Andrejus Ilarionovas – žinomas Rusijos ekonomistas. Rusijos prezidento patarėjo pareigas jis ėjo 2000 – 2005 metais. Po to – pasitraukė į Vakarus. Nuo 2006-ųjų A.Ilarionovas dirba Vašingtone įsikūrusiame Katono institute vyresniuoju moksliniu bendradarbiu.
Ukrainietiškame portale gordonua.com jis paskelbė sąrašą pačių garsiausių, labiausiai žinomų nunuodijimų arba bandymų nunuodyti. Dėl visų jų įtarimai krenta pirmiausia Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui.
Analizuodamas surengtus pasikėsinimus nuodijant politikus ir žurnalistus analitikas A.Ilarionovas pastebėjo, jog išpuoliai į pagalbą pasitelkus nuodus trumpam liovėsi tik nuo 2008 metų gegužės 7-osios iki 2012-ųjų gegužės 7-osios, kai prezidentavo Dmitrijus Medvedevas. O paskui – V.Putino oponentai vėl prarasdavo gyvybes paragavę nuodų. Todėl darytina išvada, jog Kremliaus kritikai krisdavę nuo nuodų tik tuomet, kai Rusijos Federacijai vadovavo prezidentas V.Putinas.
A.Ilarionovo sudarytas garsiausių nunuodijimų arba bandymų nunuodyti sąrašas vertas dėmesio. Visos alei vienos aukos, kurias nuodijo, buvo V.Putino priešininkai arba turėjo žinių, kurios galėjo pakenkti V.Putino reputacijai. Kelios aukos tiesiog tapo asmeniniais V.Putino neapykantos taikiniais, neatmetama galimybė, jog keletas žuvusiųjų galėjo tapti atsitiktinėmis aukomis arba buvo nužudytos vien tam, kad būtų įbaiginti kiti.
Nunuodijimai, dėl kurių įtarimai krenta Vladimirui Putinui
2000 metų vasario 19 diena – Anatolijus Sobčakas (Svetlogorskas).
KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones
2002 metų balandžio 19 diena – Hatabas, čečėnų pasipriešinimo dalyvis (Čečėnija).
2002 metų birželio 6 diena – Dmitrijus Roždestvenskis („Ruskoje video“ įkūrėjas; Sankt Peterburgas).
2002 metų gruodžio 6 diena – Salmanas Radujevas, „Belyj Lebed“, Permės sritis. Čečėnų sukilėlis.
2003 metų liepos 3 diena – Jurijus Ščekočichinas, Rusijos politikas. Maskva.
Ana Politkovskaja, kritikavusi Vladimirą Putiną
2004 metų kovo 12 diena – Leči Islamov (čečėnų pasipriešinimo judėjimo dalyvis, miręs Krasnodaro kalėjime).
2004 metų gegužės 28 diena – Hizri Aldanovas (Aslano Maschadovo atstovas. Gruzija).
2004 metų rugsėjo 2 diena – Ana Politkovskaja. Rusijos žurnalistė. Beslanas.
2004 metų rugsėjo 5 diena – Viktoras Juščenko. Ukrainos politikas. Kijevas.
2004 metų rugsėjo 6 diena – Nana Ležava (gruzinų žurnalistė. Beslanas).
2004 metų rugsėjo 24 diena – Romanas Cepovas. Peterburgas.
Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad ši turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.
2006 metų spalio 16, spalio 24, lapkričio 1 dienos – Aleksandras Litvinenko, į Vakarus pabėgęs Rusijos slaptųjų tarnybų karininkas. Londonas.
2008 metų vasario 12 diena – Badri Patarkacišvili. Gruzinų politikas, verslininkas. Londonas.
2012 metų lapkričio 9 diena – Aleksandras Perepeličnyj. Rusijos politikas. Paryžius.
2015 metų balandžio 28 diena – Jemeljanas Gebrevas. Sofija.
2015 metų gegužės 26 diena ir 2017 metų vasario 2 diena – Rusijos opozicionierius Vladimiras Kara – Murza. Maskva.
Vladimiras Kara Murza, Rusijos opozicionierius
2016 metų vasario 3 diena – Viačeslavas Sinevas. Maskva. Rusijos Antidopingo agentūros vadovas.
