Siūlo bausmę
Š.m. vasario 8 d. Vilniaus apygardos teisme Lietuvos Respublikos prokuroras M. Dūda po beveik penkias valandas trukusios kalbos su įvairiais Kremliaus propagandistų pasažais apie tarptautinį terorizmą Kaukaze ir Rusijoje, baisų Islamo vahhabizmo šakos vaidmenį, šakos, kuri, beje, Lietuvoje ir niekur pasaulyje, kiek žinau, išskyrus Rusiją, nėra uždrausta (Meką ir Mediną, švenčiausias viso pasaulio musulmonams vietas Saudi kontroliuoja vahhabistai), apie realią E. Kusaitės grėsmę taikiems okupantų kariams jų strategiškai lietuviškoje karinėje bazėje kažkur Čečėnijoje jai susisprogdinant, bet tai nepadarius dėl ne nuo jos priklausančių priežasčių, pasiūlė ir subendrino siūlomas bausmes.
Prieš tai apibūdino kaltinamąją, kaip žemos moralės asmenybę, remdamasis daugiausiai Valstybės saugumo departamento (VSD) pateiktų anoniminių liudytojų paliudijimais, privačiais E. Kusaitės pokalbiais. Tvirtino, kad E. Kusaitė niekino kitatikius, vadino juos kiaulėmis, kurios privalo išnykti, ir svajojo, kad anksčiau ar vėliau pasaulyje išliks tik Islamo išpažinėjai. Žinoma, E. Kusaitė labai žavėjosi moterimis mirtininkėmis, domėjosi šachidžių diržais, sprogmenimis, suprantama, per internetą.
Žodžiu, prokuroras nupiešė, užkietėjusios radikalios Islamo fundamentalistės, pasiryžusios dalyvauti šventajame kare prieš kitatikius Džihade bet kur ir bet kada visame pasaulyje ir tapti mirtininke už tikėjimą, portretą. Kita vertus, jei tikėti prokuroro šaltiniais, E. Kusaitė dalyvavo daugpatystėje, ištekėdama Vokietijoje už vieną žmoną jau turinčio musulmono, o po to, dar neišsiskyrusi, užsimanė turėti dar vieną vyrą – tamsios odos arabą Kaukazo kalnuose. Kaip Islamo fundamentalistei būti viena iš dviejų žmonų normalu (tik ne Vokietijoje, žinoma), bet vienai turėti du vyrus, abejotina.
Pasiūlė prokuroras M. Dūda Lietuvos Respublikos pilietei, nelaimei musulmonei ir dar vahhabitei Eglei Kusaitei po daugiau kaip trejų metų tampymo teismuose ir kalėjimuose toje šalyje, kurioje gyvename, kalėti 10 metų. Nors tąsoma keturiose bylose E. Kusaitė gyvena iš pašalpų, prokuroras pasikėsino į teisėtai gautus, bet teisminės valdžios sulaikytus 500 JAV dolerius, kaip skirtus padaryti „nusikaltimui“. Na ir žinoma, teismo išlaidų padengimas – 4800 litų.
Įdomu, ar bus Eglei sugrąžintas jos Lietuvos Respublikos pasas ir Koranas? Ar jie taip pat bus konfiskuoti, kaip daiktiniai pasirengimo, pasak prokuroro, padaryti nusikaltimą įrodymai?
Motyvas
Tai kokiu motyvu vadovavosi E. Kusaitė, kad neišvengiamai susisprogdintų Rusijos karinėje bazėje?
Kaip bent jau man pasirodė iš prokuroro pasakojimo, vienintėlis E. Kusaitės motyvas susisprogdinti – tai noras kuo greičiau patekti į … rojų. Mat ji, įrodinėjo prokuroras, radikali fundamentalistė. O rojų pasiekti labai nesunku, tereikia tapti šachide. Nesvarbu kur, Egipte ar Čečėnijoje. Nors E. Kusaitė nuo pat pradžių kategoriškai neigė taip anksti norėjusi patekti į rojų, to nėra net jos „prisipažinime“, prokuroras, kaip didelis sielų specialistas, tuo nepatikėjo.
Nesvarbu, kad ji, kaip tvirtino tas pats prokuroras, rengėsi ištekėti už tamsaus arabo Kaukaze.
