Susidaro įspūdis, kad kai kurie istorikai ieško vien Lietuvos atsilikimo, juo mėgaujasi, bet neieško to atsilikimo priežasčių. E.Gudavičius aksiomatiškai deklaruoja, kad Lietuva buvo labiausiai atsilikęs Vakarų civilizacijos užkampis, Europos geopolitinio pakraščio pakraštys.
XIV a. pabaigos – XVI a. pradžios Lietuvos ūkį E.Gudavičius mato tokį: “ gamybiniu potencialu smarkiai atsilikta net nuo artimiausių Vidurio Europos šalių: viską lėmė žemdirbystė, kurioje dar nevyravo taisyklingas trilaukis” (1, p. 373). Šiai tezei galima pateikti antitezę – H.Samsonovičiaus teiginį, kad “ Lietuvos prekybos balansas buvo geresnis nei Lenkijos ar Ordino” (23, p. 84). Tai reiškia, kad geresnį balansą nulėmė geresnė Lietuvos ūkio padėtis. Tokia šių reiškinių koreliacija.
Nežinau, kas galėtų patikėti, jog kalbamais laikais Lenkijoje ne viską lėmė žemdirbystė. Jau minėta, kad kiti specialistai trilaukio susidarymą Lietuvoje datuoja daug ankstyvesniais amžiais. Pridursiu P.Dundulienės išvadą apie šios žemdirbystės sistemos vyravimą iki Valakų reformos (61, p. 34). Z.Kiaupa ir kiti Lietuvos metalurgų ir kalvių gaminius laiko prilygusiais lenkų, rytų slavų meistrų dirbiniams (15, p. 41). S.Rouvelas nurodo, kad trijų Gedimino dukrų kraičiai prilygo visos Lenkijos pajamoms (37, p. 82)! Tikriausiai jie iš dangaus nenukrito. Be to, labai įdomu, kaip neekonomistui pavyko apskaičiuoti tų laikų Lietuvos ir jos kaimynų gamybinius potencialus – tokie skaičiavimai verti Nobelio premijos.
E.Gudavičius kažkodėl ignoruoja ir lietuviškų dalgių, pjautuvų radinius Latvijos, Gudijos, Rusios žemėse (19, p. 235,239), Danijoje aptiktus lietuviškus žalvarinius kirvius, sidabro papuošalus (57, p. 5). Iš to matyti, kad Lietuva pardavinėjo ne tik kailius, vašką, bet ir žemdirbystės bei amatų gaminius. E.Gudavičius išaiškino įdomų faktą, o būtent: “Lietuvių žodžiui “lašiniai” XIV a. pabaigos lenkų karaliaus dvaro sąskaitose nebuvo rasta lotyniško atitikmens “(1,p. 84). Ar tai nėra šio gaminio eksporto paliudijimas?
Kita vertus, E.Gudavičius nenuoseklus, nes deklaruoja, kad XIV a. Lietuvos karinis potencialas augo maždaug vienodai su Vokiečių ordino kariniu potencialu; kad amatai aprūpino visuomeninės gamybos, karinius ir elito poreikius (1, p.83, 85). Nežinai, kuriuo E.Gudavičium tikėti. Jis užkrėtė mada kalbėti apie plėšikaujančias lietuvių kariaunas (maždaug iki XIII a. vidurio). Gal nedaug kas ginčys baltų plėšikavimo faktą. Bet mokslinis objektyvumas reikalautų pasakyti bent du dalykus. Pirma, tais laikais visoje Europoje organizuotas plėšikavimas buvo svarbus ekonomikos elementas. Antra, tuomet plėšikavimas nelaikytas nedoru darbu. Sėkmingas plėšikas laikytas galingu ir garbingu žmogum (63, p. 30). Ne visai beprasmiška klausti – gal baltai plėšikauti išmoko ne iš ko nors kito, o iš juos siaubusių vikingų, rusėnų, vokiečių? Medžiagos teigiamam atsakymui istoriniai šaltiniai duoda daugiau negu reikia. Skaitydamas kronikose aprašytus plėšimus, įsitikinsi, jog dažnesni kryžiuočių iš Lietuvos išsigabenti “dideli”, “labai dideli”, “neapsakomai dideli” grobiai, o ne priešingai (64). Šmaikščiais V.Pašutos žodžiais tariant, grobė ne javus ir ropes, o brangias vertybes, kuriomis nenumalšinsi alkio (12, p. 273). Vakariečiui Vygandui Marburgiečiui Lietuva neatrodė nuskurdusi šalis: “ kraštas buvo turtingas” (47, p. 89).
