Delfi.lt TV studijoje prieš kelias dienas buvo vėl pakalbintas Marius Ivaškevičius. Stebėjau šią laidą nuo pradžios iki pabaigos, prisikaustęs prie ekrano.
Kalbama čia buvo apie kūrybą, skandalus, kitus dalykus, tačiau dominavo tema, kad štai n-taisiais mūsų eros amžiais tamsioje lietuvių tautoje ištryško kolosalus šviesos stulpas, užgimė toks šviesos kunigaikštis M. Ivaškevičius. Anąjį kalbinantis pataikūniškas žurnalistas niekaip negalėjo atsistebėti – kaip tokioje pelkėje, kur gyvena tamsi liaudis, kažkokie kaukai, nei iš šio, nei iš to stebuklingai išdygo dvasios milžinas, podraug žiūrovams leidžiant lengvai, kad tik didžiausi tamsuoliai gali priekaištauti laisvojo žodžio titanui, tokiu būdu neva užsimodami prieš žodžio laisvės šventenybę. M. Ivaškevičius atlaidžiai leidosi būti garbinamas, dėl savo širdies gerumo, kaip buvo matyti, suteikdamas mums didžiulę (nepelnytą?) garbę pabendrauti bent per atstumą.
Be visa ko kito, M. Ivaškevičius paporino, kad atėjo laikas mums į partizaninį pokario pasipriešinimo okupantui karą pažiūrėti šaltai, vengiant verksmingo tono, atsisakant pretenzijų supaminklinti to karo herojus. Kadangi šis rašytojas yra taurių manifestacijų, skirtų pagerbti Holokausto aukas, organizatorius, paklausinėkime jo dar ir to – ar ir į Holokausto atminimą anas būtų linkęs žiūrėti šaltai, blaiviai mėsinėdamas įvykį.
Ne aš dabar savo rizika nusprendžiu sugretinti tarsi ir nesugretinamus dalykus, o yra taip, kad dažnai tie patys žmonės, kurie jaučia pareigą suniekinti Lietuvos partizaninį judėjimą, iš kitos pusės, yra pirmose gretose tų, kurie ragina mūsų širdyse pastatyti memorialą, skirtą atminti žydų tautos tragiškai lemčiai? Atrodytų, kad šios temos yra nesusisiekiantys indai, nevienarūšiai reiškiniai, nežiūrint to tragizmo, kuris baisiausiais pavidalais prasikiša tiek vienu, tiek kitu atveju, tačiau, kaip matome, yra mėgėjų skirtingas temas pritemti vieną prie kitos.
Suprantama, kodėl šias temas į vieną visumą rišo toks Efraimas Zurofas, partizanų šmeižimu siekdamas išbalinti sadisto Nachmano Dušanskio mundurą, tačiau taip ir lieku nesupratęs to, kodėl savo jautrumą sugebėję pademonstruoti holokausto atminimu žmonės apie Lietuvos partizaninį karą kartais tuo pačiu skalija taip nepagarbiai, kad net užgniaužia kvapą. Pats laikas prisiminti, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas Strasbūre konstatavo, jog Lietuvos partizanų persekiojimas ir žudymas yra lietuvių tautos genocido apraiška, o tai savo ruožtu reiškia, kad pokario laisvės kovotojų gero vardo niekintojai stoja tautos genocido organizatorių pusėje.
E. Zurofas yra išprotėjęs žmogus, jeigu patikėtume Rūtos Vanagaitės žodžiais, kada ji kartą viešai prasitarė apie savo buvusio sugyventinio požiūrį į lietuvius, – anas yra pavojingas psichinis ligonis. Tačiau, prisimename, dar taip neseniai tas visiškai pamišęs žmogus Lietuvoje kojos spyriu atidarinėdavo duris į aukščiausiųjų valdininkų kabinetus.
