Sekmadieniniai pamąstymai. Ką pasakytų „Rusijos dienoraščio“ autorė?


Print

Žurnalistės Anos Politkovskajos „Rusijos dienoraštis“ yra vienas iš tų veikalų, kurių nederėtų pamiršti, nors jame analizuojami ir ne patys naujausi Rusijos įvykiai.

„Rusijos dienoraštis“ ypač praverčia, kai vėl įsiplieskia debatai, kas kaltas, kad Rusija renkasi konfrontacijos su Vakarais kelią. Diskusijų, kurių metu norima rasti Rusiją teisinančių argumentų, – daug. Visais laikais jų būta. Bet tokie ginčai – beprasmiai, bevaisiai. Čia viskas aišku. Aiškiau negali būti. Tik aklas, kvailys ir demagogas nemato ligos simptomų – imperinių Kremliaus ambicijų. Kremliaus lyderius kamuoja rimtos psichologinės problemos. Jie – recidyvistai, nepajėgiantys praleisti nė dienos, nepralieję kaujo. Jiems būtina ką nors užpulti, nužudyti, išprievartauti. Jie nemoka gyventi taikiai.

A. Politkovskaja dar 2003 – 2005-aisiais, rašydama „Rusijos dienoraštį“, žinojo, kad su Rusijos vadovybe (omenyje pirmiausiai turimas Vladimiras Putinas) bendradarbiauti abipusiai naudingais principais nepavyks. Su Kremliaus vadovybe bendrą kalbą galima rasti nebent tuo atveju, jei sutiktume tapti klusniu vasalu, pastumdėliu ar marionete, jei aklai vykdytume visas Kremliaus užgaidas. Tokia niūri rusės A. Politkovskajos išvada.

„Rusijos dienoraštis“ apima laikotarpį nuo 2003 metų gruodžio iki 2005 m. rugpjūčio. Per šiuos metus Rusijoje, pasak A. Politkovskajos, neįvyko nieko gražaus ir prasmingo. Smulkiai analizuodama šį laikotarpį autorė neįžvelgė jokių pragiedrulių – demokratinių perspektyvų Rusija neturi dėl to, kad šalyje tvirtai įsigalėjo korupcija, valdžios nebaudžiamumas ir vadinamasis V. Putino valstybinis kapitalizmas.

Svarbiausi gamtos ištekliai bei resursai naudojami išimtinai valdžios pozicijų stiprinimui bei agresyviems, šovinistiniams siekiams. A. Politkovskaja liūdnai konstatavo, jog aukščiausią ciniškumo laipsnį Rusijos lyderiai pasiekė dar ir dėl to, kad šalyje dirbantys demokratai bei žmogaus teisių gynėjai yra nevieningi, paskendę tarpusavio rietenose bei postų dalybose. Rusijos demokratai ir liberalai nuolat ėjo į kompromisus su Kremliumi, kol galiausiai neteko visko, net tų kelių postų Valstybės Dūmoje.

A. Politkovskajos knygą spaudai rengę autoriai taip pat pastebi, kad V. Putino klanui Rusijoje siautėti padėjo ir Vakarai. Europos Sąjungai pabodo klausytis, koks blogas šis Rusijos lyderis. Jie noriau klausytųsi pasisakymų, koks V. Putinas padorus. Užmerkdama akis prieš akivaizdžiausią rusišką melą ir rusišką demagogiją ES rizikavo pati atsidurti po antidemokratišku, šovinistiniu, cinišku Rusijos padu.

Nereikia pavydėti tiems, kuriuos kontroliuoja antidemokratiška, šovinistinė, ciniška Rusija. Ne veltui V. Putinas po akivaizdžiai suklastotų rinkimų į Valstybės Dūmą yra pareiškęs, esą Rusijos parlamentas – ne vieta diskusijoms, nes čia turi būti leidžiami įstatymai. Įdomu, kaip Europos rusofilai patartų konstruktyviai derėtis su valstybės vadovu, parlamentą laikančiu vieta, kurioje negalima diskutuoti? Ar įmanomos vaisingos derybos su tokia valstybe?

Pateiksiu keletą minčių, pastebėjimų, pasisakymų, kurių apstu „Rusijos dienoraštyje“ (iš anglų kalbos vertė Kristina Gudelytė, knygą lietuvių kalba 2008 metais išleido leidykla „Kitos knygos“).

