Labai norisi tikėti, savo vaizduotę gundau idilišku vaizdeliu, kad Lietuvos medikų sąjūdžio atsiradimas gali tapti lūžio tašku, siekiant labiau civilizuotų santykių lietuviškos medicinos padangėje, pakeliui į gerovės valstybę, nes ankstesnysis gydytojų susivienijimo įpavidalinimo labanauskiniu kiaulės akių sindromo pavyzdžiu (Liutauras Labanauskas – Lietuvos gydytojų sąjungos pirminykas, įrodinėjantis, jog įsivyravusi praktika gydytojams nešti kyšius nėra joks blogis, neva greičiau tai yra didelis gėris) atvejis normalių refleksų žmogui gali sukelti tik pasibjaurėjimą ar panašią alerginę reakciją, kalbant medicinos terminais.
Kas be ko, pats Sąjūdžio pavadinimas įpareigoja prasiveržimui į naujus pavidalus. Tačiau Lietuvos medikų sąjūdžio pasipriešinimas ministerijos reikalavimui dėl saugumo sumetimų karantino metu pasirinkti darbą tik vienoje medicinos įstaigoje, bent trumpam atsisakant vojažų per daugybę darboviečių, verčia nusivilti. Žinia, Lietuvoje medikai kaip taisyklė dirba ne vienoje, bet keliose ligoninėse ar poliklinikose, žinomas net atvejis, kai gydytojas vienu metu dirbo net 9 medicinos įstaigose.
Neapsistodamas prie klausimo – dėl kokių priežasčių tokia praktika mūsų padangėje prigijo ir įsiteisino, dabar sau leisiu labai ramiu tonu konstatuoti tik abejonių nekeliantį faktą, kad vieno ir to paties gydytojo su savo kompetencijomis pasidalijimas tarp daugybės ligoninių yra labiausiai tiesmukiškas užkrato paplatinimo būdas. Ypač verčia nerimauti ta aplinkybė, jog medikai, keliaujantys per kelias darbovietes, gali suteikti virusui, patys to nežinodami, labiausiai tiesioginę prieigą prie kolegų užkrėtimo. Jeigu COVID-19 įsismarkautų (neduokDie!), dėl tokio pačių gydytojų neatsakingumo gali prasidėti nevaldomi procesai, kai didžioji Lietuvos medikų dalis privalėtų palikti savo budėjimo postus, pasitraukdami į saviizoliaciją, t. y., pacientų požiūriu, į niekur. Mes nežinome ir tikriausiai niekados nesužinosime susargdintų viruso gydytojų statistikos tuo rakursu – dažniau užsikrėsdavo nuo ligonių ar vienas nuo kito, tačiau labai tiksliai galima pasakyti, kad didžioji gydytojų dalis į saviizoliaciją pasitraukė dėl bendravimo, tegul ir epizodinio, su savo užsikrėtusiais kolegomis. Taigi čia išties iškyla galimybė pasisverti kategorinio imperatyvo svarstyklėse – ar gydytojai sutiktų, neprotestuotų dėl to, jeigu užsikrėtęs kažkur virusu pacientas kaip paleista iš vieno įtaiso raketa apsilankytų visose Lietuvos medicinos įstaigose?
Ar Lietuvoje medikai miršta iš bado, jų lavonai jau voliojasi gatvėse? Toks klausimas gali kilti, matant tai, kaip jie įnirtingai aptartu atveju gina savo finansinius interesus, besipriešindami užmačioms karantino laikotarpiu gydytojus pririšti prie vienos darbo vietos, taip sakant, lokalizuojant juos. Kaip toks neatsakingumas dera ar nedera su profesine gydytojų etika, dar kitaip vadinama medicinos etika? Kita vertus, labai ryžtingai atsisakydamas bet kokio moralizavimo, kaip pavojingo užkrato vengdamas pamokomojo tono, aš čia vis tik nepraleisiu progos užduoti klausimą – kaip apskritai profesinė etika, o ypač vadinamoji medicinos etika, t. y. gydytojų profesinė etika dera su etika apskritai, t. y. su bendrąja arba, kitaip tariant, universaliąja etika, ar profesine vadinama etika turi kokį nors, bent mažiausio siūlelio pavidalo ryšį su moralinės pozicijos pasirinkimu, žmogaus apsisprendimais gėrio ir blogio situacijose? Be abejonės, šis klausimas yra svarbus dėl paties momento ypatingumo, kita vertus, jį svarstyti, esant progai, įpareigoja dar ir ta aplinkybė, kad vadinamoji medicinos etika yra laikoma profesinės etikos apskritai etaloniniu pavyzdžiu. Kaip disciplina medicinos etika su dideliu aplombu yra dėstoma visuose sveikatos ar medicinos mokslų universitetuose.
