Europoje didėja socialinės nelygybės problema

Eu­ro­pos Są­jun­gos ins­ti­tu­ci­jos skel­bia, kad maž­daug kas šeš­tas eu­ro­pie­tis pa­ti­ria skur­dą ir so­cia­li­nę at­skir­tį.

Ta­čiau ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos pa­ste­bi, kad re­a­lūs skurs­tan­čių­jų skai­čiai ga­li bū­ti dar di­des­ni.

Jų at­sto­vai net­gi tei­gia, kad pa­gal ne­ly­gy­bės, ku­ri ne­at­sie­ja­ma nuo skur­do, ly­gį da­bar dau­gu­ma vi­suo­me­nių yra grį­žu­sios į daug anks­tes­nius lai­kus – maž­daug 1920-uo­sius. Ki­tų me­tų pra­džio­je Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja (EK) pri­sta­tys So­cia­li­nių in­ves­ti­ci­jų pa­ke­tą, ku­ris, ti­ki­ma­si, pri­si­dės prie skur­do ma­ži­ni­mo. Ta­čiau skur­dui ne­abe­jin­gos ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos ma­no, jog Eu­ro­pa tu­rė­tų im­tis kon­kre­tes­nių prie­mo­nių skur­do pro­ble­moms spręs­ti.

Briu­se­ly­je vy­ku­sio­je EK reng­to­je ko­vos su skur­du ir so­cia­li­ne at­skir­ti­mi plat­for­mo­je ko­mi­sa­rai, vy­riau­sy­bių ir ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų at­sto­vai ste­bė­jo pa­teik­tus vaiz­do duo­me­nis apie pa­dė­tį Eu­ro­po­je. Apie šį renginį pranešė LRT radijas.

Do­ku­men­ti­nia­me fil­me bu­vo pa­sa­ko­ja­ma apie tai, kad prie skur­do kri­zė pri­ve­dė ir tuos, ku­rie anks­čiau bu­vo vi­du­ti­nes pa­ja­mas gau­nan­tys gy­ven­to­jai. Anot so­cio­lo­go Wal­te­rio Nan­ni, at­lie­kan­čio ty­ri­mus Ita­li­jos „Ca­ri­tas“ lab­da­ros or­ga­ni­za­ci­jo­je, vie­na iš nau­jų kri­zės ten­den­ci­jų Ita­li­jo­je kaip tik ir yra An­drė­jos am­žiaus as­me­nys, pra­ran­dan­tys dar­bus. „Per pas­ta­ruo­sius 3–4 me­tus ne­te­ko­me dau­giau kaip 300 000 dar­bo vie­tų. 60 proc. jų už­ėmė žmo­nės tarp ke­tu­rias­de­šim­ties ir pen­kias­de­šim­ties, tu­rin­tys šei­mas, vai­kų. Jie ne­be­ga­li mo­kė­ti pa­sko­lų, sveikatos draudimo. Ir pa­dė­tis blo­gė­ja“, – sa­ko W. Nan­ni.

Jis taip pat at­krei­pia dė­me­sį į jau­ni­mo ne­dar­bą. Anot so­cio­lo­go, jau­ni­mas ne­ga­li net pra­dė­ti gal­vo­ti apie šei­mos kū­ri­mą. Mat, dėl daž­niau­siai su­da­ro­mų lai­ki­nų kontr­aktų, jau­ni žmo­nės ne­tu­ri sta­bi­lu­mo. „Dar vie­na ten­den­ci­ja – ta, kad žmo­nės, ku­riems rei­kia pa­gal­bos, pa­vyz­džiui, imig­ran­tai, Italijos „Ca­ri­tas“ bu­vo ap­si­lan­kę prieš ket­ve­rius me­tus. Da­bar jie vėl čia grįž­ta. Tai reiš­kia, kad per šį lai­ko­tar­pį jiems ne­pa­vy­ko pa­si­ge­rin­ti gy­ve­ni­mo“, – aiš­ki­na W. Nan­ni, pri­dur­da­mas, jog blo­ga ir ver­sli­nin­kų pa­dė­tis, ku­riems rei­kia at­leis­ti žmo­nes, stabdyti ver­slus. Esą dėl to per pas­ta­ruo­sius me­tus įvyks­ta vis dau­giau sa­vi­žu­dy­bių.

