Nuomonių būna įvairių…
Vieni sako, kad mums nereikėjo taip smarkiai spausti A.Lukašenkos į kampą, nes esą tokiu būdu tik dar labiau pastūmėjome Baltarusijos diktatorių į putininės Rusijos glėbį, o, iš kitos pusės, dabar sunkiai tvarkomės su savo principingumo pasekmėmis pasienyje, kiti įrodinėja, kad neturėjome jokios teisės nusisukti, kai kaimyninėje šalyje labiausiai bjauriu pavidalu yra naikinamas žmogaus orumas, sutrypiami į purvą laisvės likučiai, doriausi tos šalies piliečiai yra įkalinami, kankinami, žudomi.
Tačiau, kaip atrodo bent man, čia vis tik diskutuojama ne tiek dėl vertybių, kiek dėl to, kokį racionalumo tipą išpažįstame, kaip toli esame pasiryžę žengti racionalizacijos keliu, nes ne tik pirmieji kalba apie subalansuotą utilitarinį pasirinkimą, bet ir antrieji tvirtina, kad mums naudingiausia būtų, jeigu kaimyninė šalis tvarkytųsi demokratiniais pagrindais, taptų žmogaus teises gerbianti ir ekonomiškai klestinti valstybė. Savo ruožtu aš pats šiuo atveju neturiu jokio pasirinkimo nei į vieną, nei kitą racionalumo pusę, įkalintas iracionalumo, nes tas pats Lukašenka man visados buvo tik didžiausio, netelpančio į jokius rėmus, taigi ir nepasiduodančio racionalizacijai pasišlykštėjimo dirgiklis, kol tokio negatyvaus išgyvenimo įtampą bent iš dalies pavyko suobjektinti kažkieno tiksliai sutvarkytu vaizdiniu apie tarakoną, krutinantį kruvinus ūsus.
Dar tais laikais, kai Dalia Grybauskaitė kvietėsi Baltarusijos diktatorių švečiuosna, jaučiau pareigą perspėti, kad Lukašenkos diktatūra yra, kalbant paradoksaliai, labiausiai higieniška diktatūra pasaulyje, žodžiu „higieniška“ pabandydamas išreikšti tą siaubą, kurį gali žmogus patirti žiūrėdama tiesai į akis apie lukašenkinio valdymo stilių ir ypatumus.
Žiū: jeigu kiti diktatoriai turėdavo didesnes ar mažesnes savo aukų kapines, tai Lukašenka tais laikais tokių kapinių neturėjo, nes jo pavojingiausi oponentai labai dažnai pranykdavo be pėdsakų, nepaliekant net mažiausios galimybės aukos artimiesiems aplankyti diktatoriui neįtikusio žmogaus kapelį. Užtekdavo šiam pabaisai spragtelėti pirštais ore ir nepatogus žmogus paprasčiausiai išgaruodavo, nepalikdamas jokios išnaros, ar ne taip? Tokia yra (arba buvo) Lukašenkos diktatūros nešvankioji magija. Ar galima čia dar kažką racionalizuoti? Tai, kad tik dabar išaiškėjo, kad iš nešvarios virtuvės išnirusi tarakoidinė būtybė nėra tokia higieniška kaip atrodė mums iš pirmo žvilgsnio, neleidžia tvirtinti, kad anas anksčiau buvo ne toks atgrasus, todėl neva tada dar buvo galima taikstytis su režimo nusikaltimais dėl šventos ramybės ir kažkokių konjunktūrinių sumetimų. Kita vertus, aš tai dabar prisiminiau ne dėl to, kad nenoriu praleisti progos vėl ir vėl pasigirti, koks kadaise buvau įžvalgus, toli numatantis į priekį, kiek kviesdamas visus pripažinti faktą, jog kartais pasišlykštėjimas (ar pasidygėjimas) leidžia praregėti tikrovę ne mažiau intensyviai nei euforinis būties paslapties išgyvenimas.
Tačiau šįkart kalbėsime ne tiek apie Lukašenkos pradėtą hibridinį karą, kiek apie užstojusią hibridinę taiką Lietuvoje.
