Man taip pat nesunku būtų apsimesti feministu, – tai galiu daryti be didelių pastangų, užsimerkęs. Nežinau su kokiais keblumais gali susidurti kiti, tačiau man nereikėtų nertis iš nuosavo kailio demonstruojant savo feministinį nusiteikimą, nes nuoširdžiai, taigi niekieno neverčiamas esu įtikėjęs, jog geresnioji žmonijos dalis yra moteris. Todėl prašyčiau nepalaikyti šių prisiekusio moterų mylėtojo dorai pasakytų žodžių tik tuščiu džentelmeniškumo gestu arba patogios pozos rezervacijos užrašu, dar daugiau, esu įsitikinės, jog taip ar panašiai galvoja dauguma vyrų, turėjusių laimę patirti, kas yra motinos širdis, arba – kaip toli nežinomybės vingiais gali nuvesti ir paklaidinti mylimosios kuždesiai, pagaliau, kokia tvirta ramybės uola yra dėl jaunystės klystkelių atleidusios žmonos žodžiai.
Taip pat prisipažinsiu, kad ne visos moterys man yra gražios – ogi gražiomis tikrai negaliu laikyti kvailų aktyvisčių, užsiimančių paūbavimais ir paklykavimais, dažniausiai besidarbuojančių keistose išgalvotų žmogaus teisių agentūrose. Kaip yra kartą pastebėjęs Fiodoras Dostojevskis, tokių moterų net nebūtų galima pavadinti egzaltuotomis isterikėmis, nes tokios moterys dažniausiai yra tik vulgarios klyknės.
Nenuostabu, kad moterys nepriklausomos Lietuvos istorijoje ne kartą yra tapusios visuomenės lyderėmis, užimančiomis aukščiausius postus, tačiau naujai susiklosčiusi padėtis, kai po Seimo rinkimų visas svarbiausias raktines politinio diskurso ir visuomenės valdymo pozicijas uzurpavo trys moterys, iš tiesų yra netriviali ir iš pradžių atrodė kaip unikali, intriguojanti bei žadinanti neaiškius lūkesčius net mums, jau bandžiusiems prisipratinti prie matriarchato papročių šeimose, situacija. Viskas staiga tapo taip moteriška, kad atokiau stovintis prezidentas vyras kartais pradeda išrodyti kaip svetimkūnis moteratinio arba, tiksliau tariant, feminatinio valdymo tipo sistemoje, nepavadinus tai naująja santvarka arba nežinoma politologinei refleksijai politinės sanklodos atmaina. Prisipažinsiu, kad aš pats dėl politinio olimpo tokio staigaus sumoteriškėjimo iš pradžių labai džiaugiausi ir iš laimės krykštavau kaip naujagimis, išsivyniojęs iš vystyklų, įsivaizduodamas, kad į politinę viršūnę iškopusios naujos kartos išsilavinusios, žavingos, iškalbios moterys negali neužduoti labiau civilizuoto bendravimo ir politinės kultūros tono. Tačiau – kas gavosi? Iš tiesų, mėšlo mūsų aplinkoje dabar tarsi ir pamažėjo keliomis kaugėmis, tarkime, kažkiek sumenko (jeigu?) terpė, kurioje, kas ne kas, o visokie kotletų valgytojai už svetimą sąskaitą atsiranda tarsi iš nieko, kitaip nepasakysi.
Senovės Romos poetas Lukrecijus Karas sako taip: vermes de stercore existunt, t. y. vabalai atsiranda iš mėšlo (gal iš tiesų poetas geriau žino tai, kas iš ko atsiranda). Tačiau nedrįsčiau tvirtinti, kad dabar ant širdies tapo ramiau, kai visas viešojo vyksmo erdvės, taip pat ir atsilaisvinusias nuo ankstesnio balasto, vis labiau užpildo forsuotos plastmasės tūriai, valstybę paverčiantys stipriai intoksikuota visuma. Paradoksaliai tariant, gal tas mėšlas vis tik buvo geriau nei negyva ir nuodingus garus išspinduliuojanti plastmasė. Žiūrint banaliai, racionalia tvarkomas, išmaniai įterpiamas ten, kur reikia, mėšlas tampa organine trąša, t. y. maitinančiąja želmenų terpe, o vokiečių mistikas sako net taip: wo mist, da Krist, neva, ten kur tarpsta mėšlas, užgimsta ir Kristus. Savo ruožtu plastmasė yra labiausia netinkamas pasirinkimas, jeigu mums gyvasties palaikymas dar kažkiek rūpi!
Viktoriją Čmilytę-Nielson pasivijęs Iljos Erenburgo šešėlis įkalino ją stikliniame rutulyje. Ji – tai užvesta išorinio mechanizmo ir besisukanti ratu krištolinė lėlytė. Joks burtininkas jau nesugebėtų įpūsti jai gyvybės. Geriausiu atveju ji dabar yra neskoninga valstybingumo dekoracija.
Neabejotinai labiau gyvastingas personažas yra Aušrinė Armonaitė. Tačiau anosios gyvastingumas vis tik yra labai vienpusis, pritaikytas stambiojo kapitalo su Grigeo veidu interesų atstovavimui. Grigeo, jeigu nežinote, yra tokia stambiagabaritiniu pavidalu apsidergusi bendrovė, kuriai apsivalyti nepavyks net ir panaudojus visą stambiausiojo gamintojo pagamintą tualetinį popierių.
