Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys nepavargdamas kartoja ir kartoja, kad mokslu reikia tikėti. Žinia, dėl tokio savo užsidegimo anas pagrįstai susilaukė pajuokos viešojoje erdvėje, žmonėms atkreipiant dėmesį, kad mokslinės hipotezės yra grindžiamos įrodymais arba eksperimentine baze, paliekant tikėjimą Šventajame Rašte apreikštų tiesų išpažinimo sferai. Galima pasakyti ir taip, kad mokslo tiesų pagrindimui nėra jokio reikalo pasitelkti aukštesniosios tikėjimo sąmonės, neretai išeinančios už patirties ribų, resursų. Tai taip akivaizdu, kad mes iš inercijos pražiopsome faktą, kad Vakarų istorijoje iš tiesų jau ne vieną kartą buvo kviečiama tikėti mokslu, – šio fakto taip pat nederėtų apeiti!
Čia pat galime pateikti kažką panašaus į apibrėžimą apie tai, kad mokslu paprastai yra kviečiama tikėti būtent tada, kai mokslo vardas yra ideologiškai nusavinamas kokios nors politinė grupuotė naudai, drauge visą mokslo infrastruktūrą nukreipiant prieš ideologiškai nepageidaujamus reiškinius arba politinius oponentus. Dar kitaip tariant, mokslu paprastai kviečiama tikėti tada, kai mokslas yra įpainiojamas į ideologines kolizijas.
Mokslu kvietė tikėti dar XVII ir XVIII amžių Apšvietos filosofija, atstovaujanti III luomo arba, kitaip tariant, nekilmingųjų interesus, kovoje su privilegijuotais to meto visuomenėje bajorijos ir dvasininkijos luomais. Būtent Apšvietos filosofija sukūrė precedentą ypač radikaliam mokslo ir religinės pasaulio interpretacijos priešpastatymui, šventai įtikėjusi, kad visuomenės pažangą galiausiai lemia mokslo žinių populiarinimas. Kaip atrodo, būtent tada užgimė posakis, kad mokslas yra šviesa, o ne mokslas – tamsa, bažnytininkus pavadinant tamsybininkais.
Apšvietos amžiaus filosofijos pozicijos yra tūkstančius kartus aptartos ir išnarstytos po kaulelį, taigi būtų nuodėmė dar kartą kalbėti apie tą minties sferą, kuri yra ne kartą apsvarstyta, išvaikščiota ir išvažinėta taip, tarsi viskas čia galop patampa suplūkta asla. Vis tik galbūt reikėtų atkreipti dėmesį į ne tokią vienareikšmę kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio Apšvietos filosofijoje užgimusią iš esmės matematinę valstybės kaip bendrosios valios santykyje su atskira individo valia sampratą, kai valstybė prieš atskirą individą iškyla kaip visų bendrijos individų valių suma -1 santykyje su nuogu vienetu. Todėl, be visa ko kito, čia laikomasi požiūrio, kad visa, kas skiria, individą ir valstybę, t. y patriarchalinė šeima ir patriarchalinė priklausomybė, bažnyčia, kitos žmonių organizuotumo korporacinės formos yra istoriškai netikslingi dariniai, kuriuos reikia panaikint.
Kita vertus, taip išlukštentas iš bendruomeniškumo formų atskiras žmogus dažnai praranda tą paskutinę apsaugos priemonę, kuri galėtų amortizuoti nemotyvuotą valstybės prievartą. Iš tiesų, istorinė patirtis rodo, kad ta pati Apšvietos filosofija, kuri suformulavo visuomenės demokratinio organizavimo pagrindinius principus, iš kitos pusės, korporacijos neigimu užtikrino palankios terpės autoritarizmo ar totalitarizmo atsiradimui išsaugojimą. Įdomu, kad Apšvietos filosofijos paruošta Didžioji prancūzų revoliucija buvo ne šiaip paprasta giljotinos šventė ir krikštas krauju, šios revoliucijos nusiteikimą mokslo labui rodo ir tai, kad to meto Prancūzija buvo padalinta į departamentus, žemėlapyje su liniuote nubraižius taisyklingus kvadratus.