Kaip pa­ste­bėjo lab­da­ros or­ga­ni­za­ci­jos „Ca­ri­tas“ at­sto­vas iš Is­pa­ni­jos Ser­chias Fer­nan­de­zas, fi­nan­si­nių sun­ku­mų lai­ko­tar­pis pa­kei­tė skur­do ten­den­ci­jas ir jo gim­to­jo­je ša­ly­je, kur dar­bo ne­tu­ri kas ket­vir­tas žmogus. Jis pa­sa­ko­ja, jog kei­čia­si pats be­na­mių pro­fi­lis. „Anks­čiau Is­pa­ni­jo­je, Grai­ki­jo­je, Por­tu­ga­li­jo­je į or­ga­ni­za­ci­ją kreip­da­vo­si be­na­miai, ku­rie bu­vo pri­klau­so­mi nuo nar­ko­ti­kų, al­ko­ho­lio. O da­bar be­na­miai yra tie­siog žmo­nės, ku­rie ne­be­ga­li iš­si­mo­kė­ti pa­sko­lų, rem­ti vai­kų, ras­ti dar­bo. Jiems šo­kas pra­šy­ti pa­gal­bos iš lab­da­ros or­ga­ni­za­ci­jos – mais­to, dra­bu­žių ir ki­tų bū­ti­nų da­ly­kų“, – sa­kė S. Fer­nan­de­zas.

Ne­vy­riau­sy­bi­nes or­ga­ni­za­ci­jas vie­ni­jan­čio Eu­ro­pos ko­vos su skur­du tin­klo di­rek­to­rius Fin­ta­nas Fa­re­las tei­gia, kad re­a­li skur­de gy­ve­nan­čių eu­ro­pie­čių pa­dė­tis ga­li skir­tis nuo sta­tis­ti­nių skai­čių, ypač nau­jo­se ša­ly­se na­rė­se, ku­rio­se net ir tie, ku­rie gy­ve­na aukš­čiau skur­do ri­bos, pa­gal ki­tų ša­lių stan­dar­tus gy­ve­na ga­na skur­džiai. „Pa­vyz­džiui, Bul­ga­ri­ja. Ofi­cia­liais duo­me­ni­mis, skur­das ten sie­kia 40 proc. Ta­čiau jei­gu pa­žvelg­tu­me į ki­tus ro­dik­lius, įver­tin­tu­me, ku­rie žmo­nės iš tik­rų­jų ga­li pa­do­riai gy­ven­ti, tai skurs­tan­čių­jų skai­čius siek­tų 70–80 proc.“, – tvir­ti­na F. Fa­re­las.

Jis taip pat nu­švie­čia pa­dė­tį Grai­ki­jo­je. Esą ten pas­ta­ruo­ju me­tu vi­siš­kai ne­be­pai­so­ma dar­bo tei­sės, ne­bė­ra to­kio da­ly­ko kaip „dar­bo lai­kas“, nes žmo­nės dir­ba tiek, kiek rei­kia, ne­bė­ra ir mi­ni­ma­laus už­mo­kes­čio. Kai ku­riems žmo­nėms ša­ly­je už dar­bą ne­su­mo­kė­ta dar nuo šių me­tų pra­džios. Tuo me­tu Is­pa­ni­jo­je ir Por­tu­ga­li­jo­je esą kar­tais pa­ti­ria­ma sun­ku­mų net no­rint gau­ti me­di­ci­nos prie­mo­nių. „O Eu­ro­pos ly­de­riai ne­pri­pa­žįs­ta to, lyg ne­su­vok­tų, ko­kia kri­tiš­ka pa­dė­tis“, – sa­kė F. Fa­re­las.

Ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos vi­suo­se veiks­muo­se vis dėl­to tei­gia pa­si­gen­dan­čios aiš­ku­mo. Nors ES va­do­vai už­si­brė­žė tiks­lą iki 2020-ųjų skurs­tan­čių žmo­nių skai­čių su­ma­žin­ti 20 mln., ta­čiau nuo ta­da, kai jie pir­mą­kart pa­mi­nė­jo šį tiks­lą, ofi­cia­liais duo­me­ni­mis, skurs­tan­čių ir so­cia­liai at­skir­tų, pa­dau­gė­jo 4 mln., – pa­ste­bė­jo F. Fa­re­las.

