Gavau pranešima savo el. pašto adresu, kad gegužės 24 d., trečiadienį, 10 –11 val., Kauno miete, vadinamajame Studentų skvere, tarp KTU ir VDU centrinių rūmų, LR Švietimo ir mokslo ministerija surengs neformalią diskusiją apie užmanytą aukštojo mokslo pertvarką ir jos įgyvendinimo planą, dalyvaujant pačiai ministrei Jurgitai Petrauskienei.
Buvo kviečiami diskusijoje dalyvauti Kauno universitetų bendruomenės nariai – dėstytojai, darbuotojai, studentai, taip pat žiniasklaida, planuojama pokalbio metu apsikeisti nuomonėmis apie svarbiausius iššūkius ir galimybes, susijusias su aukštojo mokslo pertvarka.
Kadangi gyvenu ne per toliausiai nuo įvykio vietos, nusprendžiau pasižmonėti ir atvykau į renginį beveik nevėluodamas. Tikrai nesigailiu užsukęs ir noriu pasidalinti savo džiugiais įspūdžiais.
Labiausiai užbūrė pats renginio formatas, jeigu norite, mūsuose dar neišbandyta bendravimo su valdžia ir nuomonių apsikeitimo forma, kai diskusija įvyksta po atviru dangumi, jaukioje miesto aikštėje, tokioje štai improvizuotoje agoroje. Valdžia atėjo į minią, bet – svarbiausia – jokio pertempimo, dirbtinumo ir diskusijos išlaisvinimo idėjos sukarikatūrinimo nebuvo nė lašo, nežiūrint net to, jog diskusijose dalyvavo KTU Humanitarinių ir socialinių mokslų fakulteto dekanas Ainis Lašas.
Vadinamasis nuomonių apsikeitimas Kaune tarp akademinių bendruomenių įvyko taip natūraliai, tarsi išties universitetų bendruomenės būtų perėmusios diskusijų dvasios estafetės lazdelę, ištiestą per kelis tūkstantmečius iš Atėnų demokratijos laisvųjų piliečių susirinkimo centrinėje miesto aikštėje. Jeigu norite, štai tokio formato bendravimo atgaminimas yra pats didžiausias šios kadencijos valdžios iškovojimas, net jeigu visa tai įvyko visiškai atsitiktinai, kaip kažkoks nesusipratimas, vieną kartą pažeidžiant dargužaitiško bendravimo stiliaus kanoną.
Dalyvavusieji šioje demokratijos šventėje paliudys, kad diskusijų nesutrukdė, bet savotiškai jas pagyvino net tokie nekviesti personažai kaip keli pagėrę piliečiai ar narkomanai, draugiškai plojimais išprašyti iš aikštės, nepiktas lietutis, besiveržiantis prie mikrofono kalbėti laike ir erdvėje pasiklydęs profesorius emeritas. Net diskusijoms moderavęs E. Jakilaitis, kurį gyvą stebėjau pirmą kartą, atrodė labiau įtaigus ir demokratiškas žmogus nei matomas iš studijos per TV ekranus laidų vedėjas. Baudžiausi viskam pasibaigus pakviesti jį „ant alaus“, tačiau garsusis žurnalistas renginiui pasibaigus išgaravo staiga ir kažkaip nepastebimai.
Diskusiją dėl aukšto mokslo pradėjo ir kažkokius apibendrinimus pabandė suregzti ministrė J. Petrauskienė. Net jeigu tokių apibendrinimų negalėtume pavadinti pernelyg genialiais, kaip tiesa yra ir tai, kad subendravardiklinti diametraliai priešingas nuomones beveik neįmanoma net minties titanui, ministrė tikrai buvo savo vietoje, – graži, trapi, inteligentiškos kalbėsenos moteris, besistengianti suvaldyti procesus, kurie paprastai nepasiduoda administravimo valiai kaip ir tie padraikos formos, audros pradžią pranašaujantys debesys.