2016 metų vasario 14 diena – Nikita Kamajevas. Rusijos antidopingo agentūros vykdomasis direktorius. Maskva.
2018 metų kovo 4 diena – Sergejus ir Julija Skripaliai. Solberis. Didžioji Britanija.
2018 metų birželio 30 diena. Donas Sterdžesas ir Čarlz Rouli. Eimsberis. Didžioji Britanija.
2018 metų rugsėjo 12 diena – Piotras Verzilovas. Maskva.
2020 metų rugpjūčio 20 diena – Aleksejus Navalnas. Tomskas.
Masinio apnuodijimo atvejai:
Čečėnija, nuo 2000-ųjų metų.
Nord-Ost. 2002 metų spalio 26 diena.
Sirija – nuo 2015 metų.
Visų šių apnuodijimų ir bandymų nuodyti bendrasis vardiklis yra Vladimiras Putinas.
Kremlius susimovė. Teismas paskyrė opozicinio žurnalo leidėjui nepakeliamą baudą (didžiausią Rusijos žiniasklaidos istorijoje, skaičiuojant eurais – apie 300 000), o žmonės per keturias paras nubaustiesiems suaukojo gerokai daugiau. Kiti, tiesa, tebeabejoja, ar verta mokėti Leviatanui.
Administracinė bauda – astronominė
Jevgenija Albac. Sputnik/Scanpix nuotr.
Lapkričio 20 d. Maskvos Tverės rajono teismas atmetė žurnalo „The New Times“ leidėjo apeliacinį skundą dėl spalio pabaigoje taikos teisėjos paskirtos bendrovei 22 250 000 rublių baudos panaikinimo. Paliktas galioti ir pirmosios instancijos teisėjos sprendimas skirti 30 tūkstančių rublių baudą žurnalo vyriausiajai redaktorei Jevgenijai Albac, kuri yra ir žurnalo leidėjo – bendrovės „Novyje vremena“ vienintelė savininkė. Nutartys dėl baudų skyrimo įsiteisėjo, jas reikia sumokėti per 60 dienų – iki kitų metų sausio 20 d. Jevgenija Albac su advokatu pareiškė besikreipsią į aukštesnes Maskvos ir Rusijos teismines instancijas ir rašysią skundą Europos žmogaus teisių teismui.
Rusijos prezidento atstovas Dmitrijus Peskovas dar tada, spalio pabaigoje, žurnalistams paaiškino, jog „New Times“ nenurodė iš užsienio šaltinių gaunamų pinigų, kaip to reikalauja įstatymai, ir bauda žurnalui paskirta griežtai laikantis įstatymo raidės. Šiaip jau romi Rusijos žurnalistų sąjunga taikos teisėjos paskirtą 22 milijonų rublių baudą pavadino „keliančia nusistebėjimą“. Iš tikrųjų stebina ne tik teisėjos nutartis, bet ir pats įstatymas. 2015 metų pabaigoje Rusijos prezidentas pasirašė federalinį įstatymą dėl žiniasklaidos įstatymo ir administracinių pažeidimų kodekso papildymų. Žiniasklaidos įstatymo pataisa įpareigoja redakcijas ar leidėjus kas ketvirtį atsiskaityti apie piniginių lėšų iš užsienio šaltinių gavimą. Administracinių pažeidimų kodekse (str. 13.15.1) nurodomos baudos, skiriamos redakcijai ar leidėjui laiku nepranešus apie Rusijos įstatymuose nurodytų piniginių lėšų gavimą: juridiniam asmeniui – arba tokia pati suma, apie kurią nebuvo pranešta, arba du kartus didesnė; pakartotinai pažeidus šį reikalavimą – nuo 3 iki 4 kartų didesnė.
