Tai tikriausiai bus pirmas kartas, kai mane aplanko geras jausmas, valstybėje kilus „mažai politinei krizei“ (kabutėse paimti Ramūno Karbauskio žodžiai). Jeigu norite, širdis dainuoja matant tai, kaip, ilgai rusenęs kažkur paslėpsniuose, staiga visų mūsų akyse įsiplieskė konfliktas tarp Seimo pirmininko ir Valstiečių partijos vado, iškart, tarsi pavasario saulėje nutirpus sniegui, pasimatė tikrasis šių žmonių bendravimo komplikuotumo reljefas.
Jau seniai nedavė ramybės klausimas – kokia politinė akrobatika gali vienyti tokias skirtingas asmenybes, nežiūrint net to, kad buvusio Agronomijos fakulteto dekano artumas valstietiškai ideologijai yra visiems suprantamas dalykas. Žinia, R. Karbauskis yra buvęs V. Pranckiečio studentas, tačiau, ne paslaptis, kad ne taip retai net žingeidus, imlus dalykinės kompetencijos žinioms mokinys lieka nutolęs nuo mokytojo vertybių rato, nepersiima jo sukauptos gyvenimiškos patirties užkratu.
Taigi, vis tik tikriausiai yra taip, kad ne R. Karbauskis V. Pranckiečiui, o V. Pranckietis R. Karbauskiui suteikė didžiulę garbę, priėmęs kvietimą dalyvauti partijos veikloje, – garbę, kurios pastarasis, kaip atrodo, nebuvo vertas.
Negaliu sakyti, kad nors kažkiek pažįstu V. Pranckietį, nors andai dažnai jį matydavau žirgliojantį Aleksandro Stulginskio universiteto koridoriais, įvairiose universiteto sueigose aistringai besiginčijantį su aukštesne administracija dėl labiau civilizuoto ir darbuotojų socialinius lūkesčius atitinkančio universiteto darbo organizavimo. Žiūrint iš pašalės atrodydavo, kad šis humoro jausmo nestokojantis žmogus yra maištininkas pagal savo prigimtį, nepraleidžiantis progos paglostyti valdžią prieš plauką.
Kita vertus, skyrėsi jis nuo kitų universiteto dekanų visų pirma tuo, kad labai maloniai sveikindavosi, sustodavo pasikalbėti, jautė pareigą išklausinėti iki galo apie kylančias problemas ir rūpesčius, nepraleisdavo progos pademonstruoti visokeriopą geranoriškumą paprasto lektoriaus atžvilgiu. Nesakykite, tai nėra jau tokia smulkmena, kai šalia čia aukštesnius akademinius postus užimantys žmonės neretai plaukioja taip pasikėlę, tarsi būtų užsidėję karūnas arba prisišikę į kelnes, nematydami reikalo net žvilgtelėti į besisveikinantį, jeigu jau mano, kad anas yra žemesnio rango kolega (universitete, kaip ir kariuomenėje, svarbiausias dalykas yra antpečiai).
Norite tikėkite, norite ne, tačiau nepraleisiu progos pastebėti, kad tik po kelių metų sužinojau, jog V. Pranckiečio dukra buvo mano studentė, nes tuomet, kai ji studijavo, nė iš tolo negalėjau pagalvoti, kad ši, labai kukli, šiltai bendraujanti, nepaprastai stropi, mergina yra dekano atžala. Išties, tai reikšminga detalė, paryškinama to kontrasto, jog Lietuvos politinio elito palikuonys labai dažnai pagal rusišką pavyzdį savo įtakingų tėvų yra siunčiami studijuoti į užsienius, nes Lietuvos universitetai jiems tikriausiai yra „ne tas lygis“.
Tačiau, kaip nesunku nuspėti, ne šie visiškai subjektyvūs ir sentimentalūs mano įspūdžiai pastūmėjo, o pačios dalyko esmės esu įpareigotas tarti keletą žodžių apie žiežirbų fontanu ištryškusį konfliktą pačioje mūsų politinio gyvenimo šerdyje. Kaip sakiau, laukiau, kad anksčiau ar vėliau V. Pranckietis iššaus, nes ne jo būdui yra taikytis su nuopuoliu ir politine beskonybe.
Vis tik dar svarbiau bus pastebėti, kad dėl įvairių aplinkybių susiklosčiusioje patologinėje situacijoje V. Pranckietis kaip niekas kitas iki jo labai aukštai kelia parlamentarizmo vėliavą, stipriai truktelėjo į priekį, įtvirtinant parlamento orumo vaizdinį. Kaip dabar neprisiminsi, kad mūsų politinėje padangėje jau senokai įsivyravo tradicija, jog Seimo pirmininkas yra partijos vadų lengviausiai mainoma moneta, neretai yra laikomas tik už dekoratyvinę figūrą, kurią užsimanius sprigtu galima pašalinti nuo lentos.
Žinia, tokį politinės kultūros pavyzdį mūsų padangėje visų pirma pabandė įskiepyti Viktoras Uspaskichas, kuris skirdavo ir atleisdavo Seimo pirmininkus greičiau nei jie spėdavo susivokti savo postuose. Kaip atrodo, V. Karbauskis yra linkęs pratęsti ir pagilinti šią liūdną tradiciją, Seimo pirmininko figūrą geriausiu atveju pripažindamas tik kaip nuskriausto berniuko politinį žaislą.
Todėl sveikinu priešpriešai infantilizmui stojantį, besivadovaujantį sveiku protu ir suaugusio žmogaus refleksais V. Pranckietį, Seimo pirmininką, kuris nesiruošia šokti pagal infanto dūdelę, bet su visa parengtimi stoja ginti parlamento orumą.
Džiaugiuosi už profesorių, kuris išėjo iš šešėlio, atgavo žadą ir tikrąjį savo balsą ir, kaip atrodo, toliau ruošiasi gyventi pagal jam būdingos prigimtinės stichijos dėsnius.
2019.05.31; 19:00
