Dėl Darbo partijos pirmininko dalyvavimo rinkimuose į Seimą


Print

Ir vėl Lie­tu­va aud­ro­se, ku­rio­se tūks­tant­me­tės is­to­ri­jos tėk­mė­je tai pa­lūž­da­vo­me, tai pa­kil­da­vo­me. 1918 me­tais pa­ki­lo­me to­dėl, kad mū­sų kai­mas iš­sau­go­jo tau­rią dva­sią, pa­rem­tą mū­sų re­li­gi­jos ver­ty­bė­mis, hu­ma­niš­kais pa­pro­čiais, kad ne­gau­si, bet stip­ri in­te­li­gen­ti­ja ne­šė švie­są bei ne­pri­klau­so­my­bės sie­kį.

Šian­dien mū­sų kai­mas su­griau­tas, žmo­nės iš­si­vaikš­čio­ję, o mū­sų in­te­li­gen­ti­jos dva­sia, anot Vin­co Ku­dir­kos, ap­snū­du­si. Ma­ža to, da­lis ap­si­skel­bu­sių di­džiai­siais ra­šy­to­jais, in­te­lek­tu­a­lais sa­vo kny­go­mis, straips­niais, pa­reiš­ki­mais lenk­ty­niau­ja, kas šmaikš­čiau ap­dergs mū­sų šian­die­ni­nę Lie­tu­vą, re­li­gi­ją, is­to­ri­ją, mū­sų lais­vės ko­vo­to­jus ir kan­ki­nius. To­kie su­lau­kia vals­ty­bės pa­ra­mos, pa­šlo­vi­na­mi ap­do­va­no­ji­mais.

Gau­si Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­ga per il­gus oku­pa­ci­jos me­tus ne­pa­ra­šė ir„stal­čiuo­se“ ne­pa­li­ko nė vie­no ro­ma­no iš mū­sų kru­vi­nos, bet did­vy­riš­kos to me­to is­to­ri­jos. Net di­džiai ger­bia­mas Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius (ku­riuo var­du ža­da­ma pa­va­din­ti til­tą) tam ne­pa­sky­rė net trum­piau­sio ei­lė­raš­čio. Ne­be­tu­ri­me pri­pa­žin­tų tau­tos šauk­lių, ku­rie kel­tų mū­sų dva­sią.

Iš­nai­kin­tas kai­mas, iš­tuš­tė­ju­si Ry­tų Lie­tu­va (vie­nin­te­lis dar ne­pra­ras­tas tur­tas) iki šiol ne­su­lau­kė vi­sų val­džių dė­me­sio, pa­lik­ta na­tū­ra­liai mir­čiai. Žmo­nės sa­vo iš­gy­ve­ni­mo klau­si­mus spren­džia sa­vaip – vie­ni emig­ruo­da­mi, ki­ti grob­da­mi. Lie­tu­va ka­tast­ro­fiš­kai tuš­tė­ja.

Da­bar ne go­dus kai­my­nas prie­šas, bet mū­sų pa­čių su­kur­tos nie­kaip ne­iš­spren­džia­mos pro­ble­mo­s, ne­at­sa­kin­ga spau­da bei opo­zi­ci­nių par­ti­jų va­dų veiks­mai, daž­nai nu­kreip­ti prieš pa­čią Lie­tu­vą, vals­ty­bę į klam­py­nę įtrau­kė. Ten­ka ap­gai­les­tau­ti, jog tos par­ti­jos ir jų va­do­vai tai­ko­si į val­džią. Ar ga­li­me jiems pa­ti­kė­ti Lie­tu­vą? Vie­nas iš to­kių par­ti­jų va­do­vų yra Dar­bo par­ti­jos pir­mi­nin­kas, kar­tą nuo tei­sė­sau­gos pa­bė­gęs į Mask­vą, Vik­to­ras Us­pas­ki­chas.

Mes ne­sa­me na­cio­na­lis­tai ir nie­ko ne­tu­ri­me prieš ru­sų ir ki­tas tau­tas. Dau­ge­liu ru­sų mes di­džiuo­ja­mės. Kai toks vie­nas ru­sas at­ei­na į Lie­tu­vą vys­ty­ti ver­slo ir siek­ti tur­to, mes ne­ga­li­me prieš­ta­rau­ti – tai na­tū­ra­lus ver­sli­nin­ko sie­kis. Ta­čiau kai tas ver­sli­nin­kas, ta­pęs tur­tuo­liu ir Dar­bo par­ti­jos pir­mi­nin­ku, da­bar no­ri ir val­džios, vi­si tu­ri­me su­si­rū­pin­ti ir dėl to, jog tas ver­sli­nin­kas ne­se­niai iš kai­my­nų sos­ti­nės ro­dė mums špy­gą, der­gė mū­sų vals­ty­bę.

Jis ne­tu­ri jo­kių Lie­tu­vos gel­bė­ji­mo pla­nų, ne­tu­ri de­ra­mo iš­si­la­vi­ni­mo, ne­mo­ka kal­bų, jam pa­reikš­ti įta­ri­mai, tei­sia­mas. Su to­kiais par­ti­jos va­do­vo duo­me­ni­mis ei­ti į val­džią – to­ly­gu ti­kė­ti, jog mū­sų tau­ta yra vi­siš­kai de­gra­da­vu­si. Tau­ta jau du­kart ap­si­ga­vo, kai Dar­bo par­ti­jos pir­mi­nin­ką V. Us­pas­ki­chą iš­rin­ko į Lie­tu­vos Sei­mą ir Eu­ro­par­la­men­tą.

Mes krei­pia­mės į Lie­tu­vos pi­lie­čius, in­te­li­gen­ti­ją, vi­suo­me­ni­nes or­ga­ni­za­ci­jas, spau­dą, ra­di­ją prašydami ar­tė­jan­čių rin­ki­mų aki­vaiz­do­je aiš­kin­ti vi­suo­me­nei su­si­da­riu­sią pa­dė­tį, bal­suo­ti tik už tuos kan­di­da­tus, ku­rie sa­vo veik­la įro­dė nau­dą vals­ty­bei, ir pa­sta­ty­ti už­kar­dą tiems, ku­rie ne­ver­ti bū­ti aukš­čiau­sio­je val­džio­je.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Viktoro Uspaskicho reklama Vilniaus gatvėse. 

Pareiškimo autorius Jo­nas Bu­ro­kas yra LLKS val­dy­bos pir­mi­nin­kas.

2012.09.25


Prisijunkite prie diskusijos