Jau ruošiausi po truputėlį numirti, bet staiga nusprendžiau palaukti, pamatęs, kad prie mirties slenksčio, prasidėjus neįtikėtinų užmojų pandemijai, grūdasi tokia daugybė žmonių, dabar – dešimtimis tūkstančių, o netrukus tikriausiai bus ir milijonai, su puikia perspektyva viso pasaulio miruoliams dar labiau pasidauginti. O aš sakau sau: nebūsiu mados auka, nesiruošiu čia beždžioniauti, sekti įtartinu pavyzdžiu.
Visados jaučiau pasibjaurėjimą miniomis, užkemšančiomis praėjimus, taigi ir dabar nesiruošiu grūstis per prievartą, užbėgant į priekį kitiems, galbūt labiau nusipelniusiems, pagalvojęs, kad reikėtų, niekur nebeskubant, kažkur užkulisiuose pralaukti didžiojo subruzdimo metą, pasižiūrėti, kas iš to galiausiai išeis. Ar tai jau būtų galima pavadinti gyvenimo geismu, prisimenant senos teorijos įrodinėjimus, kad mirties artumas pažadina libido kompleksus arba bent užaštrina fiziologinius įspūdžius? Kažin kažin… Greičiau čia tave suturi iš buvusios puikybės likęs kuklutis noras taip paprastai nepasiduoti skubėjimo manijai (dabar prisiminiau, kad jaunystėje esu išleidęs eilėraštukų knygutę, pavadinimu „Nubalnotos sraigės“, tačiau neprisimenu, nors užmušk, apie ką ten buvo vograujama), iš pašalinio stebėtojo pasijos likęs mechaninis įprotis fokusuoti dėmesį į finalines kažkada prasidėjusių procesų scenas, antrąją prigimtimi tapęs pripratimas palaukti, uždelsti, jeigu to reikalauja įvykių seka. Tačiau to toli gražu negalima pavadinti atgimstančiu gyvenimo geismu.
Kita vertus, bjaurus vidinis balsas (reikėtų jam kada nors patrumpinti liežuvį) kužda, kad ir tavo kieme stovi pakinkyta mirties karieta, taigi net ir dirbtinai užtęstos pauzės, gudraujančios sąmonės delsimas negali pakeisti likimo.
Praeitą kartą citavau Tomą Maną, sakiusį, kad liga gali pažeminti, bet gali ir išaukštinti žmogų https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-koronaviruso-dienorasciai-benelaukiant-ligos-protrukio-i/. Ką čia daug slėpti, prieš keletą metų susirgau onkologine liga, vėžys buvo stipriai pasivaręs į priekį. Gydymas, jeigu galima būtų taip pasakyti, buvo sėkmingas, be didesnių liekamų pasekmių, taigi nesijaučiu nei labai pažemintas, nei juolab išaukštintas tos neretai mirtina vadinamos ligos. Kas be ko, apie sėkmę čia turėtume kalbėti tik labai sąlygine prasme, gerai suprantant tikrą dalykų padėtį, kad, dabar atstatęs savo gyvybines funkcijas, kūnas tebelieka užminuotas, su tiksinčia bomba po užpakaliu. Be visa ko kito, nuo tada likau pats įsižeidęs ant savo kūno (dėl didesnio konceptualumo čia privalau neišgirsti kalbos kultūros reikalavimų, drąsiai sakydamas „ant kūno“), neišsižadėdamas tolimojo giminystės laipsnio su savo kūnu, bet nevengdamas ir tretiravimo, laikydamas jį nevispročiu, debilu, štai tokiu, į silpnaprotystę linkusiu giminaičiu, kurį, nori to, ar nenori, reikia prižiūrėti. Savo kūnui leidžiu savarankiškai įsimaišyti į minią, eiti pas merga, kartas nuo karto suteikiu progą pavedžioti mano šunį, bet labiau reikšmingų darbų nepatikiu.
O dabar papasakosiu apie atvejį, kai kūnas gali pažeminti sielą, nuvilti net didžiausią optimistą iki pasąmonės gelmių. Na, iš tiesų, vėžys buvo tik kažkas panašaus į ilgai neužtrukusią slogą, palyginus su tais vargais ir neišbrendamais kančių keliais, kai, pasveikimo iš didelės rizikos ligos paskatintas, nusprendžiau susitaisyti dar ir dantis vienoje odontologine klinka pasivadinusia licenzijuotoje įstaigoje Kaune, peršokdamas, jeigu leisite taip pasakyti, nuo onkologijos prie odontologijos.
Būdamas gudriu po laiko, privalau visus perspėti, kad, iškilus reikalui taisyti dantis, visų pirma privalu susirinkti detalią informaciją apie paslaugos teikėją. Įsivaizduoju, kad būna odontologinių klinikų, kultivuojančių įsitikinimą, kad reputacija yra vienas iš verslo sėkmingumo principų, tačiau, kaip išaiškėjo, dar yra ir tokių odontologinėmis klinikomis besivadinančių verslo įmonių, kurios išsilaiko, uždirba pinigus juodosios chaltūros, kitaip nepasakysi, būdu. Kaip atrodo, net ir tokių kaip antruoju atveju klinikų savininkai taikstosi su nusistovėjusia apgaulės praktika, nes pasamdyti chaltūros meistrą kainuoja pigiau nei dorą žmogų, – anie patys užsikala sau pinigą, nesilaikydami darbo etikos ir sukčiaudami su medžiagomis, o iš kitos pusės, kad ir kaip ten būtų, toks sukčius taip pat ilgiau ar trumpiau kuria pridėtinę vertę, pildo įmonės kasą.