Kiek žinau, ir krikščionys, ir musulmonai tuokiasi tikėdamiesi sulaukti vaikų. Pasirodo, pas musulmonus vahhabitus yra kitoks, išskirtinis paprotys Džihado metu: jei moteris nori tapti mirtininke, prieš tai ji turi ištekėti. Skaičiau apie daugelį Čečėnijos moterų mirtininkių pasiaukojimo atvejų, bet dažniausiai tai buvo arba žuvusiųjų Rusijos-Čečėnijos kare našlės, netekusios ir vaikų, arba netekėjusios merginos, netekusios šiame kare tėvų ir brolių. Iš kur prokuroras ištraukė tokį sveikam protui prieštaraujantį paprotį, neįsivaizduoju, nebent priėmė už gryną pinigą Kremliaus propagandistų pasakas.
Beje, okupantų dėka, sprogmenis ne iš knygų pažįstančių vietinių našlių Šiaurės Kaukaze dabar per akis. Akivaizdu, kad E. Kusaitės „konkurencingumas“ šioje potencialių mirtininkių „rinkoje“ yra nulinis ir motyvacijos ir pasirengimo prasme, ir prokurorai tai turėjo puikiai žinoti.
Prokuroras daug kartų vartojo žodžius „šachidas, šachido diržas, susisprogdinti“, neva būdingus E. Kusaitės leksikonui. Nežinau, kiek kartų šiuos žodžius pavartojo E. Kusaitė, bet jei jau kalbame apie susisprogdinimą karinėje bazėje, tai į ją paprastai vykstama ne su šachido diržu, bet su pilnu sprogmenų sunkvežimiu. Ir ne vienu. O antra, teismui pravartu žinoti, kad šachidas nėra tapatus mirtininkui savižudžiui. Šachidas – tai ir mūšyje žuvęs, ir iš pasalų nukautas karys. Kiekvienas sukilėlis yra kandidatas į šachidus.
Tai, kad E. Kusaitė apskritai reiškė simpatijas čečėnų sukilėliams kalbomis ir svarstė galimybes padėti jiems jų kovoje su okupantais, o tai taip pat nuskambėjo prokuroro kalboje, negali būti laikoma motyvu tikrai susisprogdinti Rusijos karinėje bazėje kur nors Čečėnijoje. Tai tiesiog jos teisė svarstyti panašius dalykus. Kaip ir mano, kaip ir jūsų.
Taigi rimto motyvo, kodėl E. Kusaitė tikrai būtų susisprogdinusi, prokuroras tikrai nepateikė. Juolab iš prokuroro liudininkų sužinojome, kad būta ir svarstymų vietoj susisprogdinimo būti apmokyta gerai šaudyti ir įsilieti į sukilėlių gretas, o tai bent jau galima įsivaizduoti.
Rengimosi įvykdyti teroro aktą įrodymai
Jei neskaičiuotume tų, kuriuos prokuroras panaudojo ieškodamas teroro akto motyvo, tai įsimintini tokie įrodymai.
Prokuroro kalboje ne kartą buvo paminėtas vieno iš pasipriešinimo Rusijos kariuomenei vadų Šamilio Basajevo 2001 m. įkurtas mirtininkų batalionas „Riyad-us-Saliheen“, arabiškai „Teisuolių sodas“, leidžiant suprasti, kad kažkokiu būdu E. Kusaitė su juo susijusi. Bet kokios sąsajos būtų labai naudingos kaltinimui, nes šis batalionas įtrauktas į pasaulio teroristinių organizacijų sąrašą. Kadangi ryšio nesurasta, tai atkreiptas dėmesys nors į tai, kad E. Kusaitė pavadinimą „Riyad-us-Saliheen“ vartojo ar tai kaip aplanko ar kitokio kompiuterinio dokumento pavadinimą.
Betgi ne Š. Basajevas sugalvojo tokį pavadinimą. „Riyad-us-Saliheen“ – tai XIII amžiaus Islamo teologo imamo Nawawi Korano eilučių ir pranašo Muhamado pasisakymų įvairiomis musulmonų religinio gyvenimo temomis kompiliacija, plačiai žinoma, bent jau, kad tokia yra, doriems musulmonams, tad ir E. Kusaitei.
