Edvardas Čiuldė. Po įvykio: tyčiotis ar nesityčioti?


Print

Štai koks klausimas! Bet ar galima taip klausti iš principo, ar tokios alternatyvos numatymas nesikerta su civilizuotos visuomenės nuostatomis ir nėra tik žmonių papiktinimas? 

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Iš tiesų, nieko negali būti blogiau kaip suvešėjusi patyčių antikultūra mokyklose, kai vaiko, o neretai ir paauglio gyvenimas paverčiamas pragaru, bendraamžiams pradėjus psichologiškai ir fiziškai engti išsirinktą iš savo tarpo auką. Čia galima dar kartą prisiminti visiems žinomą tiesą, kad vaikai kartais būna labai žiaurūs.

Kita vertus, mūsų netaktas, nejautrumas, nekalbu apie tiesiogines pašaipas, susidūrus su fizinių trūkumų kamuojamu  žmogumi rodo ne ką kitą, o labai žemą kultūrinio išsivystymo lygį, baisų vaizduotės nususimą. Tačiau ar būtina į tą pačią gretą statyti ir remiantis tokiais argumentais užblokuoti kartais tarp žmonių prasikišantį, nesutramdytą norą pašiepti aukštus postus užimančio politiko mentalinius nepriteklius, tarsi jau geriau būtų mokytis meno nepastebėti, kai koks nors kvailys lipa per visų galvas. Tiesą sakant, dar neaišku, kas iš ko tokiu atveju labiau tyčiojasi – partijos delegavusios į aukštus postus nekompetentingus arba net visiškai neadekvačius asmenis – iš valstybės, ar žmonės gindami valstybė orumą, pašaipą nukreipdami į asmenį, kuris sėdi ne savo rogėmis – iš pasikėlusios kvailybės.  

Net nesinori prisiminti kaip baisaus košmaro praeito politinio sezono Darbo partijos išstumtų į aukštus postus moterėlių, kurių padrikas kraipymasis labai matomose pozicijoje buvo valstybės idėjos diskreditacija, peržengiant visas įmanomas ribas. Norėtųsi atsikvėpti, patikėjus, kad tokie košmarai nesikartoja, kaip garantija vertinant dar ir tai, jog pastarojo meto politikų diskusijose tarsi ir buvo sureikšminami profesionalumo reikalavimai, tačiau Seimo užmojis priimti civilinio kodekso pataisas, draudžiančias valdžios kritiką, panašėjo į bandymą apsidrausti, siekiant apsaugoti savąsias graužinienes ir pitrėnienes, galimas daiktas, jau susivokus, kad tokio balasto su kaupu užtenka taip pat ir naujai išrinktiesiems (teisybės dėlei reikia pastebėti, būtų nuodėmė ta proga nepasisakyti, kad naujasis Seimo pirmininkas V.Pranckietis, pažįstamas man kaip dekanas, yra, regis, vienas iš šauniausių ir padoriausių žmonių, kuriuos teko sutikti dėstant mokomuosius dalykus Lietuvos universitetuose).

Žinia, prezidentė D.Grybauskaitė  vetavo tokias pataisa, Seimas tarsi atsitraukė, tačiau čia vėl girdisi balsai, kad neva reikia sudėti saugiklius, kurie leistų labiau efektyviai ginti viešųjų asmenų garbę ir orumą, apsaugotų politikus nuo patyčių.

Nesunku įsivaizduoti, kad žmonės neturėję jokio šanso padaryti karjerą partijose, kur konkurencija didelė, pasinaudojo palengvintos versijos įtaisu, nedidelio reiklumo savo nariams Darbo partijos (kaip pavyzdys) tramplynu į valdžios viršūnes. Čia, kaip nesunku nuspėti, svarbiausiu atrankos kriterijumi stumiant į valdžią naujuosius pretendentus buvo sugebėjimas pademonstruoti neišsenkamus lojalumo resursus dėvinčiam klouno kaukę partijos vadui, apskritai politinės prostitutės mentalitetas.