Aš pasirinkau arčiausiai mano namų įsikūrusią kliniką, čia už suteiktas odontologines paslaugas sumokėjęs 10 tūkstančių eurų. Gaila ne pinigų, iš esmės išmestų į balą, o sveikatos, nors susiskolinti iš visų pašalių ir sumokėti chaltūros meistrams pinigai nėra jau tokie maži, kaip galėtų atrodyti turtingam pižonui (perspėju, kad šiame žodyje rašosi „ž“, o ne „z” raidė), prilygsta mano 1,5 metų atlyginimui. Vis tik kartais pagaunu save galvojant, kad būčiau sumokėjęs tuos 10 tūkstančių tam geradariui, kuris būtų perspėjęs iš tolo apeiti man dideles nelaimes, skausmus, veido užtirpimus, daugiakartinius įdėtų įtaisų lūžimus, ištrupėjimus, skilimus, užtraukusią kliniką, – bala nematė tų paslaugų, suteiktų norint pasigerinti išvaizdą.
Tikriausia skaitytojas jau nerimauja, skubėdamas pasakyti, kad Lietuvoje yra numatytos ir tiksliai aprašytos procedūros – kaip aptartu čia apgaulės atveju būtų galima ieškoti tiesos ir žalos atlyginimo? Tokia iš tiesų yra graži teorija, o praktiškai visi nukentėję nuo odontologijos sukčių žmonės nieko nelaimi, net įsipainiodami į ilgai trunkančius teismo procesus. Už chaltūros meistrų ir odontologijos sukčių interesus visados kaip mūras stoja vadinamieji Odontologų rūmai!
Lietuvoje yra bent trys lobistinės organizacijos, kurios gina grupinius interesus, neretai pažeisdamos teisėtus didžiosios piliečių dalies lūkesčius. Tai – Lietuvos bankų asociacija, Lietuvos Antstolių rūmai ir jau minėtas Lietuvos respublikos Odontologų rūmų susivienijimas.
Patikėkite, žinau, ką sakau, ne vieną valandą praleidau studijuodamas man prieinamas bylas, kylančias dėl pacientų skundų ir pretenzijų nekokybiškai savo darbą atlikusiems odontologams (kaip jau užsiminiau anksčiau, tokiais atvejais paprastai laimi dantistas su samdomų pagalbininkų būriu sugebantis užkalbėti teisėsaugai dantį). Susikaupė visas segtuvas medžiagos su neįtikėtinų faktų krūvos registravimu, todėl pats laikas būtų viešai pasižadėti, kad anksčiau ar vėliau pateiksiu skaitytojo dėmesiui dokumentinę-meninę apybraižą, pavadinimu „Odontologijos rūmai“.
Švenčiant Kovo11-osios trisdešimtmetį, prezidentas Gitanas Nausėda viename iš savo pasisakymų konstatavo faktą, kad per šį laikotarpį Lietuvą pasiekė neįtikėtinų laimėjimų, užkopė į dideles aukštumas. Žinia, didžiausias iškovojimas yra pati nepriklausomybė, o garbingo jubiliejau proga tiesiog būtina pasidžiaugti, paminėti gražius dalykus, tačiau stojus kasdienybei nėra kur padėti akių, matant, kad kai kurios mūsų gyvenimo sferos yra visiškai pašvinkusios kaip akį rėžiantis disonansas garbingam nepriklausomos Lietuvos vardui. Toks pašvinkimas didesne ar mažesne dalimi prasimuša apskritai lietuviško tipo medicinoje, o ypač stipriai privačių odontologijos klinikų sferoje.
Koronaviruso siautėjimo metu Lietuvos vyriausybė priėmė daug radikalių sprendimų, neįsivaizduotinų normaliomis gyvenimo sąlygomis. Savo ruožtu aš siūlau mūsų Vyriausybei priimti dar ir tokį nutarimą, kad už odontologines paslaugas ugdymo sferos darbuotojams visą kainą sumoka valstybė, įpareigotoms institucijoms tikrinant atliekamų paslaugos darbų kokybę, žiūrint, kad valstybės pinigai nebūtų paleisti vėjais. Ar ne per daug noriu, savo gerosios valstybės įsivaizdavime išskirdamas vieną žmonių grupę?
Dantys nėra tik įkandimo priemonė, net jeigu įsivaizduojame tai, kaip malonu švelniai dantimis sukąsti moters krūties spenelį ar nešvelniai įkąsti savo priešininkui į galvą.
Taip pat dantys nėra tik valgymo priemonė. Mokytojui, dėstytojui, apskritai paskaitininkui dantys yra darbo priemonė. Jeigu netikite, pabandykite įsivaizduoti, kad net I.Kanto nesiklausytų studentai ar mokiniai, jeigu didysis mąstytojai kreiptųsi į auditoriją, rodydamas visiems savo išpuvusius dantis…
(Bus daugiau)
2020.03.19; 14:35