Jo nuo­mo­ne, skur­do su­ma­žin­ti ne­si­se­ka to­dėl, kad vie­toj aiš­ku­mo ir stip­res­nės veik­lu­mo stra­te­gi­jos, su­si­du­ria­ma su dar di­des­ne pai­nia­va. „Žmo­nės ES su­vo­kia kaip biu­ro­kratiją, bet iš tik­rų­jų tai yra ša­lys na­rės. Ko­mi­si­ja pa­siū­lė, kad per ki­tus struk­tū­ri­nius fon­dus 25 proc. san­glau­dos fon­do pi­ni­gų bū­tų ski­ria­mi Eu­ro­pos so­cia­li­niam fon­dui, ku­ris in­ves­tuo­ja į žmo­nes; o 20 proc. šio fon­do – ko­vai su skur­du ir so­cia­li­ne at­skir­ti­mi. Ša­lys na­rės dėl to ne­su­ta­ria“, – ap­gai­les­ta­vo F. Fa­re­las. Jis įsi­ti­ki­nęs, jog so­li­da­ru­mo trū­ku­mas esant to­kiai di­džiu­lei kri­zei tikrai ken­kia ES.

Eu­ro­pos ko­vos su skur­du ir so­cia­li­ne at­skir­ti­mi plat­for­mo­je ap­si­lan­kęs ži­no­mas bri­tų so­cia­li­nės ne­ly­gy­bės ty­rė­jas ir so­cia­li­nės epi­de­mio­lo­gi­jos pro­fe­so­rius Ri­char­das Wil­kin­so­nas ma­no, kad bet ko­kie fi­nan­si­niai sun­ku­mai gi­li­na pa­grin­di­nę su skur­du su­si­ju­sią so­cia­li­nės ne­ly­gy­bės pro­ble­mą.

Prof. R. Wil­kin­so­nas pa­sa­ko­ja, kad pa­žvel­gus į XX am­žių ma­ty­ti, jog di­de­lė ne­ly­gy­bė bu­vo 1920–1930 me­tais, pas­kui ėmė ma­žė­ti ir ma­žė­jo iki 6–7-ojo de­šimt­me­čių, 8-ajame de­šimt­me­ty­je iš­si­ly­gi­no, ir dar po de­šimt­me­čio vėl di­dė­jo. Pro­fe­so­riaus ma­ny­mu, pa­gal ne­ly­gy­bės ly­gį da­bar dau­gu­ma vi­suo­me­nių yra grį­žu­sios į daug anks­tes­nius lai­kus – maž­daug 1920-uo­sius. So­cio­lo­gas įsi­ti­ki­nęs, kad mo­der­nus ne­ly­gy­bės pa­di­dė­ji­mas sly­pi ne­oli­be­ra­lio­je eko­no­mi­ko­je.

Pa­di­dė­ju­sį ne­ly­gy­bės, o drau­ge ir skur­do mas­tą su­ma­žin­ti ga­li­ma. Prof. R. Wil­kin­so­nas kaip vie­ną svar­biau­sių so­cia­li­nės ne­ly­gy­bės prie­žas­čių nu­ro­dė kai ku­rių sluoks­nių, ypač ban­ki­nin­kų, go­du­mą: „Da­bar ži­no­me dau­giau apie ban­ki­nin­kų pre­mi­jas, di­džiu­les al­gas aukš­čiau­sio­se po­zi­ci­jo­se, jau­čia­me, kad jie mū­sų eko­no­mi­koms pa­da­rė di­džiu­lę ža­lą. Ma­nau, mums rei­kia reng­ti kam­pa­ni­ją, kal­bė­ti apie pa­ja­mų skir­tu­mus prieš mo­kes­čius, taip pat apie skai­čius žmo­nių ir kam­pa­ni­jų, ku­rie per „mo­kes­čių ro­jus“ ven­gia mo­kes­čių“.

R. Wil­kin­so­nas taip pat tei­gė ma­nąs, jog no­rint su­ma­žin­ti pa­ja­mų skir­tu­mus, rei­kia siek­ti dau­giau de­mo­kra­tijos eko­no­mi­nė­se ins­ti­tu­ci­jo­se, pa­vyz­džiui, dau­giau dar­buo­to­jų skir­ti į įmo­nių val­dy­bą, kur­ti var­to­to­jų ir dar­buo­to­jų ko­o­pe­ra­ty­vus bei įmo­nes, ku­rios pri­klau­sy­tų dar­buo­to­jams.

Ga­li­ma įgy­ven­din­ti ir to­kias prie­mo­nes, ma­ži­nant skur­dą: sa­vo ap­lin­ko­je rei­kia gal­vo­ti, kaip bū­ti ak­ty­viais pi­lie­čiais, da­ly­vau­ti, bal­suo­ti, reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę. Tur­tin­ges­nie­ji tu­rė­tų švenčių ar kitomis pro­go­mis pa­gal­vo­ti apie tuos, ku­rie tu­ri ma­žiau, ir, jei­gu yra ga­li­my­bė, da­ly­tis.

Laikraštis “XXI amžius”

2013.01.12