Gal E.Gudavičius turi kitokios informacijos? Būtų gerai, kad pasidalytų ja su skaitytojais, juos įtikintų (o ne vien deklaruotų), jog “ Lietuva buvo labiausiai nuo kultūros centrų nutolęs ir atsilikęs užkampis” (1, p.469). Toks vertinimas adresuotas ką tik apsikrikštijusiai Lietuvai, tarp eilučių skelbiant jos atsilikimą net nuo estų, latvių, prūsų, suomių. Apie jų ūkio lygį tesprendžia skaitytojai pagal anksčiau pateiktas žinias. Tik papildomai tebus prisimenamas prūsų likimas ir kas naudojosi E.Gudavičiaus aukštinamais Vakarų civilizacijos vaisiais, atneštais vokiečių. Kitaip negu E.Gudavičius baltų likimą vertino žymusis vokiečių rašytojas J.Herderis: “Tautų prie Baltijos jūros likimas įrašo liūdną žmonijos istorijos lapą. Žmonija šiurpsta nuo kraujo, kuris čia buvo pralietas , kol senieji prūsai buvo beveik išnaikinti, o kuršiai ir latviai pateko į vergiją “(65, p. 65). Užkariautojai uždraudė prūsams rinkti gintarą, jo “vagims” buvo pastatytos kartuvės (65, p. 63). XIII a. per 30 metų Livonijos ordinas rekvizavo iš vietos gyventojų apie 9 tonas sidabro (66, p. 31), uždraudė jiems verstis prekyba. Kitas vokietis B.Martinis pripažino, kad “ Vokiečių ordino įvykdytas Prūsijos užkariavimas nereiškė aukštesnės ūkio kultūros” ir kad “ užkariautojų kardas sunaikino materialinę gerovę labiau, negu kryžius galėjo atstatyti” (67, p.76). Žinoma, užkariautojai, apiplėšdami vietos gyventojus, susikūrė materialinę gerovę, jai tarnavusią ūkinę infrastruktūrą. Derėtų nepamiršti, kad po estų ir latvių nukariavimo keletą amžių jų žemės sąlygiškai nebuvo siaubiamos priešų, todėl susidarė palanki dirva ūkinei ir kultūrinei veiklai. Pacituotus E.Gudavičiaus žodžius apskritai negaliu vertinti kitaip, kaip užkariavimų ir kapituliavimo apologetikos. Galiausiai, ar moksliška lyginti nepalyginamus dalykus (tik apsikrikštijusią Lietuvą su krikščionimis “senbuviais”) ir iš to daryti apibendrinimus? Bent man tai panašu į kūdikio ir jaunuolio lyginimą. Pagoniškoji ir Vakarų kultūros – skirtingi, nepalyginami reiškiniai.
Be galo keista, kad Lietuvos intelektas panaudotas senam svetimųjų mitui apie miškuose ir raistuose lindėjusius lietuvius pakartoti, nutylint priešingai bylojančius faktus, kitų mokslininkų tyrimus, šališkai parenkant šaltinius, manipuliuojant jais.
