Edvardas Čiuldė. Geltonoji spintelė


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kažkur užkampyje ilgai dūlėjusi spintelė, į dienos šviesą buvo išstumta, kai po eilinių remonto darbų vasaros sodyboje, pasitinkant naują sezoną, ji iš atlikusių dažų buvo perdažyta geltonai. Nuo tada spintelė įgijo geltonosios pavadinimą.

Tai buvo patręšusi, iš pažiūros savamokslio staliaus suręsta, nedidelių gabaritų dviejų dalių arba, kitaip tariant, dviejų sekcijų, sudvigubinto pavidalo spintelė, kai antroji dalis buvo tarsi veidrodinis pirmosios atspindys be inversijos, statomas ant viršaus. Viršutinė dalis laibomis prisukamomis kojelėmis rėmėsi į apatinės stogą, kai savo ruožtu apatinė ant tokių pat kojelių buvo patupdyta ant grindų. Vadinkime ją kilnojamąja spintelė, kurią apglėbus per pažastis ir užkabinus pirštų galais už nugarėlės, buvo galima kaip šokių partnerę pergabenti į vieną ar kitą vietą. 

Aptariamu momentu ji jau stovėjo virtuvėje, atremta į sieną, šalia iš kairės pusės įrengto mobilaus praustuvo. Namo šeimininkams gerai buvo žinoma, kad tai yra labiausiai nereikalingų daiktų spintelė, talpinanti praėjusių laikų liekanas, t. y. perlamutrinius seniai nusibaigusių musių sparnelius ir pajuodusias nuo senatvės uodų lervas, sukaupusi kažkokias buvusio gyvenimo išnaras, jau užpustytas dulkių, užkonservavusi laike pelėsiais pavirtusius popierius ir dėl nusidėvėjimo neatpažįstamos paskirties ir funkcijų įrankius. Į virtuvę ji buvo išstumta siekiant pagyvinti išorinę aplinką naujai nudažyto rakando ryškiai geltona spalva ir sąlyginai grakščia forma tarp sunkaus metalinio praustuvo bei masyvios kaimiško stiliaus virtuvės krosnies, neiškopus jos iš vidaus, nes šeimininkei užstojusios naujos vasaros pradžioje atnaujintuose namuose kol kas nesinorėjo teptis nagus į kažkokius pelėšūdžius arba žarstyti praėjusių laikų plėnis, nukeliant tokias užduotis į labiau niūrius rudenėjančius laikus.

Spintelė. Slaptai.lt nuotr.

Kaip  norėsis, kai tokiuose įsibėgėjusio pavasario ar vasaros pradžios išplėstiniuose šeimos susitikimuose vasarnamyje aplink šurmuliuoja vaikai, iš pradžių nedrąsiai strakaliojantys po švariai nuo žolės nupjautą kiemą kaip dinozauro palikuonys, išvesti į stadiono veją, o, po to, apsipratę, savo netramdomais šūkavimais pradedantys naujojo pasaulio pradžią. Suaugusieji savo ruožtu krauna suvežtines vaišes ant didžiosios pavėsinės stalo, apjuosto iš vienos ir kitos pusės suolais. Kaip dažniausiai būna, vyrai, nepalaukę, kol moterys sudėlios užkandžius ir papuoš stalą, atkemša pirmąjį viskio butelį dulkėms nuplauti. Kaip taisyklė, tuomet pradeda lyti, iš pradžių – tik krapnoja, bet greitai įsismarkavęs lietus visus sugena po stogine. Tada kažkas iš moteriškos pusės, jau turėjusios laiko apžiūrėti vynų etiketes, paprašo atkimšti išsirinktą vyno butelį.  Ši istorija ir prasideda nuo to momento, kai kažkas pareikalavo atkimšti vyno butelį!