„New Times“ atvejis yra pirmas, kai Rusijos teismai pritaikė 13 straipsnį. Ir skyrė dar ne pačią didžiausią iš jame numatytų baudų! Kita vertus, tas pats Administracinių pažeidimų kodeksas leidžia administracinę baudą pakeisti įspėjimu, jeigu nusižengta pirmą kartą ir nepadaryta kokios nors žalos, taip pat ir turtinės. Leidinio advokatas teisėjams priminė ir Aukščiausiojo teismo plenumo nutarimą (2010), kuriame kalbama apie žiniasklaidoje padarytos moralinės žalos atlyginimą: kompensacijos dydis turi būti protingas ir teisingas, nesuvaržyti žiniasklaidos laisvės. Tačiau 13 straipsnyje nekalbama nei apie kokius perspėjimus, nei apie žalos padarymą ar nepadarymą, nei apie proporcingumą.
Tuoj po taikos teisėjos sprendimo Europos ir saugumo bendradarbiavimo organizacijoje jį pavadino neturinčiu precedento ir paragino atšaukti. „Rusijos Federacijai reikia vengti nereikalingų ir neproporcingų veiksmų, kurie gali suvaržyti žiniasklaidos pliuralizmą. Todėl būtina skubiai pakeisti įstatymą dėl užsienio agentų.“
„Kremliaus juodoji kasa“ ir kitos tamsybės
Leidinio „The New Times“ šaknys siekia 1943 metus, kai buvo įkurtas laikraščio „Trud“ priedas, žurnalas, kiek vėliau pavadintas „Novoje vremia“ (Naujieji laikai). Ir tuoj pat tapo „spaudos laisvės“ SSRS reiškėju. Kai 1944 metais Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis pasiskundė Josifui Stalinui, kad šis žurnalas kritikuoja britų administracijos politiką Italijoje ir Graikijoje, Sovietų Sąjungos valdovas atkirto: tai profesinių sąjungų leidinys ir už jo turinį vyriausybė neatsakanti…
Rusijoje nužudyta Vladimiro Putino kritikė žurnalistė Ana Politkovskaja
Nelikus SSRS, žurnalas tebėjo iš sovietinių laikų paveldėtu pavadinimu – iki 2007-ųjų pradžios, kai jį pradėjo leisti buvusi televizijos žurnalistė, pirmo Rusijoje nepriklausomo kanalo, Ren-TV, viena kūrėjų Irena Lesnevskaja. Kaip pati pasakojo, nutarė nupirkti savaitraštį po žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymo 2006 metų rudenį („mūsų šalyje sušaudė sąžinę“), jis turėjo tapti „deguonies pagalve“, beveik nelikus nepriklausomų leidinių („mes visi jau daug metų kvėpuojame dujomis“). 2013 metais į septintą dešimtį įžengusi „Putino idėjinė priešininkė“ ponia Irena padovanojo leidinį vyriausiajai redaktorei Jevgenijai Albac. Ši netrukus kreipėsi į skaitytojus su pareiškimu, kad „vieninteliu žurnalo savininku bus Rusijos pilietinė visuomenė“ ir tai„bus pirmasis visuomeninis žurnalas šalyje“.
Tų pačių 2007-ųjų pabaigoje žurnalas paskelbė didelio atgarsio susilaukusį tyrimą „Kremliaus juodoji kasa“: pastaruosiuose parlamento rinkimuose Rusijos prezidento administracija (vadovavo dabartinis Maskvos meras Sergejus Sobianinas, o pavaduotoju buvo dabartinis Vladimiro Putino padėjėjas Vladislavas Surkovas) papirko visas partijas didelėmis grynųjų sumomis, kurias Kremliaus nurodymu skyrė verslininkai. Tai parašiusiai jaunai žurnalistei, Maskvos universiteto absolventei Moldavijos pilietei, Rusijos federalinė saugumo tarnyba uždraudė įvažiuoti į Rusiją… Britų žurnalistas ir publicistas Edvardas Lukasas naują žurnalą pavadino „vieninteliu tikrai nepriklausomu savaitraščiu Rusijoje“.
Britų apžvalgininkas Edvardas Lukasas.