O vis dėlto lietuvių tauta toli gražu nėra tamsi liaudis, jeigu ji sugeba taip vikriai atpažinti tokių herojų kaip M. Ivaškevičius falšą. Iš tiesų, kaip atrodo, M. Ivaškevičiaus savitumą visų pirma liudija jo sugebėjimas užauginti falšą iki dangaus. Jeigu norite, tai yra falšo dramblingumo arba dramblingo falšo reiškinys. Užkliūva ne šio rašyto noras pagerbti Holokausto aukas, – ginkDie!, – o demonstracinė teisuolio poza. Galų gale net ir tamsiai liaudžiai duota suprasti tikrąją vertę tų pasirinkimų, kai Holokausto tema yra eksploatuojama siekiant užsitikrinti kontraktus, kai dar svarbiau nei talentas, siekiant įtakingų žmonių postsovietiniame pasaulyje pripažinimo, užsimanius tapti pageidaujama figūra imperijos teatriniame ir literatūriniame pasaulyje, yra tam tikras elgesio kodas. Visose imperijose žydiškoji terpė būdavo intelektinės oazės subkultūra, tačiau mus liūdina faktas, kad M. Ivaškevičiui užkopti ant pirmosios karjeros pakopos, pelnyti TERPĖS pripažinimą buvo leista tik jam pademonstravus savo atsainumą lietuviškosios terpės vertybių atžvilgiu.
Buvau užsimojęs trūks plyš perskaityti romaną „Žali“, tačiau prisiversdamas perleidau pro akis tik 60 psl., daugiau neįstengiau, nesugebėjau. Neturiu tikslo suniekinti kieno nors kūrybines pastangas, tačiau tiesiai šviesiai pasakysiu, kad niekados niekur kitur nesu matęs tokio prėsko teksto kaip šie vargani 60 psl. Kas be ko, nesu išlavinto skonio skaitytojas, tačiau skaitant tokius tekstus man vis tik knieti garsiai sušukti, kad rašytojas tuščiai gaišta laiką, geriau anas eitų kasti griovių. Būna, kad imi į rankas žaižaruojantį kaip įkaitinta žarija tekstą, bijodamas nusideginti, o 60 psl. „Žali“ dialogų pasirodė savaime negyvas, žalias tekstas, iš tiesų tarsi besiprašantis kažkokio naujo gyvybės įpūtimo, tarkime, pastatymo teatre arba paįvairinimo keiksmažodžiais. Paprastai savo laisva valia aš vis tik renkuosi skaityti tuos autorius, kurių tekstai jau savaime yra pastatymas, teatras.
Nesuprantu savo silpna galvele, būdamas gojus, kaip tai yra padaroma techniškai, tačiau sunku būtų paneigti prasikišantį faktą, kad nuo a.a. Leonido Donskio vadovavimo laikų Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija palaipsniui keitė savo orientaciją, vis akivaizdžiau pereidama nuo lituanistinių vertybių puoselėjimo uždavinio prie užsiangažavimo semitinių vertybių labui.
Kaip kalbant šia tema neprisiminsi Marko Zingerio, kuris vienas iš pirmųjų stojo ginti lėkštų tautininkų puolamą „Žali“ autorių. Žinia, M. Zingeris priklauso tai žydų tautybės frakcijai, kurie bando prakišti versiją, jog Holokaustą pasaulyje sukėlė lietuviai. Būtent. M. Zingeris su dideliu įtaigumu ir apibendrinimo užmoju yra viešai papasakojęs istoriją, kad neva tik užėmus vokiečiams Kauną, kažkoks lietuvių tautybės kaunietis iškart atitempė į gestapą priduoti savo kaimyną žydą, už ką nuo gestapininko gavo spyrį į užpakalį ir buvo išvadintas lietuviška kiaule. Tokie štai taurūs būdavo gestapininkai, o lietuviai visais laikais buvo ir liko kaulėmis, ar kaip nors kitaip dar būtų galima suprasti šią poringę?