Jei analizuojame rinkimų į Rusijos valdžios organus ypatumus, galima prisiminti Saratovo pavyzdį. „Saratove rinkimų kampanija paženklinta grubaus smurto. Kandidatai, kurie netiko V. Putino „Vieningajai Rusijai“, nuolat susidurdavo su neišaiškintų užpuolikų agresija, kol galiausiai baimindamiesi dėl savo gyvybės visai pasitraukė iš rinkimų. Vienos apylinkės deputatui, ilgiausiai kovojusiam su įtakingu „Vieningosios Rusijos“ kandidatu, keletą kartų pro langą buvo įmesti plastikiniai maišeliai su nupjautomis žmogaus ausimis ir išplėšta širdimi“.

Jei kalbėtume apie spaudos laisvę Rusijoje, galima prisiminti štai tokius faktus. Nė vienas Rusijos televizijos kanalas net užsiminė apie Rusijos karų su Čečėnija pradžios metines – 1994 m. gruodžio 11-ąją, kai į Grozną įvažiavo pirmieji tankai, kuriuose sudegė pirmi kariai ir karininkai.  Ši data iš Rusijos kalendoriaus išbraukta. Tačiau svarbiausias dienos televizijos naujienų pranešimas – čekisto dienos minėjimas: „Šiandien – Čekisto diena. 86-eri metai tarnybos OGPU-NKVD-KGB-FSB. Tai išties siaubinga“.

Jei diskutuojame dėl saugumo Rusijos sostinėje Maskvoje, galime pasiremti šiuo A. Politkovskajos užfiksuotu pranešimu. „Maskvoje – ritualinės žmogžudystės. Per 24 valandas buvo rasta dar viena nukirsta galva. Ji buvo išmesta į šiukšlių konteinerį. Vakar vakare galva, įdėta į plastikinį maišelį, buvo rasta ant stalelio Krasnojarsko gatvėje. Ir vieno, ir kito nusikaltimo aplinkybės panašios: aukos kaukazietiškos kilmės“.

Šia tema esama ir daugiau įspūdingų, kvapą gniaužiančių pranešimų. „Maskvoje tik per plauką mirties išvengė žurnalistė Jelena Tregubova, kai sprogo prie jos namo padėta bomba. Ar tai paprasčiausias chuliganizmas? Neseniai buvo išspausdinta jos antiputiniška knyga „Kremliaus digerio pasakėlės“. Buvusi Kremliaus žiniasklaidos klano narė J. Tregubova galiausiai praregėjo ir parašė knygą apie vidinį Kremliaus gyvenimą, kuriame Putinas vaizduojamas nenudailintai“.

O saugumo reikalus Sankt Peterburge geriausiai apibūdina tokia ištrauka. „Peterburge skustagalviai mirtinai suspardė ir subadė devynmetę Kuršedą Sultanovą. Jos tėvas 35-erių metų tadžikas Jusufas Sultanovas jau daugelį metų dirba Sankt Peterburge. Ant mergaitės kūno rasta 11 durtinių žaizdų. Sultanovai nebuvo nelegalūs emigrantai. Niekas dėl to nebuvo nubaustas. Paaiškėjo, jog daugelis skustagalvių – tai Sankt Peterburgo teisėsaugos struktūrų pareigūnų atžalos. Šiandien jų mieste – per 20 tūkst. Jie labai aktyvūs, nuolat puldinėja azerbaidžaniečius, juodaodžius, kinus.“

Jei norėtume sužinoti, kokios iš tiesų nuotaikos tvyro tarp eilinių rusų, galime pasiremti štai tokiu A. Politkovskajos teigimu. „Rusijos piliečių, trokštančių įsikurti Vakaruose, padaugėjo 56 proc. Pasak JT pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro, pagal piliečių, siekiančių emigruoti, skaičių, Rusija pasaulyje užima pirmąją vietą“.