Tačiau visi supranta ir tai, kad po dabartinės ministrės pirmtakės, pavardžių čia neminėsime, viskas yra įvaizdis, nes dar vienos įvaizdžio ir manierų katastrofos populiacijai pernešti būtų nebeįmanoma. Žiūrint šiuo požiūriu, ministrė J.Petrauskienė sėkmingai vykdo savo misiją, – tai ypač akivaizdžiai paliudijo susitikimas studentų skverelyje.
Trečiadienio susitikimas Kaune, kaip ir galima buvo tikėtis, nenutiesė naujų tiltų, neatgaivino susikalbėjimo vilties, o tik dar labiau užaštrino žinomą alternatyvą: KTU atstovai kvietė visus Kauno universitetus jungtis po viena vėliava, savo ruožtu kiti Kauno universitetai iš esmės tokios brolystės su KTU baidėsi kaip velnias kryžiaus.
Galima guostis nebent tuo, kad dialogo teorijos plėtotei be pozityvių pavyzdžių taip pat svarbu yra išryškinti kraštutinio nesusikalbėjimo atvejus. Iš tiesų, kodėl aistringi KTU kvietimai apsijungti yra sutinkami labai rezervuotai, nepasakius stipriau?
Tarkime, kitų universitetų bendruomenė baiminasi dėl to, kad nepastebimai ir be pėdsako ištirps didesniojo universiteto glėbyje. Kita vertus, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, labiausiai baugina ne pati ištirpimo galimybė, o tai, kur būtų lemta ištirpti, kokioje pekloje?
Tas pats A. Lašas diskusijos metu kvietė nesibaiminti, labiau pasitikėti vienas kitu, tačiau drauge nepraleido progos labai šiurkščiai, švonderišku stiliumi pažeminti savo kolegą, anksčiau dirbusį KTU, dabar – VDU Socialinių mokslų dekaną. Nebeliko jokios iliuzijos, kad vadinamasis universitetų jungimasis vilioja KTU kaip galimybė užsiauginti raumenis, kitų universitetų resursus be didesnių sentimentų panaudojant kaip statybinę medžiagą. Be jokios abejonės, toks jungimas prasidėtų užsitęsusia ilgųjų peilių naktimi.
Vykdamas į susitikimą buvau pasižadėjęs sau trūks plyš išsaugoti objektyvumą, neutralaus stebėtojo poziciją. Vardan to iliuzinio objektyvumo pastebėsiu, kad nekaltai pralinksmino Aleksandro Stulginskio universiteto bendruomenės lyderių netikėtas pareiškimas, kad tikro universiteto stuburas turėtų būti humanitarinių ir socialinių mokslų sektorius, tarsi anie neva visados būtų buvę filosofijos draugais, o tik dabar apturėjo progą driokstelėti apie savo slaptą, deja, pernelyg ilgai slėptą meilę humanitariniams mokslams. Tačiau tikrai nekyla juokas matant, kad mechaninio visų Kauno universitetų jungimo į vieną visumą užmanymai gali nuvesti – neduokdie! – į raumeningo monstro be refleksijos pasigaminimą.
Dar prieš eilę metų, kai žolė buvo žalesnė, Saulė švietė karščiau ir niekas pernelyg neskubino jungtis universitetų, straipsnelyje „Žuvies lenktynės sausumoje“, publikuotame kultūros savaitraštyje „Nemune“, o po to ir kitur http://kultura.lrytas.lt/istorija/musu-laiku-svonderiai.htm, bandžiau atkreipti dėmesį į tą patį A.Lašą kaip į mokslininką, neteisėtai primetantį gamtamokslio ar net techninių mokslų metodus ir tyrimo įpročius humanitarijos sferai.
Suprantama, kad būtent tokių metodologinių nuostatų mokslininkas galop surado savo prigimtinę vietą KTU, technologinės mokslų ir studijų krypties universitete, kaip Humanitarinių ir socialinių mokslų fakulteto dekanas. Tačiau bijau net pagalvoti, nešiurpinsiu savo vaizduotės dėl to, kas atsitiktų, jeigu tokios metodologinės nuorodos taptų humanitarinės minties apskritai jungtinio universiteto apimtyje kelrode žvaigžde…
2017.05.24; 19:48