Netrukus „News Times“ parašė Kremliaus išlaikomas jaunimo organizacijas turint kovinius būrius opozicijos viešiesiems sambūriams blaškyti (vėl Surkovo ranka). 2010 metais išaiškino, kad Maskvos ypatingojo milicijos būrio (OMON) kovotojai vadovybės nurodymu pasitelkiami įvairiems neteisiems žygiams: prekiautojų vaikymui, kriminalinių autoritetų apsaugai, įmonių prievartiniam perėmimui. Po šio tyrimo pasirodymo redakciją krėtė ir reikalavo išduoti informatorius, tačiau žurnalistai atsilaikė. 2012 metų pradžioje „News Times“ paskelbė pirmą išsamų tyrimą apie Vladimiro Putino „artimąją aplinką“ ir tai, kaip ši 10–15 verslininkų grupė tapo „turtingiausiu pasaulyje klanu“. 2016 metų pradžioje „News Times“ pirmą kartą įspėjo federalinė priežiūros informacijos srityje tarnyba (Роскомнадзор) – už tai, kad tekste apie ukrainiečių „Dešinįjį sektorių“ nenurodė šią organizaciją esant uždraustą Rusijoje; tame pačiame numeryje žurnalistai pirmą kartą parašė apie tai, kuo verčiasi Putino vyresnioji duktė…
Šių metų pavasarį newtimes.ru paskelbė seriją straipsnių („Путин.Итоги“) apie tai, kuo virto Rusija per 18 metų, kai valdžioje Putinas. Kaip tik tada vienas akylas Rusijos pilietis parašė elektroninį laišką Rusijos dūmos nariui, kontržvalgyboje tarnavusiam generolui: bendrovė „Novyje vremena“ turėjo pateikti „Roskomnadzor“ ataskaitą apie tokiu ir tokiu laikotarpiu iš užsienio agentu pripažinto „Spaudos laisvės rėmimo fondo“ gautus pinigus, tačiau to nepadarė. Deputatas persiuntė “signalą“ generaliniam prokurorui: prašom patikrinti. Vietiniai prokurorai įspėjo bendrovę apie padarytą pažeidimą ir sutiko su bendrovės advokato teiginiu, kad terminas administracinio pažeidimo bylai kelti – praėjęs. Po pusantro mėnesio prokurorai persigalvojo ir bylą iškėlė, tačiau rugsėjo 26 d. taikos teisėja nutarė ją grąžinti į prokuratūrą: sekant Rusijos aukščiausiojo teismo plenumo nutarimu – senatis. Prokuratūra šią nutartį apskundė ir tas skundas Tverės rajono teisme turėjo būti nagrinėjamas lapkričio mėnesį.
Jevgenija Albac
Spalio 22 d. Jevgenija Albac į jos vedamą laidą radijuje „Echo Moskvy“ pakvietė opozicijos veikėją Aleksejų Navalną, ką tik paleistą po 50 dienų arešto; laidoje jis kalbėjo apie šalį valdančią „mafiją“ ir jos vadeivą. „You Tube“ kanale ši laida sulaukė kaip niekada daug žiūrovų – 1,2 milijono. Kitą dieną, vakarop, „New Times“ redaktorę ir jos advokatą gaudyte gaudė policininkai, paštininkai, teismo pasiuntiniai – šaukimams įteikti. O spalio 25 d. įvyko net du teismo posėdžiai: Tverės rajono teismo teisėja patenkino prokurorų prašymą atnaujinti prieš mėnesį taikos teisėjos prokuratūrai grąžintos administracinės bylos nagrinėjimą, o po trijų valandų, vakare, ta pati taikos teisėja (be kita ko, „atsižvelgusi į bendrovės finansinę ir turtinę padėtį“) nutarė paskirti 22 milijonų rublių baudą.