Jei norėtume sužinoti, kokia tvarka egzistuoja Rusijos armijoje, tiktų kad ir šis pavyzdys. „Vidaus reikalų ministerijos pajėgų Dzeržinskio specialiųjų operacijų dalinyje buvo žiauriai kankinamas kareivis Aleksandras Sobakajevas. Aleksandras pasikorė savo paties odiniu diržu, nors jam buvo likę tarnauti labai mažai. Karstą lydėjusieji kareiviai tvirtino, jog tai – savižudybė. Bet tai buvo melas. Pareikalavus atidaryti karstą, artimieji buvo šokiruoti: Aleksandro kūnas buvo nusėtas mėlynių, kraujosrūvų, pjaustytas peiliu iki pat sausgyslių, kaulo. Jis buvo kankinamas dar gyvas. Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas V. Putinas šiai istorijai liko visiškai abejingas – kaltieji nenustatyti, niekas nenubaustas.“

O gal nežinote, kas yra Pašos Gračiovo efektas? Tai istorija apie tai, kaip buvusiam Rusijos gynybos ministrui Pavelui Gračiovui nusibodo žurnalisto Dmitrijaus Cholodovo knaisiojimasis tamsioje jo praeityje. Ministrui pakako tik užsiminti savo pavaldiniams, ir žurnalistas buvo nužudytas sprogmeniu.

Jei skaitytojams knieti sužinoti, kaip Rusijoje kovojama su politiniais oponentais į prezidento postą, pravers Ivano Rybkino istorija. A. Politkovskaja rašo ir apie I. Rybkino, kritikavusio V. Putiną, dingimo aplinkybes. Iki savo dingimo I. Rybkinas tvirtino turįs V. Putiną kompromituojančios medžiagos, nedviprasmiškai užsimindavo, kad dalį surinktų žinių ketina paviešinti. V. Rybkinas vadino V. Putiną oligarchu, o rusai oligarchų nemėgsta.

Taigi baimindamasis konkurencijos V. Putinas įsakė prieš I. Rybkiną panaudoti tokios specialios psichotropinės medžiagos, kuri žmogų priverčia papasakoti viską, ką šis žino, o paskui suleidžiami kiti vaistai, ir tiesą išplepėjęs žmogus nebeprisimena, kas su juo nutiko. Buvę KGB-FSB pareigūnai Aleksandras Litvinenka ir Olegas Kaluginas tvirtino, jog I. Rybkinui prieš jo valią galėjo būti suleistas būtent psichotropinis preparatas SP 117. Šis preparatas buvo naudojamas FSB kontržvalgybos skyriuose ir kovos su terorizmu daliniuose, bet tik išimties atvejais ir „itin svarbiems objektams“.

SP 117 yra tiesos narkotikas, veikiantis tam tikrą smegenų dalį. Jo pavartojęs žmogus visiškai nepajėgia kontroliuoti sąmonės, ir pasako viską, ką žinąs.

Pasakojamas ir kitas iškalbingas įvykis. „Sankt Peterburge savo bute nušautas Nikolajus Girenka. Tai – politinio pobūdžio žmogžudystė. Girenka – žymus žmogaus teisių gynėjas ir prieš fašizmą nusiteikęs mokslininkas. Jį nužudė Rusijos fašistai, beje, to nė neketindami slėpti. Tai buvo jų viešas pasirodymas. Pirmiausiai mirties nuosprendį Girenkai jie paskelbė internete, tačiau valdžia niekaip nereagavo.

Girenka – Sankt Peterburgo mokslininkas, etnografas, Rusijos mokslų akademijos Petro Didžiojo antropologijos ir etnografijos muziejaus narys. Kaip ekspertas jis būdavo kviečiamas į itin retas teismo bylas prieš fašistines organizacijas. Nagrinėdamas nacionalistinius straipsnius ir neonacių grupių manifestus, Girenka įrodinėjo, kad jie yra ekstremistiniai. Jo ekspertizės buvo tikslios ir moksliškai pagrįstos ir neretai kaip tik jos tapdavo neonacių kaltinamosios bylos pagrindu. Tačiau tokios bylos būdavo nagrinėjamos itin retai. 2003 metais buvo įvykdyti net 72 rasiniai nusikaltimai, bet vos 11 pateko į teismą“.

