Toli gražu nesu joks pranašautojas, juolab nesu būrėjas iš žvaigždžių išsidėstymo ar kavos tirščių. Žmogui apskritai neduota skaidriai kaip veidrodyje permatyti ateitį, nuspėti – kuo viskas užsibaigs.
Vis tik pernelyg nesipūsdamas pastebėsiu, kad keletą kartų man yra pavykę nuspėti įvykių seką, sprendžiant apie užgriūsiančius išbandymus pagal pradėjusios ryškėti patologijos požymius. Ką čia turiu visų pirma galvoje, taip porindamas?
Per visą nepriklausomybės laikotarpį aš pats daugiausiai esu rašęs apie neabejotinai mums Kremliaus režimo primestą pralaimėjimą, kai ne kartą kėlę ambicingus planus pasistatyti atominę elektrinę (AE) Lietuvoje, buvome priversti atsitraukti, didingus savo užmanymus nužudydami dar įsčiose. Švelniai pasakius, stebino ir tebestebina šiandien, dar negalint atsistebėti, tąkart lygioje vietoje užvirusi kova pieš Lietuvos ambiciją turėti savo AE, lietuviškoje žiniasklaidoje kilus kritikos audrai, nukreiptai prieš AE statybos planus, niekinant visais nešvankiausiais būdais tokį užmanymą, šitaip naikinant ir lietuviškos populiacijos savigarbos likučius.
Tai buvo pats ryškiausias naujosios Lietuvos užpuolimas, kai į jautriausius mūsų sanglaudos taškus buvo nukreipta uraganinė ugnis. Nežiūrint to, kad totalinis žmonių kvailinimas vyko išnaudojant visų pirma žiniasklaidos turimas priemones, informaciniu karu to pavadinti negaliu, nes čia mūsų pralaimėjimą, ginant savo interesus, lėmė ne tiek kažkoks informacinių pajėgumų trūkumas, kiek purvinųjų užkulisių meinstrymo žiniasklaidoje dominavimas, giliai įsišaknijęs tokių žiniasklaidininkų poreikis parsiduoti, didžiosios žiniasklaidos nuperkamumas, žema jos kaina.
Jau tikriausiam niekam, net didžiausiam naivuoliu nekyla abejonių, kad tąkart Rusija pametėjo didelius pinigus, siekdama dar užuomazgoje sunaikinti Lietuvos sėkmės istoriją bent vienoje sferoje. Jeigu norite, nešvarių pinigų didele apimtimi dalyvavimą kažkaip iliustruoja dar ir tai, kad jų įpūsti skandalai turi butaforinį pobūdį, jie išties primena rusų kinematografo masines vadinamosios liaudies pseudovalios įkūnijimo scenas, tačiau, iš kitos pusės, tokie skandalai greitai perdega, neužsilaiko, nes, pasibaigus juos įplieskusiems pinigams, visos išgalvotos aistros subliūška, o iš su tikrove nieko bendro neturinčio svaigulio savo ruožtu lieka tik pašvinkusios pagirios. Aistros buvo surežisuota ir suvaidintos, tačiau drauge nešvarus darbas sudrumstoje iki kraštutinės ribos atmosferoje – padarytas, jo rezultatai – neatšaukiami.
Kita vertus, man nuo pat batalijų pradžios visados nedavė ramybės dar vienas klausimas – kodėl Kremlius taip neįtikėtinai azartiškai, su pertekliniais užmojais stojo prieš Lietuvos užmanymus energetikos sferoje, bandė prastumti (ir prastūmė) Lietuvos sustabdymo šioje sferoje planus su tokiu užsidegimu, kad to paprasčiausiais ekonominiais sumetimais paaiškinti neįmanoma.
Taigi jau tuomet bandžiau prazonduoti išvadą, kad Rusijos veiksmų prieš AE statybos Lietuvoje planus neįmanoma paaiškinti tik ekonominio karo logikos priemonėmis, kai tokių veiksmų intensyvumas ir neįtikėtinai nešvarus pobūdis leidžia užgimti įtarimams, jog čia slypi iki galo tuomet dar neatidengti ketinimai pastūmėti Lietuvą į kažkokius labai pavojingus spąstus, pakišti kiaulę.
Šiandien jau visi žinome atsakymą, kad Astravas yra tokia mums pakišta radioaktyvi kiaulė, nešvaraus branduolinio sprogimo pavojaus ir psichologinio šantažo mina Lietuvai. O užminavimai prasidėjo dar tada, kai dirbtinai sukeltose isterijos putose buvo paskandinta LEO.LT ir užblokuoti Visagino AE statybos planai.
Dar kartą prisiminiau šią skaudaus pralaimėjimo istoriją tikrai ne dėl to, kad norėčiau pasigirti dėl savo menamo įžvalgumo (labiau turėtų stebinti ne paskirų žmonių tuomet išsakytos abejonės, bet masinės haliucinacijos pobūdį įgijusi AE statybos Lietuvoje idėjos niekinimo ir iniciatorių dergimo akcija), o tik dėl to, kad šiandien mūsų padangėje lygioje vietoje sukelta isterija dėl neva Lietuvoje užkilusio fašizmo pavojaus savo stilistika kaip du vandens lašai primena andai Rusijos pinigų įsuktą AE statybos Lietuvoje demonizavinimo skandalą, kuris iki pastarojo meto gali būti laikomas viena iš labiausiai masyvių naujausiųjų laikų istorijoje žmonių kvailinimo ar sutelkto sąmonės farširavimo kažkokia negyva medžiaga akcija.