Tikriausiai yra ne mažiau šimto vyno butelio atkimšimo būdų, tačiau po stogine lietaus suginta konservatyvi bendruomenė rinkosi senąją  vyno atkimšimo  technologiją, neišmanydama nieko kito kaip susirasti kamščiatraukį ir paprastuoju būdu išraukti kamštį iš butelio dekadentiškai prailginto kaklelio. Tačiau iš įprastos įvykių sekos išmušė tai, kad nieko panašaus į kamščiatraukį šių namų įrankiškumo apyvartoje niekam nepavyko rasti nė iš tolo, net įsitraukus į paieškos procesą su nervingu nekantrumu ir desperacija, kai ne kartą jau buvo galima apversti smėlio laikrodį, fiksuojantį bendruomenės pastangų bergždumą.

Nėra jokio reikalo pradėti iš labai toli, tvirtinant, kad kamščiatraukiai atsirado antikinėje Graikijoje, juolab klystume sakydami, jog tokį įtaisą kaip kamščiatraukis išrado senovės kinai. Yra tiksliai žinoma, kad pirmą kamščiatraukį pasigamino anglai XVII a., kartais istorijos analuose dar pažymima, jog kamščiatraukio pirmtaku buvo įtaisas, skirtas ištraukti įstrigusiai vamzdyje kulkai. Ne paslaptis, kad ankstesniais laikais vynas buvo laikomas vynmaišiuose arba statinėse, o į labai brangius, meniškai dekoruotu stiklinius indus buvo supilstomas tik pateikiant jį į stalą.

Pramoninė revoliucija suteikė galimybę prekiauti vynu, supilstytu į demokratinės išvaizdos butelius, kurie savo ruožtu buvo užkemšami iš ąžuolo žievės pagamintais kamščiais, drauge ta pati pramoninė revoliucija suteikė postūmį patobulinti kulkos iškrapštymo įrankį, pritaikant jį kamščio ištraukymo iš butelio reikalui.

Ar tada ir užstojo kamščiatraukio era? Yra tvirtinančių, kad kamščiatraukio iš naujo išrasti net nereikėjo, nes esą jis, kaip toks, nuo seno yra panašus į nekaltybės atėmimo įrankį, – tačiau čia tikrai ne vieta apie tai plėtotis. Nebent būtų galima išvesti tą paralelę, kad nekaltybę puoselėjančios moterys turi polinkį į spjaudymosi šoviniais sindromo paūmėjimą beveik kiekvieną pavasarį.

Dabar jau sunku pasakyti, kuriam iš mielos kompanijos žmonių, ieškančių kamščiatraukio, toptelėjo mintis pasižiūrėti į geltonąją spintelę, labiausiai tikėtina, kad žvilgtelėti į jos vidų nusprendė kažkas iš svečių, nes šeimininkai tvirtai žinojo, jog čia yra laikomi tik niekam nereikalingi rakandai.

Kamščiatraukis gulėjo  viršutinės spintelės centre, pasirengęs tobulai atlikti jam priskirtą funkciją, nuo įsitempimo beveik ištiesinta spirale. Būtų pernelyg drąsu tvirtinti, kad tai buvo atkeliavęs iš XVII a. antikvarinis kamščiatraukis, tačiau ir šio kamščiatraukio aukštą kilmę rodė prie spiralės pritvirtinta dramblio kaulo rankenėlė su sidabriniais papuošimais.

Kai vėliau buvo pradėta ieškoti pasimetusių kažkur per žiemą iešmų šašlykų kepimui, kažkas ilgai nelaukęs patraukė tiesiai prie spintelės ir rado virbalų didumo iešmus, kurie ištraukti iš pirmosios sekcijos įgijo reikiamą dydį ir pritaikymo galimybę pagal kiekvieno žmogaus vaizduotės kaprizus.

