Man ši liūdna Vytauto Radžvilo išvarymo iš TSPMI istorija yra labiausiai akivaizdi iliustracija to jau anksčiau pastebėto fakto, kad dykuma visokeriopa to žodžio reikšme plečiasi arba, kitaip tariant, žmogaus proto ir sielos užuovėjos dykumėja. Viskas, kaip atrodo, tarsi ir liko savo vietoje arba net žymiai pagerėjo, kranai, kaip sakė vienas išgarsėjęs personažas, dainuoja, tikrovė nušvito naujomis neoninėmis šviesomis, tačiau drauge vadybinis fundamentalizmas įsisiautėjo taip, kad nuo jo primityvizmo neliko galimybės pasislėpti net tokioje dvasios tvirtovėje kaip universitetas.
Jeigu kažkam pasirodys, kad pasakiau per stipriai, pabandykite įsivaizduoti, kad naujojo vadybizmo šauklys, dabartinis VU rektorius Žukauskas pagal savo nuopelnus universiteto idėjos plėtrai gali būti lygintinas nebent tik su Muravjovu Koriku. Kaip atrodo, šis atvejis net liūdnesnis, anksčiau šiaip ar taip visados ruseno pasipriešinimo tautos savigarbos naikinimui židiniai, dabar VU tituluoti profesoriai vardan šventos ramybės yra linkę patylėti, sukdami kaltai (nekaltai) akis nuo lituanistikos katedrų naikinimo vajaus vadybinio chunveibinizmo pagrindu savo universitete. Andai Marcelijus Martinaitis tokį savimonės trūkumą yra pavadinęs šaukštaprotyste.
Ne visados esu linkęs sutikti su V.Radžvilo išsakytais teiginiais, tačiau net ir tokiu atveju raginu jaunimą perskaityti žadinančius mintį, kviečiančius įsigilinti į pačias skaudžiausias problemas, nepaliekančių abejingais profesoriaus straipsnius. Apskritai, kaip atrodo bent man, tautininkų pasija, jų šventas tikėjimas taip pat yra paliestas viską ryjančios dykumos kraštutinės ideologizacijos pavidalu. Kad ir kaip būtų gaila, pavojaus varpo mušimas, skelbiant apie institucijų išvalstybinimo ir ištautinimo pavojų, gražūs užkeikimai apie žemės lopinėlį prie Baltijos, kur lietuvių tauta turi teisę netrukdomai plėtoti savo tapatybę, nesulaukia tokio rezonanso, kokio būtų galima tikėtis, neužburia kaip anksčiau žmonių, neleidžia tikėtis, kad tautiečiai masiškai išeis į gatves, ginant lietuvybės teisę laisvai skleistis.
Baisu net pagalvoti, tačiau, kaip atrodo, tokie gražūs lozungai styro vis labiau dykumėjančiame pasaulyje. Taigi, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, čia kažkas yra pražiopsota dar anksčiau nei į paviršių iškyla politologinis trūkumo įsisąmoninimas arba, kitaip tariant, tautinės tapatybės puoselėjimo užduoties įsisąmoninimui neužtenka tik politologinio problemos išpakavimo, nes tokios tapatybės puoselėjimo klausimas visų pirma yra įsišaknijimo būtyje klausimas.
Parmenido skambiai išsakyta mąstymo ir būties tapatumo tezė skelbia, kad mintis ir būtis sutampa tame pačiame (gr. to auto, tauto). Laisvai interpretuojant šią etimologinę nuorodą būtų galima sakyti, kad mintis ir būtis sutampa tik tautoje. Dar kitaip tariant, susišūkauti, pasidalinti informacija, praplėsti akiratį mums gali padėti ir geras svetimų kalbų mokėjimas, tačiau mąstyti pilnaverte to žodžio reikšme, mąstyti suvokiant visą tau tekusios atsakomybės naštą, yra įmanoma tik gimtąja kalba.
Kažkas viešai yra pastebėjęs, kad užsimojęs panaikinti V.Radžvilo darbo vietą TSPMI direktorius Vilpišauskas yra paskelbęs daugiau publikacijų tarptautiniuose mokslo žurnaluose nei užsitraukęs nemalonę dėl savo pažiūrų metamas iš darbo profesorius. Na, visų pirma būtina pastebėti, kad humanitarinių ir socialinių mokslų plėtotėje tarptautinės publikacijos nėra toks svarbus rodiklis kaip gamtos moksluose, Lietuvoje apskritai suklestėjo tokių tarptautinių humanitarijos sferos publikacijų gaminimo subkultūra ir konjunktūra, kuri neturi nieko bendro nei su mokslu, nei juolab su prasmės padauginimu kokiu nors kitu požiūriu. Kita vertus, to paties Vilpišausko publikacijos lietuviškoje erdvėje, kurpiant sterilius, savotiškai tobulos bemintystės tekstus, leidžia instituto direktoriui pelnyti lėkštumo čempiono titulą.
Specialiai kalbu, nutoldamas ir priartėdamas ratais, tarsi apie visiškai aplinkinius dalykus, vis dar nepaminėdamas fakto, kad žmogus buvo atleistas dėl savo pažiūrų, nusikaltęs galbūt tik tiek, kad šventai nesilaikė šaukštaprotystės principų. Gerai įsivaizduoju, kad oponuojančiai pusei labai malonu būtų matyti už V.Radžvilą stojančio žmogaus dirglumą, užplūdusį beviltiškumą, skausmą dėl didelės neteisybės, erzinant mechaniškai kartojamu beprasmiu užkeikimu, kad pažiūros čia nė prie ko. Vis tik atkreipsiu dėmesį, kad tyčiojimasis iš Lietuvos universitetų bendruomenių, neigiant akivaizdžius faktus, gali sulaukti priešingos reakcijos, nes niekam nepatinka, kai tave laiko už kvailį, neva nesuprantantį elementariausių dalykų.
Kita vertus, paradoksaliai tariant, pažiūros čia išties nė prie ko, nes stoti už V.Radžvilą mums visiems privalu ne dėl to, kad jis laikosi (ar nesilaiko) tokių ar kitokių pažiūrų, o dėl to, kad kalbantis savo balsu, nepataikantis į įsigalėjusios konjunktūros ritmą žmogus buvo užpultas dideliu padorumu netviskančios gaujos.
XXX
Nepasitenkinimas
Tada galėjo užtvindyti
Gatves, išplisti į
Užmiesčio atidalytas
Teritorijas.
Daiktams toksai pavojus
Grėsė: –
Ištuštėsite, paliksite
Kaip kevalai kiuri! –
Ir ką žinai…
Tiktai atitarnavęs
Radžvilas
Dar vis mėgino
Suklijuoti
Daugiasluoksnę erdvę,
Dažydamas
Iš uždarų sėklidžių.