Kas be ko, fašizmo sąvoka yra labai komplikuota ir plati, šiandien kartais apimanti net estetinės butaforijos, t. y. karnavalinių persirengimų ir klounados rekvizitą, tačiau ne juokais kaltinimai fašizmo subkultūros puoselėjimu iškyla gyvenantiems šalia Rusijos, kuri paknopstomis veržiasi išvaduoti kaimynines šalis nuo tariamo fašizmo, Kremliui dieną naktį puoselėjant tokius planus, atviromis akimis sapnuojant apie tokią galimybę.
Kas nežino, kad brandžiojo socializmo metais sovietinės armijos rekrūtai iš Lietuvos automatiškai buvo vadinami fašistais, o, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, imperijos leksikone mūsų šalis net ir oficialiu lygiu yra vadinama profašistine valstybe.
Tu, mielas skaitytojau, turi teisę laikyti autorių paranojiku, tačiau aš išties neatmetu priežastinio ryšio tarp to, kad patriotinių Lietuvos pajėgų kaltinimas fašistinių nuotaikų toleravimu, ypač kai tokius kaltinimus pagal Rusijos propagandos pavyzdį kaip veidrodinį atvaizdą kartas nuo karto atgamina kažkas iš mūsų populiacijos vidaus, net lietuvių tautybės personos, rodo tai, jog Rusija jau yra pasirengusi užpulti Lietuvą ne po dešimties ar daugiau metų, o po metų kitų, kol dar niekam neprilygstančio rusiško nešvankumo propagandinio karo nesąmonės neatvėso, gali duoti nuodingų vaisių, nenukeliant užpuolimo datos į neapibrėžtą ateitį.
Dabar sukeltos, tarsi iš niekur niekas, propagandinės isterijos dėl fašizmo paūmėjimo Lietuvoje fakto paprasčiausiu naudingų idiotų faktoriumi jau neįmanomą paaiškinti, taip pat sunku būtų patikėti, kad tokios aktyviai populiarinamos, per svarbiausius žiniasklaidos kanalus peršamos nesąmonės užgimsta savaime pagal kažkokį inercijos dėsnį.
Ar sakote, kad čia išsakytos abejonės didesniu ar mažesniu laipsniu gali būti siejamos su, tarkime, Algirdo Paleckio vardu, tačiau iš tolo prasilenkia, negali būti gretinamos, visiškai nedera su respektabiliu žinomo apžvalgininko Bernardo Gailiaus įvaizdžiu, net jeigu pastarojo išvados didele dalimi jau pradeda panašėti į pirmojo pobjaurius kalambūrus? Kad ir kaip būtų, išmušė B.Gailiaus žvaigždžių valanda, kai ilgą laiką desperatiškai siekęs publikos dėmesio, bet paprastai kaip užkeiktas likdavęs viešųjų diskusijų paraštėse, šiandien atkaklusis apžvalgininkas su savąja fašizmo Lietuvoje teorema sulaukė nemažo susidomėjimo. Kaip sako J.W.Goete, bijok savo jaunystės svajonių, nes jos išsipildo…
Kelias į žvaigždes gali būti visoks, tačiau Lietuvoje neretai tampama žvaigždūnu, pasakius didžiausia nesąmonę, o nuostolius čia patiria visi sveiko proto žmonės jau vien dėl to, kad nukabintos iš oro tokios nesąmonės įgyja pamėklišką gyvastingumą, kai, negalėdami nutylėti, net ir labai nenoromis pradedame diskusijas dėl jų iššaukiančio nesąmoningumo. Tačiau tai nereiškia, kad turėtume toleruoti obskurantizmą.
Nemažiau įdomu yra tai, kad pastaruoju metu B. Gailius po daug nesusipratimų sukėlusių drastiškų priekaištų ideologiniams priešininkams dėl neva jų fašizoidinių polinkių galop pasuka tarsi ir labiau neutraliu teorizavimo keliu, užsimojęs pateikti kažką panašaus į struktūriškai išplėtotą fašizmo sąvokos apibrėžtį https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/bernardas-gailius-kodel-parasiau-ir-dar-parasysiu-apie-fasizma-europoje-ir-lietuvoje.d?id=82024639.
Kaip atrodo bent man, to nereikėjo daryti, nes teorinė refleksija nėra stipriausioji šio guvaus polemizuotojo pusė. Labai nemalonu, bet privalu pastebėti, kad B.Gailiaus pastangos pateikti patogų sau dėl jau užsiimtos iš anksto pozicijos fašizmo apibrėžimą nuveda į tokius lėkštumo užkaborius, kad visa tai bendrai sudėjus jau be didesnių išlygų gali būti vertinama kaip žmogaus intelekto pažeminimas.
Apie tai detaliau – netrukus.
(Bus daugiau)
2019.09.03; 19:00