Tokiu būdu  geltonojoje spintelėje buvo surastas vaikų kažkur už namo ką tik pamestas kamuolys, šeimininkės dukra susigrąžino prieš kelis metus pamestus auksinius auskarus… Ir t.t., ir t.t. Nesunku įsivaizduoti, kad geltonajai spintelei tą vakarą populiarumo tikrai netrūko, tačiau pats šeimininkas to vakaro įvykių detaliau nusakyti neįstengia, – kažką prisimindamas kaip pro rūką, – nes ne kartą ėjo atsinešti iš spintelės pradėto gerti ir kažkur užkišto viskio budelio.

Kamčiatraukiai. Slaptai.lt foto

Dabar reikėtų atversti kitą puslapį, siekiant pasiaiškinti aplinkybes – kodėl ši, kaip atrodytų, galinti stebuklingai palengvinti žmogaus gyvenimą spintelė, bėgant laikui, įgijo ne kokį vardą, kai jau ne vienas stipriai griežė dantį ant josios, liejosi tulžimi, grūmojo kumščiais, grasino jai liūdnu galu.

Kaip atrodo, objektyvumo dėlei privalome pripažinti, kad visi nesusipratimai kilo dėl to, kad kai kurie, pašvęsti į spintelės netrivialiosios raiškos paslaptį, žmonės, buvo linkę ja personalizuoti, pripaišant jai valios, išsiauklėjimo ar neišsiauklėjimo, net piktdžiugos savybes, kai ta spintelė visa labo buvo tik stebuklo retransliacijos įtaisas, veikiantis pagal stebuklo mechanikos principus.

Visų pirma daug ką nuvylė tai, kai spintelė toli gražu nebuvo pageidavimų stalas, tenkinantis visus žmogaus įnorius, ji – gražindavo tik pamirštus, kažkur užsimetusius rakandus, nereaguodama net per nago juodymą į žmonių pageidavimą įsigyti naujus, niekados neturėtus, juolab – išsigalvotus daiktus. Žmogui, vairuojančiam dviratį, kurį kažkas pavogė per naktį, nebuvo lemta mainais atgauti grynakraujo ristūno žirgo, kabrioleto, stebuklingo kilimo ar kelionių laike mašinos.

Taigi geriausiu atveju geltonoji spintelė buvo filosofinis įrankis, įgalinantis naujai suprasti daiktiškumą.

Praeito amžiaus filosofai sureikšmino daiktiškumo kaip savarankiškos tikrovės temą, iškėlė protingojo daikto, kuris galėtų tapti žmogaus, bandančio išplaukti per subjektyvumo bangas, orientyru ir atsparos tašku, idealą, dabar atsirado galimybės suprasti, kad daiktas taip pat yra pavaldus atminties/ užmaršties ritmikai. Kai daiktą ne tik pamirštame, bet ir pamirštame, kad pamiršome, čia jau negali nieko padėti net geltonoji spintelė.

Ši spintelė neatsiliepdavo į jokius virtualius užkeikimus, nepripažino elektroninės erdvės galimybės sudaiginti naujas tikroviškumo konfigūracijas. Kaip jau sakyta, tai toli gražu nebuvo jokia anosios poza, o veikimas pagal prigimtį. Štai kažkas pabandė pergudrauti geltonąją spintelę, melagingai pasiguodęs dėl neva pamestos banko kortelės su 100 000  eurų suma, tačiau drebančiomis rankomis pravėręs dureles toks gudruolis čia rado tik užkištus labiausiai matomoje vietoje, pageltusius nuo laiko, kelių šimtmečių senumo bilietus į arklių lenktynes. Užsiprašęs gausybės rago, kaip taisyklė, gaudavo vištos nagą, kantrybės taurės paminėjimas įmagnetindavo ir pakeldavo iki lubų dulkes iš visų namo pakampių.

Ši stebuklingoji spintelė buvo orientuotą į paprastąjį daiktiškumą, išbarstomą likimo vingiuose, ji – nesišvaistė stebuklingais daiktais, liko kurčia, jeigu būtų galima taip pasakyti, egzistencinio pobūdžio pageidavimams.