Monografijoje apie Mindaugą E.Gudavičius padarė stebinantį apibendrinimą: “Lietuvai liko barjero, sustabdžiusio Vakarų civilizacijos plėtrą, vaidmuo” (55, p. 136). Paprasčiau sakant, Lietuva kalta, nes rytų slavų istorijoje ji suvaidino neigiamą vaidmenį – atkakliai besipriešindama vokiečių kolonizatoriams, sutrukdė rusams, gudams, ukrainiečiams suvakarėti, naudotis Vakarų civilizacijos pranašumais. Potekstė aiški: rytinių kaimynų turime atsiprašyti. Pagal tokią E.Gudavičiaus logiką išeitų, jog turėtume atsiprašyti ir prancūzų, ir vokiečių, nes, jei Lietuva būtų pasidavusi Vokiečių ordinui, nesustabdžiusi Drang nach Osten, tuomet nei Napoleono, nei Hitlerio kariams nebūtų tekę šalti prie Maskvos. Visiškai motyvuotas ir suprantamas filosofo R.Ozolo klausimas – “Kodėl Vokietija ne iki kokio Smolensko ir Talino?” (72, p. 7). Fantazavimo ribos išplėstos iki begalybės. Iki šiol to nebuvo išmąstęs nė vienas istorikas (ne vien Lietuvos)! Priešingai. Jie pagrįstai įrodė, kad Lietuva buvo bastionas, apgynęs rytų slavus nuo pavergimo ir Vakarus nuo mongolų jungo. Pagal išreklamuotą naują konceptualų profesoriaus mąstymą išeitų, jog lietuvių priešinimasis pavergėjams buvo ne tik beprasmiškas, bet ir istoriškai reakcingas, o ordininkai nekalti dėl Lietuvos naikinimo. Ko tuo siekiama? Tokį Lietuvos ekspansijos į Rytus traktavimą R.Ozolas su jam būdingu kategoriškumu vadina vergišku (72, p. 7). Tik iš dalies sutinku su jo pateiktu Lietuvos veržimosi į Rytus susiaurintu vertinimu – “ taip sustabdė mongolų plitimą anoj Volgos pusėj (72, p. 7). Lietuva, Rytuose susikurdama “Hinterlandą”, įgavo galią apginti save ir Vakarus nuo mongolų, o Rytus – nuo vokiečių ekspansijos. Be to, kažkodėl esame pamiršę rusų istorikų darbuose randamą mintį apie Kijevo Rusios pastangas per baltų žemes prieiti prie Baltijos jūros. Taigi turėtume patikslinti, kad “lango” kirtimo į Europą pradininkas buvo ne Ivanas Žiaurusis, Jotvingių žūtis prieš maždaug 800 metų sutrukdė atsirasti Kaliningradui. Tik visame šiame geopolitiniame kontekste galimas objektyvus, tikras atsakymas į A.Bumblausko iškeltą klausimą – ką Lietuva davė Europai? Ne Lietuvos kaltė, kad jai teko priimti Vakarų ir Rytų iššūkius. Jos ekonominė ir karinė ištvermė daug lėmė, kad šiandieninis Europos žemėlapis yra toks, koks yra. Todėl ciniška sakyti, kad Lietuvos “indėlis” buvo tik Vakarų Europos aprūpinimas žaliavomis (nors ir tai svarbu).
Maža to, TV laidų cikle “Būtovės slėpiniai” apie Lietuvos pėdsakus Ukrainoje E.Gudavičius išsitarė, jog turime atsiprašyti Rusijos dėl to, kad Lietuva, būdama imperialistinė, t.y. prisijungdama dabartinės Gudijos ir Ukrainos žemes, sudarė prielaidas susiformuoti gudų ir ukrainiečių tautoms ir sutrukdė Maskvai “suburti” aplink save visus rytų slavus. Tai jau primena rusų monarchistų, didžiarusiškojo šovinizmo žodyną! Beje, E.Gudavičius savo darbuose visus rytų slavus ir jų valstybes išvien vadina rusais, Rusija. Į tokią užgaulę argumentuotai reagavo Lietuvos ukrainietė mokslininkė N.Neporožnia. Ji priminė, kad E.Gudavičiaus nagrinėjamais laikais Rusijos valstybės nebuvo, o egzistavo Maskvos kunigaikštystė, dar XIX a. iš tradicijos lietuvių vadinta Maskovija, o jos gyventojai – maskoliais. Šie vardai, beje, vartoti ir tarpukariu. N.Neporožnia pabrėžė, jog “E.Gudavičiaus istoriosofija ir politinis tendencingumas – nostalgiškai prosovietinis, monarchistiškai – rusiškai imperialistiškas” (73, pabraukta Slaptai.lt). Gal kas įrodys, kad vis dėlto taip nėra?
Pirmąkart Lietuvos istoriografijoje formuojasi koncepcija, net mokykla, kad Lietuva buvo atsilikusi šalis. Ir ne bet kada, o nepriklausomybės laikais. Negaliu sutikti su džiaugimusi, jog, nelikus draudimų, ne tik intensyvėja istoriniai tyrimai, bet gerėja ir jų kokybė (69, p.8). Ar sovietmečiu buvo draudžiama įrodinėti pagoniškosios Lietuvos atsilikimą?
