Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt šių metų liepos 19-ąją paskelbė aktualų Vytauto Visocko straipsnį “Aš už tave didesnis!”, informuojantį, jog ketinama demontuoti Ipolito Užkurnio skulptūrą “Vytautas Didysis”.
Paremdamas žurnalisto Vytauto Visocko poziciją pridedu savo publikaciją, išsamiai pasakojančią, kas gi toks buvo Ipolitas Užkurnys ir kuo jis nusipelnęs Lietuvai.
Maniškė publikacija buvo paskelbta 2007 metais laikraštyje „XXI amžius”. Manau, kad ji ir šiandien nepraradusi aktualumo. Maniškės publikacijos pavadinimas: „Ėję mokslus pas Poną Dievą”.
Paminėtos garsiausio XX amžiaus dievdirbio Liongino Šepkos šimtosios gimimo metinės. Jis palaidotas gimtojo Lebedžių kaimo (Rokiškio r.) kapinaitėse, ant jo kapo stovi kito garsaus tautodailininko, dvidešimt metų už L.Šepką jaunesnio medžio drožėjo Ipolito Užkurnio sukurtas paminklas. Lionginas Amžinybėn iškeliavo prieš 22 metus lapkričio mėnesį, Ipolitas – taip pat lapkritį, prieš trejus metus. Liongino šimtmetis paminėtas iškilmingais renginiais, Ipolito šimtmetis dar ateis.
Abu buvo netolimi mano kaimynai, tik vienas Tėviškėje, kitas jau gyvenant Vilniuje. Sukakus Ipolito trečiosioms mirties metinėms, su skaitytoju dalinuosi žiupsneliu prisiminimų apie jį, nes teko artimiau bendrauti, susipažinti ne tik su jo kūriniais, bet ir su pačiu kūrėju, pelniusiu 1972 metais Kretingoje vykusioje respublikinėje medžio meistrų dienoje geriausio Lietuvos medžio drožėjo vardą.
Ipolitas Užkurnys, šimtais savo skulptūrų įamžinęs lietuvių tautos didžiavyrių, knygnešių, baudžiauninkų, tremtinių bei šių laikų iškilių asmenybių ir paprastų tėvynainių atminimą, daugybe kryžių ir rūpintojėlių paženklinęs tautos sopulingus ir džiaugsmingus įvykius, medyje gaivinęs literatūros kūrėjų bei jos personažų atminimą, pats įsiamžino: jo kūryba paliko pėdsaką, kurį ištrinti užmaršties tamsa bejėgė.
Pradėjęs pirštu piešti ant užšalusio gimtinės lango Pyplių kaime (Širvintų r.), anglimi iš krosnies – ant gryčios durų, pagaliuku – ant smėlio, drožinėti peiliuku – žuvytes, žmogeliukus, lipdyti iš molio gyvūnėlius, siekė atskleisti savo vidinį pasaulį, rodyti gėrį ir grožį. Neturėjo galimybės eiti mokslų, tobulintis meno mokyklose ar akademijose, nes reikėjo nuo mažens dirbti dėl duonos kasdieninės. Dabar jau galima teigti, kad į gera išėjo tas galimybių stygius – jis pats savyje kūrė tautodailės akademiją, joje tobulėjo, tapo tikru menininku, tautodailės akademiku. Klausiamas, kur mokėsi, Ipolitas atsakydavęs: „Esu baigęs mokslus pas Poną Dievą“. Kaip pats pasakojo, rimtai kibti į medį jį patraukė jo išdrožta Kristaus statulos nulaužta ir dingusi ranka (gal iš čia ir toks atsakymas).
Šeimininkė, pas kurią Ipolitas nuomojosi kambarį, pasiskundė, kad gal krisdama medžio šaka nulaužė Rasų kapinėse jos giminės antkapinio paminklo metalinės Kristaus statulos ranką. Tačiau nulaužta statulos ranka buvo dingusi. Ipolitas iškart ją iš medžio išdrožęs, pritvirtinęs ir nudažęs statulos spalva. Jo užrašuose išliko toks liudijimas: „Sutvarkiau, ten Kristus stovi ant Labanovskių paminklo, laiko kryžių, o kita ranka rodo į dangų. Kai priėmė darbą, rodės, kad aš su ranka pasiekiau dangų. Ir žingsnis po žingsnio ėjau prie kūrybos“. Nuo tos rankos radosi ūpas bei gebėjimas drožti, tašyti, rašyti, eiles kurti. Ir drožė, tašė, rašė be atilsio, kol atgulė amžinam poilsiui gimtojo Pyplių kaimo kapinaitėse.
Ką Ipolitas tašė ir drožė, daugelis gali pamatyti muziejuose, atmintinose vietose, antkapiniuose paminkluose, tačiau tašydamas ar droždamas, jis pasiimdavo tarsi dienoraštį ritinėlį popieriaus ir užrašydavo savo mintis, kai ką sueiliuodavo.