Žodyne rasime maždaug tokį paaiškinimą, kad korporacija yra vadinama teisiškai įforminta asmenų grupė, kurią sieja bendri profesiniai ar luominiai interesai. Žinia, luominėje visuomenėje korporacija visų pirma buvo vadinami cechas ir gildija. Tačiau ir šiuolaikinėje beluomėje visuomenėje galime rasti korporacijos likučius, tarkime, universitetų autonomijos principo užtikrinime ir sėkmės lydimoje profsąjungų veikloje. Kaip jau buvo užsiimta, korporacijos adaptuotu pavidalu, pritaikant ją mūsų laikmečio sąlygoms, susigrąžinimas yra svarbus dalykas, siekiant realios žmogaus teisių apsaugos. Paprastai modernioje visuomenėje perdarytos korporcijos principo didžiausi gynėjai būna konservatorių partijos, o Lietuvoje yra visiškai atvirkščiai, čia konservatoriais besivadinantys politikai yra didžiausi universitetų autonomijos ir profsąjungų priešai.
Jau XIXa. viduryje atsirandančio pozityvizmo pradininkai, vieninteliu pozityviu žinojimu pripažindami tik specialiojo mokslinio pažinimo rezultatus, ne tik atsiriboja nuo religinės tikrovės interpretacijos, bet su dar didesne aistra siekia užginčyti filosofinės refleksijos prasmingumą, kai filosofija tuometės mokslų diferenciacijos sąlygomis buvo radusi pakankamai patogų prieglobstį žmogaus tikrovės, istorijos ir visuomenės problematikos aptarimo sferoje. Taigi nenuostabu, kad pozityvistinės mąstysenos kūrėjams ypač svarbu buvo pagrįsti mokslinio visuomenės pažinimo galimybę, tai suprantant kaip užduotį į visuomenės pažinimą perkelti tas metodologine procedūras, kurios jau yra pasiteisinusios gamtos pažinime ir sukuriant visuomenės mokslą pagal gamtos mokslų pavyzdį, drauge tokiu būdu siekiant išmušti filosofijai bet kokį jos prasmingumo pagrindą, paliekant jai nebent teisę toliau vegetuoti tik kaip muziejinei disciplinai be jokio realaus turinio.
Tačiau, kaip atrodo šių eilučių autoriui, tai, ko nepavyko padaryti pozityvistinės mąstysenos korifėjams, su trenksmu ir pertekliumi, tiesa, remdamiesi visai kitais pagrindais, padarė marksizmo kūrėjai, pagal gamtamokslio pavyzdį užsimoję nustatyti geležinius istorijos dėsnius, o po to su žiaurių režimų pagalba pabandę įkišti žmonių gyvenimus į taip nustatytus visuomenė raidos ir funkcionavimo dėsnius. Žmogus, nesugebantis susitapatinti su tokiais visuomenės raidos dėsniais, geriausiu atveju buvo atpažįstamas kaip psichinis ligonis. Taigi, kaip atrodo bent man, mokslinis komunizmas yra karikatūrinė visuomenės aiškinimo perspektyva ne dėl to, kad tokiam aiškinimui iš tiesų trūksta reikiamo mokslinio pagrindimo, o greičiau dėl mokslinio požiūrio pertekliaus, įvertinat tą aplinkybę, kad jokia kita doktrina negali prilygti moksliniam komunizmui pagal nuoseklumą ir ypač brangintiną universalaus mokslo teorijoje sugebėjimą iki loginės pabaigos įvykdyti gamtos mokslų patirties perkėlimą į žmogaus tikrovės aptarimo sferą.
Už mokslinį komunizmą mokslingesnis gali būti nebent tik mokslinis ateizmas!
2021.11.22; 16:30
Ar viska supratai komunizmo aborto liekana?