Vertintinos E.Gudavičiaus pastangos Lietuvos istoriją dėstyti ne naratyvu, o apibendrinimais, konceptualiai. Šitoks būdas iš autoriaus reikalauja gerai išmanyti ne vien savo mokslo sritį, bet ir gretutinius mokslus (archeologiją, ekonomiką ir kt.). Sudėtingiausia visų jų faktus ir teorines žinias sulydyti į visumą. Čia labai lengva paslysti, tad nederėtų dėl to smarkiai priekaištauti. Problema atsiranda, kai, pavyzdžiui, istorikas imasi spręsti kitų mokslų sričių uždavinius ir dar su išankstinėmis nuostatomis.
Ar ne per drąsu istorikams vertinti pagoniškosios Lietuvos ekonomiką, juolab formuluoti čia suminėtus apibendrinimus? Ekonomikos mokslas turi savo metodologiją, kuri padeda suvokti ūkio gyvenimo dėsningumus, įvairių reiškinių saitus, priežastingumą ir hierarchiškumą. Šio mokslo žinios labai stipriai galėtų “apvaisinti” skurdžius istorinius šaltinius ir gausesnę archeologinę medžiagą. Kai šios elementarios tiesos pamirštamos, tada vienų istorikų padaromos išvados kitų kolegų ištrimituojamos kaip konceptualumai, atradimai ir pan. Pavojinga, kai dėl jų autorių didelio autoriteto jos virsta aksiomomis ir sklinda po kitų darbus, mokiniai mokomi “tiesų” apie barbarišką, atsilikusią jų tėvynę praeityje. Aiškiai matydamas šališką šaltinių žinių, archeologinės medžiagos parinkimą, esi priverstas manyti, kad dalies mūsų istorikų galvose pirmiausia subrendo atsilikusios Lietuvos idėja, kurią vėliau teko ramstyti silpnakojais argumentais. Ir visa tai pateikiama kaip objektyvus tyrimas, priešingas romantiškajam. Ne S.Daukantas ar tarpukario Lietuvos istorikai sukūrė romantiškąją istoriją. Tokią ją surašė protėviai savo darbais, žygiais ir pasaulėjauta. Netrokštu nei pagražinto, nei patamsinto mūsų praeities vaizdo. Noriu skaityti kiek įmanoma nešališką, ne pagal išankstines nuostatas parašytą istorinę literatūrą. Kodėl mes, maža tauta, turėtume vengti šviesesnio savo istorijos vaizdo? Rusams, lenkams, vokiečiams tai leistina, o mums kažkodėl šiukštu. Gal visa tai išprovokavo ir R.Ozolo desperatišką šūksnį: “Gana kalbėti apie Lietuvos atsilikimą, nuolatinį jos vėlavimą ir kitokį negalavimą bei nevisavertiškumą!” Ir jis padarė rūstų nuosprendį: “ nevisavertiškumo koncepcija – tai jos autorių nevisavertiškumo ekstrapoliavimas į praeitį” (72 p. 7). Ar Lietuvos istorijos mokslininko statusas nesiderina su patriotizmu, ar jis nėra Lietuvos pilietis, o istorijos mokslo auklėjamoji, ideologinė misija – jau tik sovietizmo atgyvena?
Skaudžiausia ir liūdniausia pripažinti, kad objektyvaus, pagarbaus požiūrio į Lietuvos praeitį galima daugiau pasisemti iš ruso V.Pašutos, anglo S.Rouvelo, bet ne iš istoriko lietuvio.
Nemalonios ir E.Gudavičiaus replikos savo kolegų oponentų atžvilgiu: “M.Michelbertas chamiškai palygino”; “A.Šapoka, pradėjęs tyrinėti istorinius šaltinius, padarė vaikiškas išvadas” (“Būtovės slėpinių” laidoje apie Mindaugą); “V.Pašutos monografija H.Lovmianskio darbo rekonstrukcija” ir pan. O taip norėtųsi jo asmenyje matyti istorijos Vaižgantą – “deimančiukų” ieškotoją. Juolab kad ir pats profesorius ne vienoje vietoje aimanuoja dėl “lietuviškos diskusijų mokyklos”.
Kiekvieno valia turėti ir dėstyti savąją Lietuvos praeities viziją. Bet norėtųsi, kad kartu būtų pateikiamos ir kitos nuomonės. Tuomet pats skaitytojas turės išsamų vaizdą projektuodamas savo viziją.
Vladas Terleckas “Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai”. Parinktos vietos iš straipsnio “Dėl E.Gudavičiaus koncepcijos apie pagoniškosios Lietuvos atsilikimą”.
Vytauto Visocko nuotr.
2010.02.10