Prokuroras pateikė krūvą dviprasmiškų E. Kusaitės susirašinėjimų ir įrašytų pokalbių su neva bendrininkais Rusijoje, kuriuose, jo nuomone, galima įžvelgti susiprogdinimo planus išvykus į Maskvą. Tačiau nei viename iš jų nėra kalbama apie susisprogdinimą. „Aš pasiryžau“, „aš nepersigalvosiu ir Maskvoje“, panašios frazės ir nieko daugiau. Jos, pavyzdžiui, gali reikšti ir pasiryžimą ištekėti. Štai ir visi fiziniai įrodymai, kad E. Kusaitė vyko į Maskvą neva pas bendrininkus tam, kad tikrai susisprogdintų karinėje bazėje kažkur Čečėnijoje. Tai, ko taip labai trūko prokurorui, pateikė vadinami anoniminiai liudytojai. Jie paliudijo, kad E. Kusaitė yra kalbėjusi apie susisprogdinimą. Tik kiek verti anoniminių VSD darbuotojų liudijimai, kitas klausimas.
Na, pagrindinis, suprantama, yra nelaisvėje išgautas prisipažinimas, kad ji norėjo vykti į Rusiją ir susisprogdinti karinėje bazėje. Apie nelaisvės Lietuvos kalėjimuose ir izoliatoriuose nelabai žmoniškas sąlygas, labai palankias prisipažinimams išgauti, byloja įvairių inspekcijų, tarp jų ir ES, išvados. Tad nereikia net grąsinimų arba smurto siekiant išgauti norimą prisipažinimą. O jei dar prokuroras pašnibžda į ausį, kad, kol neprisipažinsi, neišeisi (ir kas galėtų tai paneigti?), tai silpnesnių nervų žmogus prisipažins bet ką.
Kaip ir kokioje bazėje turėjo būti įvykdytas teroro aktas, kaip ir reikėjo tikėtis, įrodymų anei Vilniuje, anei iš Maskvos pateikta nebuvo. Sprogmenų nei Vilniuje, nei Maskvoje nerasta. Ir jokių jų pėdsakų.
O tada, viską susumavus, akivaizdu, kad įrodymų, jog teroro aktas vykstant į Maskvą buvo suplanuotas, nėra. Gal kada nors su kuo nors jis ir būtų suplanuotas, bet tai jau būrimas iš kavos tirščių
Tai ką gi užkardė VSD ir prokurorai
Kaltinimo esmė – susprogdino karinę bazę, nes veika nebuvo baigta dėl nuo E. Kusaitės valios nepriklausančių aplinkybių. Mat likus keliems mėnesiams ar keliems metams iki jai susprogdinant bazę (gal per tą laiką ir tos, tik kurios, bazės nebebūtų), ji buvo sulaikyta Kaune su bilietu į Maskvą pas draugus.
Lietuvos kriminalistikos istorijoje galima surasti iki galo neįvykdytų sunkių nusikaltimų, tarp jų žmogžudysčių, kai nusikaltimas nebaigtas ne nuo kaltinamojo priklausančių aplinkybių: „Vieną nušovė, šovė į kitą, bet tik sužeidė“ (dviguba žmogžudystė), “užsimojo peiliu, bet ištiko infarktas arba buvo nuginkluotas” ir pan. Pagaliau nors tiek: ėjo nužudyti kaimyną, jo nerado, bet buvo sulaikytas. Viena sąlyga yra būtina. Turi būti konkretus subjektas, kurį norima nužudyti. Net jei užpuolimo subjektas, pavyzdžiui, vakaruškos dalyviai, yra beasmenis (duosim visiems), vakaruška turi būti konkreti.
Šioje šviesoje keistai skambėjo prokuroro kaltinimai E. Kusaitei, kad ji suplanavo kažkur, kažkaip ir kada nors susprogdinti kažkokią Rusijos karinę bazę kažkur Čečėnijoje ir jos (kurios?) nesusprogdino dėl ne nuo jos priklausančių aplinkybių. Kyla net natūralus klausimas, ar Čečėnijoje 2009 metais apskritai būta karinių bazių. Kiek man žinoma, artimiausia Rusijos karinė bazė buvo Mozdoke, Šiaurės Osetijoje, bet ne Čečėnijoje. Nelaikytini juk karinėmis bazėmis vadinami patruliniai blokpostai, nedidukės kareivinės.
