Žeraras Depardje sukurstė diskusijas apie kapitalizmą, rusų aktorius ir karališkuosius užmojus


Print

Pabėgęs nuo brangios Prancūzijos demokratijos į pigesnę ir paprastesnę autokratiją, aktorius Žeraras Depardje padarė tą patį, ką kasdien daro Vakarų korporacijos, perkeldamos savo įmones į Kiniją, sako tarptautiniai stebėtojai.

Rusijos piliečiai šitą istoriją laiko farsu ir gailisi savo artistų, kuriems stinga valdžios dėmesio. Buvusi Ž.Depardje žmona sako, kad Žerarui Prancūzijoje „trūko meilės ir dėmesio“.

Suteikęs Obeliksui Rusijos pilietybę, Vladimiras Putinas įsikišo į Prancūzijos vidaus reikalus, tvirtina “Le Nouvel Observateur” žurnalistas, bet komentarą skiria „trims rusų pasipiktinimo priežastims“. „Neabejotinai Žeraras Depardje Rusijoje mėgstamas kaip aktorius, bet rusams nepatinka politinis triukšmas dėl šitos epopėjos“, – rašo autorius.

Visų pirma, rusai, kaip ir prancūzai, tą istoriją laiko farsu. Ji atrodo dar absurdiškesnė po neseniai įvesto draudimo amerikiečiams įsivaikinti rusų vaikus ir dėl to, kad Rusijos Federacija neturi dvigubos pilietybės suteikimo normos. Antra, aktorius nepadarė nieko, kad „užsitarnautų“ V.Putino protekciją, o visos jo kalbos, kad Rusija – didžioji demokratija, neturi pagrindo.

Be to, Vladimiras Putinas rusų požiūriu pasielgė kaip caras, nusprendęs suteikti pilietybę savo draugeliui Žerarui paprasčiausiai dėl to, kad jis jam patinka, visiškai nesilaikydamas įstatymo ar kokios kitos juridinės procedūros. Tas valdingos savivalės aktas prieštarauja kitai tikrovei: Rusijos vyriausybė nedaro nieko gero ir gražaus saviems aktoriams, dažnai irgi žinomiems, pripažintiems ir žmonių labai mylimiems, pabrėžia straipsnio autorius.

„Bet Rusijoje į politiką nesikišama. Čia žinoma, kuo tai baigiasi, ir bevelijama tylomis pasvarstyti, apie ką prancūzai šaukia garsiai“, – sakoma straipsnyje.

Kai Ž.Depardje gavo Rusijos pasą, anglakalbė žiniasklaida prapliupo nuostabos ir patyčių kupinais komentarais, rašo Vadimas Nikitinas “The New York Times”, nors „niekas nė nemirktelėjo, kai Paryžiaus finansininkai gruodį masiškai kirto La-Manšą kartu su savo šeimomis (ir bankų sąskaitomis)“.

Tuo tarpu pabėgęs nuo netvarkos ir brangios demokratijos į pigesnę ir paprastesnę autokratiją, aktorius padarė tą patį, ką kasdien daro tūkstančiai Vakarų korporacijų, kurios perveda savo įmones į Kiniją, o jų valdymą – į JAE, nurodo V.Nikitinas.

Ž.Depardje Rusijoje galės išpešti naudos iš dvigubų standartų, egzistuojančių elitui: pradžiai jis pagal prezidento įsaką staigiai gavo pilietybę, kai tuo tarpu paprasti žmonės priversti Rusijos paso laukti metų metus.

„Demokratija ir žmogaus teisės nepigios, tad nenuostabu, kad tokios šalys kaip Rusija ir Kinija turi savotiškų pranašumų prieš konkurentes Vakaruose“, – rašo publikacijos autorius.

Anot filosofo Maiklo Sendelo, „pardavimo ir pirkimo logika dabar taikoma ne tik materialioms prekėms“, ji „vis labiau valdo visą žmogaus gyvenimą“. Tad greičiau rinka, o ne žmogaus godumas ir net ne nepakenčiamas Ž.Depardje pilvas peržengė visas įmanomas ribas, ironizuoja straipsnio autorius. Kadangi anksčiau neparduodamus daiktus – tokius, kaip pilietybė mokesčių prieplaukoje ar darbo teisės totalitarinėje šalyje, – dabar galima nusipirkti, sunku kaltinti žmogų ar kompaniją už tai, kad jie kažką daro jiems įsigyti.