„Rusijos dienoraščio“ autorė, piešdama V. Putino paveikslą, prisimena, jog rinkėjai visiems kandidatams į Prezidento postą pateikė keletą svarbių klausimų dėl teroristinių akcijų, kurias neva surengė fanatikai čečėnai. Štai tik keletas iš jų:  kodėl valdžia sutrukdė tirti Riazanės įvykius, kai FSB pareigūnai jau buvo sučiupę asmenį, ketinantį susprogdinti gyvenamuosius namus, kaip atsitiko, kad Valstybės Dūmos pirmininkas dar prieš tris dienas iki gyvenamojo namo Volgodonske sprogimo jau buvo apie tai paskelbęs oficialiame Valstybės Dūmos posėdyje, kodėl įvykis nebuvo pradėtas tirti, kai 1999 metų rudenį Riazanės karinėje bazėje maišuose su užrašu „Cukrus“ buvo aptikta sprogstamoji medžiaga heksogenas, kodėl, esant spaudimui iš FSB, buvo uždaryta byla dėl heksogeno perdavimo iš karinių sandėlių į fiktyvias firmas per tyrimų institutą „Roskonversvzryvcentr“, kodėl buvo areštuotas advokatas Michailas Trepaškinas, nustatęs FSB agento, išsinuomavusio Gurianovo gatvėje esančio namo patalpas, kuriose buvo laikoma bomba, tapatybę?

Klausimai kandidatams į Rusijos prezidento postą dėl Dubrovkos apgulties („Nord Ost“ miuziklo įkaitų drama) taip pat buvo pateikti: kodėl priimtas sprendimas paleisti dujas kaip tik tada, kai pasitaikė proga susitarti dėl įkaitų paleidimo, ar valdžia iš anksto žinojo, kad sprogimas neįvyks, jei nusprendė panaudoti lėto veikimo dujas – juk tokiu būdu buvo palikta laiko sprogstamiesiems užtaisams susprogdinti, kodėl visi iki vieno teroristai, tarp jų ir sužeisti, buvo nužudyti, o ne areštuoti, nors tai būtų padėję tirti bylą, kodėl valdžia nuslėpė faktą, kad FSB agentas Terkibajevas taip pat dalyvavo teatro apgultyje, o jo vardui iškilus į viešumą žuvo autokatastrofoje, kodėl nusprendus šturmuoti teatrą nebuvo pasirūpinta medicinine įkaitų apžiūra, dėl ko žuvo 130 žmonių?

Į šiuos nepatogius klausimus atsakė visi kandidatai, išskyrus V. Putiną. „Rusijos dienoraščio“ autorė A. Politkovskaja turi paaiškinimą, kodėl V. Putinui itin nemalonūs tokie pareiškimai. Kaip rašo knygą spaudai parengęs D. Snou, Anai Politkovskajai ilgainiui ėmė aiškėti, kad būtent V. Putino politika augina teroristus, su kuriais Rusija vėliau neva kovoja. Tai perpratusi, Ana įsitikino, kad V. Putino kelias iki prezidento buvo formuojamas ir smarkiai priklausomas nuo to, kad siekta bet kokia kaina pradėti karą Čečėnijoje. Dar daugiau – kai kurias ypatingas Čečėnijoje naudojamas kankinimo praktikas ji susiejo su tomis, kurias savo žinynuose yra liaupsinusi KGB, o vėliau jos įpėdinė FSB.

„Rusijos dienoraštis“ – labai sunki knyga. Joje nerasite nė vieno gero žodžio nei apie V. Putiną, nei V. Putino klaną, užgrobusį Kremliuje valdžią. Joje daug pasakojimų, kaip Rusijoje žiauriai, ciniškai, kryptingai susidorojama su kitaminčiais. A. Politkovskaja buvo įsitikinusi: kol pati Rusija nesubyrės dėl antidemokratiško, antižmogiško Rusijos valdžios vadovavimo, tol čia nebus prasmingų postūmių.

Taip Rusiją 2003 – 2005-aisiais matė žurnalistė A.Politkovskaja. Dabar akivaizdu, kokia ji buvo teisi, manydama, jog nė vienas padorus žmogus, įskaitant ir prezidentus, ir diplomatus, neturėtų bičiuliautis su V.Putinu, ir kokie buvo neteisūs tie, kurie manė, esą V.Putinas – šaunus vaikinas, su kuriuo galima sėdėti prie vieno pietų stalo.

Rusijos žurnalistę Ana Politkovskają nužudė Maskvoje 2006 metų spalio 7 dieną. Tais metais šimtai ir net tūkstančiai Vakarų pasaulio diplomatų, politikos žinovų bei slaptųjų tarnybų analitikų buvo linkę nematyti to, ką matė A.Politkovskaja.

Nuotraukose: Rusijos žurnalistė Ana Politkovskaja.

2014.12.07; 05:25


Prisijunkite prie diskusijos