Labiausiai bendra prasme etika yra filosofinė dorovės teorija, aiškinanti gėrio ir blogio, teisingo ir neteisingo žmogaus elgesio pagrindus. Savo ruožtu profesinė etika dažniausiai yra apibrėžiama kaip bendrosios etikos atšaka, siekianti išryškinti sektino elgesio tipus darbo vietoje, pateikianti pavyzdinį elgesio kodeksą pagal profesijos patirtį. Kita vertus, jeigu užteks valios atsispirti tuščiavidurių sąvokų gundymui, siekiant prasibrauti iki pačios tikrovės pravartu būtų iškelti tokį paprastą (bet ne prastą) klausimą – ar yra toks dalykas kaip profesinė dorovė?
Darbo vietoje susiformavę nerašyti įstatymai, papročiai, tradicijos ir profesinio solidarumo priesakai geriausiu atveju gali būti pavadinti „klanine morale“ (atvirkščia žodžiui „moralė“ reikšme), tačiau toks darinys esmės požiūriu neturi nieko bendro su dorove. Taigi toliau čia visiškai teisėtai galima forsuoti kitą klausimą – ar nebus taip, kad vadinamoji profesinės etika yra beobjektė, taigi tuščiavidurė disciplina? Iš tiesų, profesinė etika yra sugrįžimas į tuos ikisokratinius laikus, kai dorovinio elgesio pagrindinis orientyras buvo mitologinis pasakojimas apie herojaus sugebėjimą tobulai atlikti savo funkcinį vaidmenį.
Praeitą kartą kalbėjome apie tai, kad Immanuelio Kanto formuluotėse konceptualizuotas pagrindinis moralės dėsnis yra universalaus pobūdžio, t. y galioja visiems laikams ir visoms kultūroms, esą toks dėsnis galioja ne tik žmogui, bet apskritai protingai būtybei, taip pat ir Dievui. Tačiau jeigu mes varu arba savo noru sutinkame, kad didesniu ar mažesniu laipsniu gali būti prasmingas ir pokalbis apie profesijos pagrindu atsirandančius moralumo orientyrus, tai jau vien tokiu savo susitaikymu prisidedame prie bandymų užginčyti pagrindinio moralės dėsnio raiškos universalųjį pobūdį. Ne pro šalį bus dar kartą pastebėti, kad dorovei pagal prigimtį yra būdingos universalistinės tendencijos, taigi dorovės veiklos sferos bet koks susiaurinimas iškreivina dorovės prigimtį.
Savo ruožtu kiti tyrinėtojai, pripažindami išvadą, jog moralinio reguliavimo sfera yra žmogus, o ne jo profesija ar socialinis statusas, nurodo dar kitą profesinės etikos prasmingumo galimą pagrindą: esą yra taip, jog profesinės etika nepretenduoja pakeisti bendrojo moralumo visuomenėje, o tik siekia konkretizuoti bendrąsias moralės normas, pritaikant jas atskiram profesinės aplinkos atvejui. Tai yra vadinamoji atvejo etika. Medicinos etikoje kaip gerai išmankštintos demonstracinės versijos dažniausiai yra nurodomi reprodukcinių technologijų etinio kvalifikavimo, eutanazijos etinių kolizijų, biotechnologijų taikymo medicinoje etinio vertinimo ir kt. atskirieji atvejai. Kiek tokia atskiro atvejo etika gali būti laikoma pagrįsta?
Dar Grynojo proto kritikoje, o po to sprendimo galios aptarimui skirtame atskirame veikale I. Kantas, inventorizuodamas žmogaus pažintines galias, šalia intelekto ir proto išskyrė sprendimo galios sugebėjimą. Trumpai tariant, sprendimo galia čia apibrėžiama kaip žmogaus sugebėjimas taikyti intelekto nustatytas ar proto kuriamas taisykles atskiram konkrečiam atvejui arba, kitaip perfrazavus, kaip sugebėjimas atpažinti to atskiro atvejo subordinuotumą tai ar kitai taisyklei. Kritinės I. Kanto teorijos požiūriu, sprendimo galia yra ypatingas žmogaus sugebėjimas, kurio negalima išmokti ir kurį tik labai menka dalimi galima lavinti gyvenimiškos ir profesinės patirties pagrindu.