Na, sumodeliuokime paprastą situaciją. Eina įsiaudrinęs pilietis Jonas ir rėkia: aš tuos padlas susprogdinsiu. Praeivis klausia, ką, kur susprogdinsi. Tiksliai dar nežinau nei ką, nei kur, žinau tik kad skustagalviai, atsako jam. O kas žino? Petras su Kaziu kaimynystėj žino, einu jų ieškot. O kuo tau skustagalviai užkliuvo? Erzina mane jų skustos galvos ir daug visokių blogų dalykų apie juos girdėjau. Praeivis susirūpino. O jeigu tikrai sprogdins? Paskambino į prokuratūrą. Prokuratūra nutarė, kad kvepia teroro aktu, ir atsidūrė cypėjė Jonas, Petras ir Kazys. Padarė kratas. Sprogmenų nerado. Jų ir nebuvo.
Tai kur, kuo ir kaip suplanavot sprogdinti skustagalvius, klausia prokuroras. Nežinom, nuoširdžiai atsakė visi trys, gal kitame kaime patarimo sulauksime. Visi trys buvo čia pat nuteisti kalėti iki gyvos galvos už teroro aktą masiškai susprogdinant skustagalvius, neįvykdytą dėl nuo jų nepriklausančių priežasčių. Nesunkiai surasite visus panašumus E. Kusaitės byloje.
Pagal kokius Lietuvos įstatymus ar nors kriterijus tą federalinę karinę (skustagalvių) bazę, kurios nei vieta, nei dydis, nei skustagalvių skaičius joje anei Rusijos Federacijai, anei Lietuvos Respublikai nėra žinomi, Lietuvos Respublikos prokuroras M. Dūda priskyrė prie strateginę reikšmę turinčių objektų, jis nesugebėjo paaiškinti. Prokuroras tik miglotai pareiškė, kad "karinės bazės dėl savo specifikos nacionalinio saugumo užtikrinimo srityje, visose šalyse, taip pat ir Lietuvoje ar Rusijos Federacijoje, priskirtinos prie starteginės reikšmės objektų".
Tiesiog tokia prokuroro nuomonė, nes jeigu lietuviškai rusiška karinė bazė – strateginę reikšmę turintis objektas, tai bausmę E. Kusaitei galima skirti iki gyvos galvos. Nors Seimas ir Vyriausybė Lietuvoje nėra į strateginės reikšmės objektų sąrašą įtraukęs karinių objektų apskritai, kaip ir priklauso pagal tarptautinę teisę.
Kas galėtų paneigti?
Nesusisprogdino E. Kusaitė, pasak prokuroro, tik todėl, kad budraus Valstybės saugumo departamento (VSD) iniciatyva Lietuvos pareigūnai sulaikė ją Kauno autobusų stotyje bevykstančią į Maskvą pas draugus. Nors E. Kusaitė vyko legaliai ir, be to, Rusijos konsulas Lietuvoje jau buvo įspėjęs ją, kad apie jos įsitikinimus ir ketinimus Maskvai žinoma, o todėl Rusijoje ji bus sekama, kad nebandytų ką nors daryti prieš Rusijos Federacijos įstatymus.
Sakyčiau, gana humaniška nelabai draugiškos valstybės pozicija Lietuvos Respublikos pilietės, reiškusios priešiškumą Rusijos valdžiai, atžvilgiu. Didesnio pavojaus Rusijai Rusijos Federacijos konsulas neįžvelgė. Apie tai pirmą kartą sužinojau iš prokuroro M. Dūdos baigiamosios kalbos.
Tačiau pavojų įžvelgė VSD. Jis nusprendė, kad Rusijos specialiosios tarnybos nebūtų užkirtusios kelio „nusikaltimui“, ir paskubėjo tai padaryti pats. Nors akivaizdu, kad nuo „nusikaltimo“ padarymo Rusijoje E. Kusaitė jau buvo atgrąsinta Rusijos konsulo, jei apie tokį „nusikaltimą“ ir galvojo. Beje, bent jau bandyti atgrąsinti savo šalies pilietę E. Kusaitę nuo tariamų nusikaltimų privalėjo Lietuvos pareigūnai, kurie laiko turėjo sočiai, tačiau to nepadarė, o kažkodėl vietoj to ją suėmė.
Todėl kas galėtų paneigti, kad kažkas VSD buvo labai suinteresuotas, jog E. Kusaitė neatsidurtų Rusijoje be VSD priežiūros ir neprišnekėtų ten, kur nesinorėtų, nereikalingų dalykų apie savo kontaktų su VSD patirtį? Juk Rusijos specialiosios tarnybos šiandien toli gražu ne monolitinis vienetas.