Šeimininkui savaime buvo aišku, kad spintelė yra niekuo dėta, jeigu neįmanoma susigražinti jaunystėje pamesto proto, per laiką išbarstytos laimės ar kasdienybėje prarasto sąžinės balso, net nekalbant apie tokius efemeriškus dalykus kaip iškritęs dantis ar išretėję plaukai. Kitas svarbus momentas, kad šitai supratus žmogų neretai apleidžia net ir tos paskutinės jėgos, staiga sublogsta sveikata, subjūra nuotaika.

Iš tiesų, kažkada klestėję namai, kur gyvenimas virte virė, dabar nutriušo, apsiblausė. Čia jau niekas neprižiūrėjo kiemo vejos, nenupjaudavo žolės, o užstojus žiemai – neatkasdavo takelių nuo sniego. Namas apaugo vijokliais ir krūmais, kiemas tapo sunkiai praeinamas nuo styrančių stagarų ir besivoliojančių pūzrų. Kaip nesunku nuspėti, kažkada svetingais laikytus namus dabar aplenkdavo net benamiai šunys. Tik naktimis čia kyšodavo mėnulis su voratinkliu ant smakro.

Vyno buteliai su kamščiatraukiais. Slaptai.lt nuotr.

Ar būtų galima pasakyti, kad gyvenimas čia tęsėsi dramatiškai pakitusiomis formomis? Vargu bau tai buvo gyvenimas įprasta to žodžio reikšme. Šeimininkas gyveno tarsi sapne ir surakintas apatijos dažniausiai tįsodavo fotelyje. Kita vertus, net ir jam, sapnuojančiam gyvenimą atviromis akimis, kartais nepavykdavo nuo savęs nuslėpti tingios minties apie tai, kad prieš naktį į žmonos kambarį vis dažniau įsliūkinantis jaunuolis geltonais pusbačiais nėra atsitiktinis praeivis, užsukantis pasiklausti kelio. Tas jaunuolis greičiau buvo panašus į jau išlipusį iš vitrinos ir tvirtai žingsniuojantį žinomu maršrutu blizgantį manekeną geltonais pusbačiais.

Tokiais vakarais atvėsęs miegamasis nušvisdavo, tarsi kažkas čia būtų užkūręs laužą, dudendavo negarsi muzika, kartais ataidėdavo vylingi šnabždesiai ir kikenimas, girdėdavosi pamaininis puškavimas, kaip būna, kai kažkas greitėjančiu tempu lipa į kalną. Pro braškančias plonas kambario sienas buvo galima ne tik pajusti, bet ir nusiklausyti tą momentą, kai visas kambario tūris staiga užpildo tobulai gašliu kūniškumu, panašiai kaip užraugta tešla anksčiau ar vėliau pokšėdama pradeda lipti pro kraštus. Tomis akimirkomis pro durų apačią prasisunkdavo, o po to ilgai pažeme plevendavo geltonas rūkas, retus svetainės rakandus paversdamas vašku apvarvėjusiomis žvakidėmis.

Kai šeimininkas kartą prabudęs netikėtai ėmė ir apsisprendė sukapoti į gabalus ir sukūrenti krosnyje stebuklingą spintelę, aukštai prie stogo, užkrautoje daiktais mansardoje kilo toks baisus staugimas ir klyksmas, tarsi ten būtų žviegę šimtas velnių, o kažkur šalimais tyliai, labai tyliai, bet nepaprastai graudžiai pravirko moteris.

Geltonoji spintelė iškeliavo pro kaminą, pakeitusi medžiaginę tekstūrą ir spalvą, purptelėjusi juodu, bet ilgai padangėje neužsilaikiusiu dūmu.

Po to kaime tris dienas ir naktis snigo, kol  išaušo  suvis nusigiedrijęs, tyras ir kraupiai gražus žiemos rytas.

2020.11.13; 14:00

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.