Kai žvaigždėtą birželio naktį prisėdu ant suolelio, atsiremdamas nugara į kaimo sodybos jau pradėjusią vėsti sieną, šalia susirenka šešėliai iš daugybės skirtingų galaktikų. Jeigu kiti bepročiai girdi įkyriai besipjaunančius balsus savo galvoje, mane apspitę šešėliai nėra linkę triukšmauti be jokio reikalo, paprastai nekelia balso. Kita vertus, nepasakytum, kad jie – visiškai bežadžiai, tai vis tik yra gana ironiška publika, mėgstanti gestikuliuoti ir pozuoti. Lyginant su kitais vaiduokliškais pavidalais, birželio žvaigždėtos nakties šešėliai yra tirštesni mažiausiai per kelis pirštus ir ne tokie šiurkštūs kaip dulkėti dienos šviesos statybos darbuose užgimę šešėliai. Savo ruožtu, kai mano tėvynėje gyvenimas tampa nebeįmanomas dėl įsisiautėjusios čia cenzūros, su tokių žvaigždėtos nakties šešėlių pagalba keliuosi į nutolusią paralelinę visatą, kur per saugų atstumą įrengtame stebėjimo bokšte pakibęs galva žemyn, kaip šikšnosparnis oloje, matau savo tėvynės anksčiau nematytus užkulisius. Ten matau ir save patį, vaikštinėjantį aukštyn kojomis, visų pirmą atpažįstamą iš paliekamų drėgnų pėdsakų ant stiklo.
Taip, t. y. su išnarintomis akimis įsižiūrėti į savo artimiausia aplinką mus išmokė dar Platonas. Tik mažiesiems savo vaikams andai drąsiai sekdavome pasakas apie tai, kad neva Platono idėjų teorijoje svarbiausias dalykas yra idėja ir ta išvada, kad gyvi padarai bei pagaminti daiktai yra tik idėjos atvaizdai, ne visados išdrįsdami pripažinti, jog pats Platonas labiausiai rūpinuosi išpopuliarinti kitą dramatiško turinio išvadą, kad kiekvienas daiktas, kaip idėjos atvaizdas, drauge neatskiriamai yra susijęs su savo paties atvaizdu, idėjų teorijos kūrėjo žodžiais tariant, atsispindinčiu kietuose ir žvilgančiose paviršiuose arba upelio vandenyje. Kitaip tariant, Platono mokymas skelbia, kad kiekvienas jusliškai patiriamas reiškinys (padaras ar daiktas) yra dvinarė būtybė, atsispindinti iš priekio ir viršaus, taip pat iš kairės ir dešinės. O jeigu kažkas dar nesuprato, ką čia norėjau pasakyti, komentuodamas Platono palikimą, patarčiau atsiversti kortų kaladę, kur inversijos, t. y. atsispindėjimo iš priešingos veidrodinės simetrijos pusės vienas prieš kitą principas yra įkūnytas labiausiai akivaizdžiu ir neginčytinu pavidalu kiekvienoje kortoje su herojaus atvaizdu.
Pasidalinsiu ir savo pirmaisiais įspūdžiais apie tai, ką mačiau stebėdamas paliktą gimtąją žemę iš nutolusios paralelinės visatos taško, pakibęs aukštyn galva.
Evelina Dobrovolska matėsi su nežinomo JAV poeto portreto tatuiruote ant priekinės fasadinės pusės ir su Liucijano Želigovkio visu stotu, gražumu ir pilnutine ekipuote tatuiruote užpakalinėje pusėje.
Ingrida Šimonytė matėsi tik atverstu į priekį pavidalu viršutinėje dalyje, su neužpildytu juodu kvadratu Kazimiro Malevičiaus (Kazimir Malevich) tapybos stiliumi apatinėje dalyje (neužpildytu greičiau cezūros, o ne cenzūros sumetimais).
Vytautas Tomas Raskevičius matėsi tūnantis apverstu pavidalu apatinėje dalyje, su pavaizduotu žydruoju kvadratu viršutinėje dalyje, tarsi su pilna ekipuote dar būtų užstrigęs kažkur įsčiose, bet drauge jau būtų pasižadėjęs išlysti į žydruosius ekranus.
Vytautas Bruveris. Viršutinėje dalyje vaizdavosi su aštria plunksna dešinėje rankoje, apatinėje dalyje – su apipjaustytu pasididžiavimu kairėje rankoje.
Vytautas Landsbergis. Vytautas Didysis ir Vytautas mažasis drauge, sukibę į vieną krūvą, susikabinę už rankų.
Rimvydas Valatka. Visados tas pats, tiek pastatytas, tiek apverstas, piktai šnairuojantis ir viršuje, ir apačioje.
Iš mano nutolusio per šviesmečius stebėjimo taško matėsi ir tai, kad, laimingai susiklosčius aplinkybėms, Gitano Nausėdos kita puselė buvo jo paties jau kadaise užgyventa žmona Diana.
2021.03.20; 12:30