Kas galėtų paneigti, kad prisidengdamas E. Kusaitės „aptarnavimu“, fiktyviais išlaidų dokumentais ir slaptumu kas nors iš dešimčių milijonų dolerių gautos JAV finansinės paramos kovai su tarptautiniu terorizmu (bet ne su čečėnų sukilėliais) liūto dalį susikišo sau į kišenes? Kas gi ir kaip patikrins sąmatą su slaptų agentų sąrašais? Seimo Nacionalinis saugumo ir gynybos komitetas pagal parlamentinės kontrolės liniją? Nejuokinkit rinkėjų. O tada visai suprantama baimė apturėti nemalonumų, kaip ir suprantamas noras įkišti E. Kusaitę ilgiems metams į kalėjimą, o jame…
Nematau dar kokių nors kitų motyvų taip persekioti E. Kusaitę, fabrikuojant net plika akimi matomą absurdą.
Kur žiūri Prezidentė ir Seimas?
Stebina Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės ir Seimo abejingumas šiai iš Valdo Adamkaus prezidentavimo laikų paveldėtai absurdiškai bylai. Juk Prezidentė turi įstatymų projektų teikimo Seimui iniciatyvos teisę. Turi teisininkus patarėjus. Aš jau nekalbu apie patį Seimą.
Jeigu keliems prokurorams kokiu nors tikslu pasivaideno, kad vienos iš kariaujančių pusių karinės bazės užpuolimas yra teroro aktas, ir jiems nesvarbi tarptautinė teisė, kas trukdo padaryti atitinkamas pataisas Baudžiamajame Kodekse tiksliai pagal tą teisę.
1998 metų Jungtinių Tautų tarptautinės konvencijos dėl kovos su teroristų vykdomais sprogdinimais, kurią yra ratifikavusios ir Lietuva, ir Rusija, 2 straipsnyje, apibrėžiama teroro akto sprogdinant nusikaltimo sudėtis: „Bet kuris asmuo padaro šioje Konvencijoje apibrėžtą nusikaltimą (teroro aktą sprogdinant), jeigu jis neteisėtai ir sąmoningai pristato sprogmenį ar kitą mirtiną įtaisą į viešą vietą, valstybinį ar vyriausybinį objektą, viešojo transporto sistemą, infrastruktūros objektą, jį padeda, nustato sprogmens mechanizmą arba susprogdina.“ Toliau vardinami tokio veiksmo tikslai, kaip nusikaltimo sudėties dalis.
Šioje Konvencijoje „Valstybinis ar vyriausybinis objektas“ – visi nuolatiniai ar laikinieji objektai, arba transporto priemonės, kuriais ir kuriomis naudojasi ar jie, jos yra skirtos valstybės atstovams, vyriausybės nariams, įstatymų leidėjams, teisėjams, valstybės, kitų valstybinių institucijų arba subjektų pareigūnams ar darbuotojams, tarpvyriausybinės organizacijos darbuotojams, kai jie eina tarnybines pareigas.
Taigi, Konvencijos 2 straipsnyje kalbama tik apie valstybės ir vyriausybės civilinius objektus, pareigūnus bei civilius gyventojus. Apie karinius objektus arba karius jame nekalbama. Apie juos kalbama 19 straipsnio 2 pastraipoje: „Ši Konvencija nereglamentuoja nei ginkluotųjų pajėgų veiklos ginkluoto konflikto metu, kaip šios sąvokos yra suprantamos pagal tarptautinę humanitarinę teisę, kurią reglamentuoja ta teisė, nei veiklos, kurią valstybės karinės pajėgos vykdo eidamos savo oficialias pareigas, tiek, kiek jas reglamentuoja kitos tarptautinės teisės normos“.
Siūlau tiesiog papildyti LR BK 250 straipsnį „Teroro aktas“ aštuntąja dalimi:
8. Šis straipsnis nereglamentuoja nei ginkluotųjų pajėgų veiklos ginkluoto konflikto metu, kaip šios sąvokos yra suprantamos pagal tarptautinę humanitarinę teisę, kurią reglamentuoja ta teisė, nei veiklos, kurią valstybės karinės pajėgos vykdo eidamos savo oficialias pareigas, tiek, kiek jas reglamentuoja kitos tarptautinės teisės normos.