Visas vidus pradeda skaudėti, maudžia siela vadinamą organą, kai esi reikalo verčiamas pasakyti kažką nemalonaus Ingridos Šimonytės atžvilgiu, nes anoji neabejotinai yra padorus žmogus. Tačiau tačiau…
O gal šių eilučių autorius paprasčiausiai klysta, dėl intelekto trūkumo ir vaizduotės nususimo nesugebantis pastebėti, kad šios trys fėjos yra mums likimo dovana, nes niekas kitas nesugebėtų taip įsijausti į valstybės modernizavimo pašaukimą, seksualinių mažumų teisių gynimo užduotį paskelbus svarbiausiu laikmečio rūpesčiu. Tikrai ne dėl atsitiktinai susiklosčiusių aplinkybių šiandien pagrindinių žmogaus teisių gynimo institucijų vadovais yra skiriami gėjai ir lesbietės, taip pat ir Konstitucinio teismo pirmininko munduras yra primatuojamas visai neatsitiktiniam žmogui. Kaip sako Seimo Žmogaus teisių gynimo komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius, atėjo laikas pakelti žmogaus teises nuo atsarginių suolelio. Stipria pasakytai, ar ne? Kalbama su tokiu teisuolišku įsitikinimu, tarsi anksčiau Lietuvoje žmogaus teisėmis nekvepėjo nė iš tolo, žmogaus teisės neva užgimė tik su seksualinių mažumų pradėtų kelti bruzdesiu.
Niekinga yra išjuokti žmogų dėl jo seksualinės orientacijos. Jeigu mes tai darome, vadinasi mums trūksta elementarių kultūrinių įpročių, esame necivilizuoti žmonės. Tačiau apie kokias seksualinių mažumų teises jūs kalbate, protingieji kurmiai? Išrašytoje papunkčiui Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje apie jokias seksualinių mažumų papildomas teises nėra net užsimenama. Arčiausiai būtų reikalavimas nediskriminuoti žmogaus dėl lyties, tačiau – ar jūs matėte kur nors Lietuvoje, kad lesbietės ar gėjai būtų diskriminuojami dėl to, kad yra vyrai at moterys? Todėl, kaip atrodo bent man, sukeltas baisus triukšmas dėl seksualinių mažumų teisių yra didesnis kretinizmas net už sovietinių laikų marazmus. Jūs galite galvoti ką norite, bet man atrodo, kad tokia falsifikacija, kaip ir bet koks valstybiniu lygiu įteisintas melas, naikina ne tik šalies gyvastingumą, bet ir gynybinį pajėgumą. Privalome gerbti visus savo bendrapiliečius, taip pat ir mažumų atstovus, juolab nevalia tyčiotis iš gyventojų branduolį sudarančios daugumos, nes priešingu atveju ta dauguma gali pradėti gėdytis savo valstybės. Todėl, kaip atrodo bent man, blogis, kurį mes patys prisišaukėme su trijų fėjų vadovavimu, yra tai, kad valstybės idėja pasidengė antivalstybingumo patina.
Lietuva nėra manekenas, skirtas išstatymui vitrinoje. Jeigu taip suprantame Lietuvos idėją, tai tada iš tiesų plastmasinis būvis yra dėsninga išeitis. Ta proga leiskite priminti ir tai, kad didysis Immanuelis Kantas žmogaus bukumą apibrėžė ne kaip proto ar intelekto, bet kaip sugebėjimo spręsti trūkumą, pasireiškiantį tada, kai bendroji taisyklė taikoma aklai, neįvertinus atvejo ypatingumo.
O gal iš tiesų daug triukšmo kyla tik dėl nieko? Gal seksualinės mažumos baisiausias bangas kelia tik dėl to, kad siekia įteisinti vienalyčių porų santuokų valstybinę registraciją, tai pavadindami kova už žmogaus teises? Keista tai būtų kova… Suprasčiau pasipiktinimą, jeigu kažkas bandytų uždrausti mylėti, o santuoka, kaip suprantu bent aš, yra pareiga, nepavydėtinai sunki našta. Jeigu nebijočiau, kad gali užgraužti sąžinė, lengvai perleisčiau tokią neva teisę…
Ar Lietuvos valstybė gina Tėvų teises. Nebūčiau nustebę, jeigu tėvai būtų sukilę jau tada, kai mūsų padangėje buvo bandoma įskiepyti Barnevernet įpročius. Norvegijos Barnevernet, prigijusi ten dėl ypatingo savivaldybės statuso, yra ne mažiau bjaurus užkratas nei Rusijos bolševizmas. Lietuvoje buvo gerai žinoma statistika, kad pabuvoję Bernevernet naguose globotiniai keliasdešimt kartų dažniau renkasi savižudybės kelią nei užaugę su gimdytojais, geresni jie būtų, ar blogesni, tačiau dėl politinio pasirodymo į tai buvo žiūrima pro pirštus.
Savo ruožtu savaitgalį tėvų rengiamas Šeimų maršas rodo, kad Lietuvoje gyvybė ir laisvės dvasia vis tik rusena.
2021.05.13; 13:18
Labai KOEKTIŠKAS ir, svarbiausia, mano manymų, labai taiklus straipsnis. Tik vargu, ar tos trys moteriškės (ir ne tik, valdžioje yra ir daugiau) skaitys šį straipsnį. Juk Šimonytė vienareikšmiškai pasakė – viskas bus sprendžiama, kai bus gauti nurodymai. Tai tik parodo, kad šis straipsnis yra daugiau nei teisingas. Ačiū autoriui.