I.Užkurnys parašė ir išleido knygą, kurią iš pradžių norėjo pavadinti „Evangelija pagal Ipolitą“, tačiau monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, su kuriuo artimai bendravo, sulaikė nuo pretenzingo pavadinimo. Iliustruota autoriaus medžio drožinių nuotraukomis knyga buvo išleista pavadinimu „Mano Jėzus“ (Vilnius. Tautodailė, 1997). Knygoje tikrųjų evangelijų ištraukos spausdintos riebiu šriftu, o autoriaus pastebėjimai ir mintys – paprastu. Ipolito manymu, evangelistai negalėję visų Kristaus ir Šventosios šeimynos žingsnių aprašyti, todėl jis pabandęs „spragas“ užpildyti. Antai bėgančiai Šventajai šeimynai į Egiptą, jis „parūpina“ kupranugarį, nes, girdi, ant asiliuko, kad neatkreiptų į save dėmesio, šeimyna tik išjojusi pro miesto vartus, o tolimesnei kelionei, kad nepavytų kariauna, buvęs paruoštas kupranugaris. Skulptūroje „Bėgimas į Egiptą“ autorius greta ant asiliuko sukabintų staliaus Juozapo įrankių, pakabino ąsotį (reikės dykumoje vandens), tačiau ant ąsočio matome užrašą „Lietuva“. Paklaustas apie tokį ankstyvą Lietuvos vardo paminėjimą, Ipolitas paaiškino, kad paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose nepatikimas, gali būti nuslėptas ar suklastotas. Daiktai ar jų liekanos yra geriausi liudytojai. Randamos molinių indų šukės – rimčiausi dokumentai. Lietuva buvo prieš tūkstantį, prieš du, o gal dar daugiau metų. Archeologai nustatė, kad lietuviai mokėjo puodus žiesti. Buvo amatai, buvo mainai, buvo prekyba, tai kodėl negalėjo į Jeruzalę atkeliauti lietuviškas „uzbonas“?
Mažesnių gabaritų religinio turinio skulptūras autorius gabendavo į Katedrą pas kleboną kun. K.Vasiliauską šventinti. Kaip pasakojo Ipolito žmona Auksė, kartą nunešę pašventinti didoką Rūpintojėlį. Zakristijoje klebonui pradėjus žegnoti skulptūrą, Ipolitas nutraukęs pareikalavo, kad statytų iš abiejų pusių žvakes, skaitytų iš knygos ir nepagailėtų švęsto vandens, nes skulptūra skirta Vytautui Landsbergiui. Monsinjoras taip ir padaręs.
Sužinojęs, kad „Pulkim ant kelių“ giesmės autorius kunigas Strazdelis griežė armonika, Ipolitas Strazdelį išdrožė su armonika, ant kurios išskaptavo ir visą giesmės pirmąją eilutę. Kadangi skulptūra didoka, šventinti vežė rateliuose, o vežimėlyje buvo įrengtas magnetofonas, iš kurio sklido „Pulkim ant kelių“ giesmė.
Kai buvo atkurtos sovietų sunaikintos ant Vilniaus Katedros fasado frontono buvusios skulptūros, jos buvo šventinamos šventoriuje. Kaip pasakojo Ipolitas, po pašventinimo jis norėjęs šv. Elenai pabučiuoti koją, nes jo velionė motina buvusi Elena, tačiau per žmonių gausą negalėjęs prisiartinti. Tai atlikęs šiokiadienį. Užėjęs į vidų, vidury Katedros sutiko monsinjorą Kazimierą. Monsinjoro paklaustas, ką veikiąs čia šiokiadienį, atsakė, kad bučiavęs šv. Elenai pėdą, nes pabučiuoti kelio jos apsiaustas neleido. Atsakydamas į monsinjoro priekaištą, kad piktžodžiauja, I.Užkurnys suklupo, išpažino kaltę ir mušėsi į krūtinę. Žmonės, žinoma, dėl nuodėmklausio ir nusidėjėlio atliekamų apeigų šventovės vidury jais stebėjosi.
Paminėjimo vertas nuotykis, susijęs su abiem šiame rašinyje minimais garsiais medžio drožėjais. Paprašė manęs Ipolitas, kad kai lankysiuos savo Tėviškėje, nufotografuočiau L.Šepkos kapą su Ipolito kurtu ir statytu paminklu. Ten nuvykęs jau ruošiausi fotografuoti, kai patraukė dėmesį ant Nukryžiuotojo peties nusileidęs paukštelis. Pasirodo, po paminklo stogeliu, ant Kristaus peties iš lizdelio kaišioja galvytes paukštyčiai. Buvo džiaugsmo ir Ipolitui, ir man, radus paukštelius ant paminklo; Lionginas, taip mėgęs drožti visokiausius paukščius, pasirodo, ir po mirties liko jiems artimas…
Lapkritį, lapams nukritus, vienas anksčiau, kitas vėliau į Amžinybę iškeliavo du garsūs lietuvių liaudies skulptoriai. Jų šviesų pėdsaką Tėvynėje man kasdien primena namuose tupintis Liongino Šepkos išdrožtas gamtoje neregėtas paukštis ir Ipolito Užkurnio išdrožtas rūpestėliu rymantis Rūpintojėlis.
Nuotraukoje: Ipolitas Užkurnys, šimtais savo skulptūrų įamžinęs lietuvių tautos didžiavyrių, knygnešių, baudžiauninkų, tremtinių bei šių laikų iškilių asmenybių ir paprastų tėvynainių atminimą, daugybe kryžių ir rūpintojėlių paženklinęs tautos sopulingus ir džiaugsmingus įvykius, medyje gaivinęs literatūros kūrėjų bei jos personažų atminimą.
2011.07.20