“Sueddeutsche Zeitung” apžvalgininkas savo straipsnį apie Ž.Depardje pavadino „Meilės šauksmas“. Štefano Ulricho nuomone, čia esmė ne bėgimas nuo mokesčių. Ž.Depardje, beje, besifilmuojančiam ir rusiškoje reklamoje, paprasčiausiai „stinga meilės Prancūzijoje, kurią valdo socialistai“. Kaip sakė buvusi aktoriaus žmona Elizabet, Žeraras „paliko šalį, nes jam ten trūko meilės ir dėmesio“, o kai iš jo ką nors atima, jis tampa siaubingu provokatoriumi. Be to, prancūzas, jeigu tikėsime jo artimiems giminaičiams ir draugams, dar ne visai atsigavo po sūnaus Gijomo mirties.

Tuo tarpu Prancūzijoje nesiliauja ginčai, kokių pasekmių turės Ž.Depardje dėl savo „rusiško išsišokimo“: dalis visuomenės mano, kad visa tai smarkiai pakenks aktoriaus karjerai, kiti tebetiki, kad Ž.Depardje kine nepamainomas, „Kiekvienas turi teisę pats sau pasirinkti, kas jam Žeraras Depardje – aktorius ar mokesčių mokėtojas“, – sakoma publikacijoje.

Jeigu Ž.Depardje nori pabėgti nuo Prancūzijos mokesčių, jam teks kasmet praleisti Rusijoje 183 dienas, o „tai pernelyg didelė kaina už kelių šimtų tūkstančių eurų sutaupymą“, – rašo tinklaraštyje “The International Herald Tribune” žurnalistė Maša Gessen. Ji pabrėžia, kad Rusijoje „pirmoji sausio savaitė visada peržengia įprastos erdvės ir laiko ribas“. „Begalinės rusų šventės“ ketvirtą dieną Brižit Bardo pareiškė, kad prašys Rusijos pilietybės, jeigu Prancūzijos valdžia užmigdys du sergančius dramblius.

Sausio 5 dieną „rusų žiemos siautulys“ tęsėsi. Ž.Depardje atskrido į Sočį pasiimti Rusijos paso iš paties V.Putino rankų. Vėliau aktorius išskrido į Mordoviją, kur jam buvo pasiūlytas kultūros ministro postas. „Iki šiol tas regionas buvo labiau žinomas pataisos lageriais negu kultūra. Beje, jeigu Ž.Depardje ten apsigyvens, Mordovijoje gyvens jau dvi žvaigždės – jis ir Nadežda Tolokonnikova“, – rašo autorius, primindamas “Pussy Riot”  dalyvę.

Ž.Depardje niekada nepamatys Rusijos tokios, kokia ji realiai yra 99,9 procentams jo dabartinių bendrapiliečių, įsitikinusi “The New Republic” apžvalgininkė Julija Joffe. Tas V.Putino numylėtinis „bus atitvertas nuo senstančios infrastruktūros ir lūšnynų skurdo, nepaaiškinamo šalyje, kuri išgauna naftos daugiau už Saudo Arabiją“. Žerarui Depardje neteks vaikščioti pas Rusijos gydytojus, iš jo nebus reikalaujama kyšių – žodžiu, jo gyvenimas bus nuostabus, rašo J.Joffe.

Tiesa, ypatingame stebuklingame pasaulyje gyvena ir visi turtingi Rusijos piliečiai, ir įžymybės bet kurioje planetos šalyje, pripažįsta autorė. Bet yra vienas svarbus niuansas: „vyrai iš Vakarų – ir tai būtinai vyrai – persikelia į Rusiją ir giria ją už laisvę ir paprastumą“. Anot jų, rusės gražesnės už vakarietes, jos rengiasi geriau („skaityk: atviriau“, – kandžiai priduria J.Joffe), labiau dievina vyrus („ypač turtingus“), o sekse visada stengiasi įtikti. „Vakarų ekspatriantai šiuos rusių charakterio bruožus vertina kaip įrodymą savo slapto įsitikinimo, kad feminizmas – šiurkštus išsigimusios Vakarų moters ginklas.

Maža to, Rusija ekspatriantams atrodo kaip kažkoks ne visai realus pasaulis: viskas nuostabu ir nenuspėjama. Jų akyse tai ne neteisėtumas, o laisvė nuo įkyrių taisyklių. J.Joffės nuomone, rusai ir toliau keliaklupsčiauja prieš svečius iš Vakarų ir slapta trokšta „kažkokia nusižeminimo forma tapti vakarietiškais žmonėmis, nusimesti savo neeuropietišką dalį, įžvelgdami joje kažką gėdingo ir atsiliekančio, bet vis tiek lieka įsitikinę dvasiniu Rusijos pranašumu“.

„Keistas psichologinis šokis, kurio šaknys bizantiškame apsimetinėjime kvailiais“, – baigia autorė.

Nuotraukoje: garsusis prancūzų aktorius Žeraras Depardje.

Šaltinis: inopressa.ru

2013.01.11


Prisijunkite prie diskusijos