Tas pats M. Zingeris yra pasidalijęs savo įspūdžiais iš viešnagės Izraelyje, kad neva čia prostitutėmis dirba išimtinai tik lietuvės. Man iš tiesų yra keblu kvėpuoti tuo pačiu išlaisvintos tėvynės oru („Aš dūstu“), kuriuo kvėpuoja ir M. Zingeris, ne todėl, kad anas būtų žydas, o tik dėl to, jog šis žydų tautybės rašytojas yra pati nešvankybė, nešvankybės gyvasis įkūnijimas. Už nešvankybę atsilygindamas nešvankybe, aš dabar jo paklausiu – kodėl žydų tautybės kovotojai, ar tai būtų sovietiniai partizanai, ar KGB tardytojai, kartas nuo karto savo tiesas puldavo įrodinėti kastruodami į jų nagus patekusius priešininkus? Ar tai kaip nors, tiesiogiai ar netiesiogiai, yra susiję su populiacijoje gyvuojančia apipjaustymo tradicija? Ką šia tema galėtų paporinti, pavyzdžiui, psichoanalitikas?
Prisiminkime ir kitą garsų lietuvių istorinės sąžinės masažuotoją, tokį štai Arkadijų Vinokurą. Šis žmogus nepavargdamas budi mūsų sąžinės sargyboje ir plėtoja Holokausto temą, tik ištaikęs mažiausią progą užsipulti lietuvius. Bėda ta, kad ponas Arkadijus dažnai ima ir apsimeluoja. Kita vertus, kaip atrodo bent man, tik visiškai neturintis vaizduotės žmogus nesugeba ilgai, pernelyg ilgai suprasti to, kokia apgailėtina yra kitos tautos sąžinės masažuotojo misija.
Kaune jau ne pirmi metai veikia Sugiharos fondas (taip pavadintas japonų diplomato, gelbėjusio žydus, garbei), kuris skelbia kasmetinę Tolerancijos žmogaus nominaciją ir skiria premiją, pastaruoju metu vadinamą Leonido Donskio premija. Ar ir šito fondo tauria veikla dabar bus kviečiama suabejoti, – klausiate. Tik didžiausias niekšas taip galėtų pasielgti, ne kitaip!
Iš tiesų, kai iškyla kalba apie šį fondą, man sunku nuslėpti savo sumišimą. Tai yra garbingo žmogaus vardu pavadinta garbinga visuomeninė iniciatyva, o fondo veikloje dalyvauja (ar dalyvavo) keli iškilūs Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai, suteikdami fondui žaižaruojančią intelektualumo aurą.
Tačiau Sugiharos fondo veikla visų pirma yra siejama su garsia Lietuvoje Garbaravičių pavarde. Jeigu negirdėjote, „Garbaravičiai“ Lietuvoje yra labai graži turtingų, išsilavinusių, įtakingų, tiesiog neįtikėtinai simpatiškų žmonių giminė, kuri, be visa ko kito, Lietuvoje užkūrė Rusijos elektros energijos pardavimo tarpininkavimo verslą. Kaip žinome, dujų ūkyje toks tarpininkas ilgą laiką buvo Viktoras Uspaskichas, o elektros energijos ūkyje Rusijos pardavimų tarpininkavimo verslą visą laiką kontroliavimo garbingieji Garbaravičiai. Kad ir kaip būtų, tokiai tarpininkavimo misijai, regis, Rusijai reikėjo ne šiaip verslininkų, o žmonių, turinčių politinės įtakos svertus savo rankose.
Faktas, kad Lietuva galop pasistatė dujų terminalą, rodo, jog V. Uspaskichas su savo tarpininkavimo misiją pralaimėjo. O tai, kad Lietuva nepasistatė savo AE, rodo, kad čia pralaimėjome mes visi, be to, pralaimėjome dar labiau nei buvo galima tikėtis. Astravo tiksinti bomba yra tokio mūsų pralaimėjimo manifestacija.
2019.03.25; 06:00