Toks straipsnio papildymas išreikštų tarptautinę sveiko proto nuostatą, kad esant ginkluotam konfliktui galima kalbėti tik apie karinius nusikaltimus, bet ne apie teroro aktus. Juk ir paskutiniam kvailiui aišku, kad kariniuose konfliktuose karinės bazės sunaikinimas vadinamas ne teroro aktu, o pavykusia karine operacija, kurios dalyviai gali būti nubausti tik tuo atveju, jei padarė karinius nusikaltimus. Juk Konvenciją pasirašėme. Tai kodėl jos nevykdome?
Pažeidžiamos laisvo piliečio žmogaus teisės
Yra dar vienas šios bylos aspektas, susijęs su žmogaus teisėmis. Jos nesustabdžius sukuriamas precedentas necivilizuotos šalies, kurioje valdžia gali drausti savo piliečiui laisvai išvykti į bet kokią šalį, kurioje yra karinis konfliktas, vidinis ar išorinis, ir savo rizika dalyvauti tame konflikte pagal savo sąžinę ir įsitikinimus vienoje kurioje nors pusėje pasinaudojant visomis tarptautinių konvencijų nedraudžiamomis ginkluotos kovos priemonėmis.
Prisiminkime, žinomas JAV rašytojas Ernestas Hemingvėjus dalyvavo Ispanijos vidaus kare tarp Franko falangistų ir socialistuojančių ispanų, kuriuos rėmė vadinamos interbrigados. Jose ne vienas E. Hemingvėjus buvo. Buvo daug socialistuojančių ir komunistuojančių intelektualų tiek iš JAV, tiek iš Europos. Jie neprašė savo valstybių vyriausybių leidimo vykti Ispaniją, nors jų dalyvavimas kare galėjo sukelti tarptautinių nepatogumų šioms vyriausybėms dėl savo piliečių dalyvavimo ginkluotame konflikte. Buvo ir Stalino „savanorių“. Nemaža interbrigadininkų dalis žuvo už teisų reikalą, kaip jie manė. Šiandien jų niekas nesmerkia. O kai kas žavisi tokiu pasiaukojimu dėl įsitikinimų.
Ir šiandien laisvų valstybių piliečiai be savo vyriausybių sutikimo savo rizika vyksta kariauti ten, kur juos šaukia sąžinė ir įsitikinimai. Tokių valstybėse paprastai būna mažuma, kurią, kaip ir bet kokią kitą žmogaus teisių ginamą mažumą reikia gerbti. Jei jie nepagarsėja karo nusikaltimais, o tuos nusikaltimus reglamentuoja tarptautinės konvencijos, sugrįžę namo jie nėra teismų persekiojami už dalyvavimą kare toje ar kitoje pusėje, kuri, galbūt, ir nepatinka vyriausybei. Jei žūsta, valstybės per savo diplomatinius kanalus pasirūpina savo piliečių palaikais.
Iki 1998 metų ir Lietuvoje taip buvo. Štai skaitome LR Vyriausybės nutarimą:
Dėl lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. gegužės 29 d. Nutarimo nr. 528 „dėl lėšų skyrimo“ dalinio pakeitimo. 1997 m. gruodžio 19 d. Nr. 1445. Vilnius
Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Iš dalies pakeičiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gegužės 29 d. nutarimą Nr. 528 „Dėl lėšų skyrimo“, 8 punktą išdėstyti taip:
„8. Tauragės rajono savivaldybei – 25 tūkst. litų žuvusio L. Vėlavičiaus palaikams iš Čečėnijos į Lietuvą parvežti, palaidoti ir paminklui jam pastatyti“.
Ministras pirmininkas Gediminas Vagnorius
Finansų ministras Algirdas Šemeta
Priminsiu, kad Čečėnijos sukilėlių pusėje pirmajame Rusijos kare prieš Čečėniją dalyvavęs 26 metų lietuvis Linas Vėlavičius 1995 metais žuvo prie Argūno, po mirties gavo Čečėnijos Respublikos Ičkerija didvyrio žymenį. Lietuvos valstybės lėšomis garbingai parvežtas ir palaidotas tėviškėje – Tauragės žemėje. Neteko girdėti, kad oficialioji Rusija dėl to išreikštų bent susirūpinimą.
Nuotraukoje: analitinio straipsnio autorius Kastytis Stalioraitis (mokslų daktaras, buvęs ilgametis užsienio informacijos analitikas Lietuvos Seime).
2013.02.13