Pastaruoju metu vis dažniau pasigirstantys reikalavimai atstatydinti Gabrielių Landsbergį iš Užsienio reikalų ministro posto dėl užklupusios mus migrantų krizės gali būti kvestionuojamas dėl savo dalykinio turinio, tačiau yra visiškai teisėtas, pagrįstas ir neatšaukiamas sisteminės logikos požiūriu.
Žinoma, ne G.Landsbergis išprovokavo tą krizę, tačiau jeigu tik nesate kilmingųjų mergelių instituto auklėtinis, nesunku bus suprasti ir tai, kad šalies daugumos žmonių nuotaikas atstovaujantys veikėjai (kaip rodo sociologiniai tyrimai, šeimų maršo vertybėms didesniu ar mažesniu laipsniu pritaria trys ketvirtadaliai šalies gyventojų) neturi teisės atsisakyti progos paversti atpirkimo ožiu Anūką, nepotizmo princą, dėl savo arogancijos ir pasipūtimo tikriausiai labiausiai nemėgstamą šiuo metu politiką Lietuvoje, tarkime, tokiu būdu ieškodami satisfakcijos už visą patirtų pažeminimų, patyčių, begėdiškų šmeižtų virtinę, pateikdami sąskaitą už valdančiąją klasę aptarnaujančių politologijos tešlagalvių prasivardžiavimus, kai naujosios politikos bangos atstovai ne kartą buvo vadinami Putino emisarais, penktąja kolona.
Ar tai trys ketvirtadaliai šalies gyventojų yra penktojo kolona, a? Ar tiksliai suskaičiavote? Kokiai tautai galiausiai atstovaujate? Mūsų laikmečio žyme yra tai, kad tiršta ir dygu tapo nuo prisitaikėlių, karjeristų ir konjunktūros fetišistų, tačiau tai nekeičia reikalo esmės, kad gyventojų dauguma ir yra politinė tauta, kai savo ruožtu politinės tautos ir valdančiosios koalicijos orientacijos pastaruoju metu stipriai prasilenkia. Kaip atrodo, G.Landsbegio paaukojimas būtų „mažiausias kraujas“, ieškant hibridinio balanso, yra atpirkimo ožio už visas netesybas ir politinės sąmonės bei vaizduotės Lietuvoje nususinimą instaliacija.
Andrius Kubilius, iš tiesų kaip ta nekaltųjų mergelių instituto auklėtinė, sako, kad nepalankiu mums visiems hibridinio karo metu tie žmonės, kurie reikalauja V.Landsbergio atstatydinimo, pagal kare kaip kare logiką turėtų būti vadinami išdavikais. Tačiau jau tokio lygio kaip ši krizė, didesnės ar mažesnės visuomenės mobilizacijos reikalaujantys išbandymai byloja ir apie tai, kad nereikia spjaudyti į šulinį, iš kurio gali prisieiti gerti, nereikėtų persistengti dergiant savo tautiečius, nes negražu bus kitą kartą kviesti tų pačių žmonių mases ginti Tėvynę.
Kas ten dar taip neseniai tvirtino, kad lietuvių tauta neturi teisės rašyti savo istorijos? Todėl leiskite man išsakyti savo atskirą nuomonę, kad išdaviku turėtų būti vadinamas ne šiaip politinis oponentas, su kuriuo gali prisieiti dalytis valdžia, o greičiau tas įtakingas dabartinės koalicijos veikėjas, kuris savo ruožtu tarpininkavo nešvankiausiai nepriklausomybės laikų akcijai, kai šalies Genocido tyrimo centro direktorių mums paskyrė svetimos šalies ambasadorius, atstovaujantis truputėlį kitokiai istorijos versijai. Čia ir kyla klausimas – ar be teisės rašyti savo istoriją tauta dar yra pajėgi atstovauti sau arba bent įsisąmoninti savo interesus, bus pajėgi ginti Tėvynę?
Tegul pabando atsakyti į šį klausimą tas dvaro politologas, kuris išversdamas seną posakį į priešingą pusę neseniai su didžiausiu aplombu ciniškai pareiškė, kad nepaklūstantys konjunktūros taisyklėms žmonės yra tik naudingi idiotai…
2021.07.14; 07:30
+++