Kaip rašo kritinės filosofijos kūrėjas, sprendimo galia gali būti vadinama įgimtojo sumanumo specifiniu bruožu, kurio trūkumo negali atstoti jokia mokykla ir mokyklos kuriamas mokytumo tipas. Esą yra taip, jog mokykla net ir ribotam intelektui gali įkalti kiek tik nori taisyklių, tačiau žinojimas, mokytumas, net ir mokslingumas savaime neapsaugo nuo klaidingo tokių taisyklių taikymo ir nesėkmių. Dar daugiau, – I. Kantas šiuo klausimu kaip niekur kitur kalba labai kategoriškai, teigdamas, jog sprendimo galios stoka iš esmės yra tai, kas vadinama kvailumu, be to, esą tai yra toks negalavimas, kurio neįmanoma išgydyti. Taktiškasis I. Kantas čia jau neslėpdamas savo susierzinimo, pažymi, jog buka ir ribota galva stropiai mokydamasi gali pasiekti gana daug, net mokslingumo, tačiau esą sprendimo galios trūkumas visados nurodys tik kvailumo triumfą.
Įdomu tai, jog tokia kvailumo apibrėžtis Grynojo proto kritikoje iš esmės sutampa su tautų pasakose prigijusiu kvailio įvaizdžiu. Žinoma, čia turime galvoje ne pasakų kuriamo „trečiojo brolio”, kuris apsukriųjų brolių yra vadinamas kvailiu, nors iš tiesų yra gyvenimo prasmę gelbstintis, išmintingas žmogus, pavyzdį, o kvailį tikrąja to žodžio prasme, t. y. iš esmės pasakų komišką personažą, dėl kurio iššaukiančio, sumaištį keliančio kvailumo nekyla jokių abejonių net atlaidžiajam pasakotojui. Kaip apsakomas toks sumaišties kaltininkas?
Jeigu atsiribosime nuo detalių, skirtingų atskirų tautų folklore, tai rasime tokią variantišką išvadą: kvailus nesusipratimus sukelia nurodymų sumaišymas, o, dar tiksliau tariant, nesugebėjimas susieti atskiro atvejo su žinoma, kataloge esančia taisykle.
Čia dažniausiai pasakojama apie vaikinuką, keliaujantį iš taško „a” į tašką „b”, tarkime, išsiųstą aplankyti tolėliau gyvenančių giminaičių ir pagal mamos pamokymus žinančio, jog, pavyzdžiui, pakeliui sutikus lėtai judančią laidotuvių procesiją, būtina nusilenkti, persižegnoti bei išsakyti savo apgailestavimus dėl atsitikusios nelaimės. Taigi, kaip matome, čia niekam netrūksta geros valios, įsipareigojimo geram tonui, noro bendrauti. Bėda tik ta, jog pagrindinis herojus pradeda sielvartauti ir viešai rodyti savo užuojautą sutikęs būtent vestuvių procesiją. Nesugebėjęs įžvelgti skirtumo ir tuo pagrindu pertvarkyti nurodymo, mūsų herojus gauna į kuprą ir pelno kvailio reputaciją.
Taigi, išvada peršasi savaime, profesinės etikos kaip konkretizacijos pavyzdžio supratimas be visa ko kito gali būti vertinamas kaip žmogaus orumo pažeidimas, nes čia didesniu ar mažesniu laipsniu yra abejojama žmogaus sugebėjimu pritaikyti bendrąją taisyklę atskiram atvejui, laikant jį tokiu kretinu, kurį reikia gelbėti, natūraliosios sprendimo galio neturėjimą dorovės sferoje bandant pridengti savotišku profesinės etikos protezu.
Dabar, diskutuodamas šia tema, prisiminiau, kad tais mitologiniais sovietiniais laikais krykštaudamas skaičiau kažkokiame dienraštyje išguldytą interviu su Pravieniškių įkalinimo įstaigos vienu iš vadovų, jeigu neklystu, viršininko pavaduotoju auklėjimui, kuris įrodinėjo, jog kalėjimas stengiasi auklėti ir galop perauklėja nusikaltėlius, pateikdamas pavyzdį, jog štai jo vadovaujamuose pataisos namuose ypatingas dėmesys yra skiriamas ateistiniam auklėjimui (tarsi žmogus būtų padaręs kriminalinį nusikaltimą dėl to, kad iki to laiko buvo nepakankamai ateistiškai nusiteikęs, o dabar, tapęs ateistu, įžengs į dorovės kelią). Taigi, kaip atrodo bent man, medicininė etika su dorove turi bendro tik tiek, kiek ateisto įsipareigojimas grįsti savo pasirinkimus 10 Dievo įsakymų.
Kaip sako Sokratas, žmogaus neįmanoma išmokyti dorovės išoriškai, jis jos išmoksta tik pats iš savęs, t. y. savęs pažinimo būdu. Ne treniruodamasis medicininės etikos baruose, o perimdamas kultūrinį žmonijos patyrimą, taip pat ir gydytojas, mūsų mylimas daktaras, žengia savęs pažinimo keliu, anksčiau ar vėliau išdrįsdamas būti savimi.
(Bus daugiau)
2020.04.15; 18:00