Žinia, tokie išsišokėliai taip ir netapo reprezentacinėmis figūromis, nors pretendavo atstovauti valstybei. Tačiau galbūt negalima šaipytis net ir iš didžiausių kretinų aukštose valdžios pozicijose, nes pašiepiant tokį nevykėlį poste drauge neva išsityčiojama iš valstybės? Vis dėlto, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, valstybės reputaciją tokiu atveju kaip tik gelbsti pašaipumo pliūpsniai, nediplomatiškas ar net žiaurokas juokas, rodantis bent tai, kad visos tautos negalima tapatinti su vienu ar kitu kvailiu, net jeigu kai kurie iš jų, išrinkti tos pačios tautos, užima įtakingus postus, – galop juokas yra geriausia detoksikacijos priemonė nuo nepotizmo, nepamatuoto susireikšminimo, bent iš dalies apsaugo nuo valdžios teikiamų pagundų žmogeliui prarasti realybės jausmą, nors prancūzai mėgsta sakyti, kad geriausias vaistas nuo pleiskanų – giljotina.   

Įžvalgusis M.Bachtinas andai kaip niekas kitas tiksliai yra įvertinęs liaudies karnavalų terapinę funkciją, nuimant socialinę įtampą ir nusistovėjusių hierarchijų bukinantį nuovargį, kai minios siautulyje yra išjuokiamos valdžios figūros. Savo ruožtu mano amžininkai neleis sumeluoti, kad anais laikais politinis anekdotas buvo nelyg koks tyro oro gurkšnis tvarto užkaboriuose. Tačiau ir laisvės menėse juokas nepraranda savo politinio reikšmingumo ir tiesos pretenzijų, tarkime, A. Valinsko Auksinių svogūnų šventė yra populiariosios kultūros vardu įteisinta pasityčiojimo iš savotiškai pasižymėjusių politikų fiesta, leidžianti atskirti pintinėje pradėjusius pūti obuolius nuo sveikų, rodanti be visa ko kito, kad Lietuvos valstybė nei prasideda, nei užsibaigia su kvailio susireikšminimu, nežiūrint valdžią laimėjusios partijos krykštavimų.

Dievas mato, labiau už viską norėjosi patikėti, kad naujoji valdžia padės Lietuvai išjudėti į priekį, nekartojant anksčiau padarytų klaidų. Tiesą sakant, bent šių eilučių autoriui niekados nebuvo didelė paslaptis tai, kad varomoji R. Karbauskio jėga visuose užmanymuose yra aukščiausios prabos kičas, neišsenkami kičo klodai, begalinės kaip baltų arenos kičo talpyklos, tačiau, galvojau, nereikėtų mums pernelyg demonstruoti savo išrankumo ir kaprizingumo, jeigu kičas taip pat gali tapti lokomotyvo kuru, leidžiančiu užkurti motorus, pajudėti iš mirties taško, kapstytis iš duobės.

Žinia, nepalyginant didesnį įtarumą nei naujojo visuomenės lyderio įsipareigojimas kičui žadino naujųjų žygeivių noras viską drausti, kontroliuoti, dozuoti, riboti…

I.Kanto žodžiais tariant, didžiausią tironiją atneša ta valstybė, kuri suvalstybina laimės vaizdinį, savo piliečius traktuodama kaip niekados nesubręstančius vaikus, laikydama piliečius už nebrendylas, kurie be moralinės aukštesnių instancijų globos pasimestų šiame pasaulyje, patys nesuradę kelio iš labirinto. Kas be ko, tokia valstybė naikina moralinę pasaulio tvarką, pagrįstą laisvu žmogaus apsisprendimu. Dar daugiau, – tokia valstybė platina infantilizmo užkratą, kaip matome, dabar jau ir valdžios atstovus įpareigodama traktuoti kaip linkusius greitai įsižeisti mažus vaikus, kaip įnoringas politinio lopšelio būtybes, kurias būtina apsaugoti nuo storžieviškų pastabų iš gatvės.

Vis dėlto, kaip atrodo, R.Karbauskis, apsvaigęs nuo reitingų, pernelyg anksti parodė savo tikrąjį veidą, puolęs su svita taisyti Civilinį kodeksą, tarsi tai būtų pirmaeilis valstybės uždavinys.

Ką pamatėme staiga nukritus kaukėms? Nežinau kaip kiti, o aš čia išvydau bjauriai mekenančios, užsimojusios prieš demokratiją avies veidą. O jeigu kažkam pasirodys, kad apie naujai išrinktus vadus vis dėlto reikėtų kalbėti pagarbesniu tonu nei leido sau šių eilučių autorius, pasiteisinimui, regis, užteks pastebėti tik vieną dalyką, jog kalbėti reikia taip, netaupant žodžių, kad net įžūliausiems valdžios išsišokėliams praeitų noras riboti žmonių laisvę išsakyti savo kritinę nuomonę.

2017.01.19; 09:06