Tai ne bauda leidiniui, o mirties nuosprendis
„Tokių pinigų nėra, nebus ir negali būti“, – pasakė bendrovės „Novyje vremena“ advokatas Vadimas Prochorovas leidiniui „Meduza“ spalio pabaigoje, taikos teisėjai skyrus 22 milijonų baudą. Esą tiek pinigų žurnalo ir internetinės svetainės išlaikymui reikalinga per metus, o šiais metais leidėjo finansinė padėtis tik pablogėjo (spausdintinis žurnalas nustojo eiti praėjusių metų viduryje, teliko internetinis newtimes.ru). Advokatas su teismo nutartimi iš karto nuvažiavo į radijo stotį „Echo Moskvy“ ir vyriausiasis redaktorius Aleksejus Venediktovas tuoj pat pranešė apie tai klausytojams. Dar parašė „Telegram“ kanale: „Tai, žinoma, žurnalo sužlugdymas ir uždarymas. Dar –1 nepriklausomas leidinys.“
Dar po kelių dienų „Echo Moskvy“ studijoje prieš prasidedant laidai Jevgenija Albac – filosofijos daktarė (Harvardo universitetas, JAV) ir buvusi profesorė (Aukštoji ekonomikos mokykla, Rusija) – nerimtai apgailestavo, kad eteryje jai neleidžiama perkūnuotis (материться), o labai norėtųsi išlieti visa, kas ant širdies guli. Pačioje pokalbio pradžioje jos paklausė, kas toliau. „Ką toliau daryti? – perklausė. – Šiaip jau – pasikarti. Kai manęs to klausia, tiesiog neturiu ko daugiau atsakyti.“ Netelpa galvoje, kalbėjo redaktorė, kas dedasi. Ta pati teisėja, kuri dabar skyrė baudą, prieš mėnesį buvo parašiusi: suėjo senatis ir nėra pagrindo bylai. Prezidento spaudos atstovas Dmitrijus Peskovas žurnalistams pasakė, kad baudą dėl laiku nepateiktos ataskaitos skyrė „Roskomnadzor“, kai tuo tarpu ši tarnyba kaip tik sakė neturinti pretenzijų. Bjaurastis, kalbėjo redaktorė, jie nesugeba „kaip reikiant“ nei nužudyti, nei nunuodyti, nei teisme apkaltinti…
Tada Albac pasakė iš tikrųjų nežinanti, ką toliau, be kovos teismuose – iki Europos žmogaus teisių teismo, darysianti. Skaitytojai linki gintis, laikytis, nepalūžti. Prašo nurodyti sąskaitą, kur galėtų aukoti. Kiti sako, kad „Mordorui“ (anglų rašytojo Džono Tolkino pramanyta „juodoji šalis“) nereikia mokėti – rinkite advokatams. Jai paskambino „Novaja gazeta“ leidėjas Dmitrijus Muratovas ir pranešė apie jų sprendimą perversti „New Times“ 1 milijoną („Surask dar 20 žmonių, kurie perves tau po milijoną“). Ji visų paprašiusi leisti jai pora parų pasvarstyti, ko toliau imtis.
Aleksejus Navalnas savo oficialiojoje internetinėje svetainėje spalio 30 d. parašė: „Putinas paliepė uždaryti žurnalą „The New Times“. Kalbėkime tiesiai: tai ne bauda, o politinis pranešimas apie uždarymą. Gal dinamitą redakcijoje rado? Ar sukapotus lavonus? Ar dešimtis milijonų nuslėpto pelno? 22 milijonai už žurnalo leidybos pažeidimus! Baudžiamosiose bylose tokių baudų neaptiksi. Antai Tiumenės dūmos pirmininkas, kaltas dėl dviejų žmonių žūties eismo įvykyje, gavo 500 tūkstančių rublių baudą, Karelijoje vienas vadovų nubaustas 5 milijonais rublių už 2,6 milijono rublių kyšio paėmimą, Mordovijoje valdininką, paėmusį 1 milijoną rublių, nubaudė 450 tūkstančių. Kaip gelbėti leidinį, nutars redaktorė su teisininkais, tačiau kad ir ko jie imtųsi – mes visi turime būtinai padėti. Ir padėsime. „Uždarys šį leidinį – visiems kitiems bus šimtą kartu sunkiau. Ilgai laukti neteks.“
Lapkričio 5 d. Jevgenija Albac skaitytojams išdėstė, kas atsitiko. Ir kad bendrovė neturinti ne tik 22 milijonų rublių, bet ir 10 kartų mažesnės sumos. O viltį sužadino „Novaja gazeta“, paskyrusi „New Times“ 1 milijoną rublių. „Savitarpio pagalba – tuo visais amžiais gyveno ir išgyveno kitamaniai ir carinėje Rusijoje, ir SSRS, ir dabar – Putino Rusijoje.“ Leidinio laukia ilgas bylinėjimasis teismuose, tam reikės advokatų ir nemažų išlaidų, todėl newtimes.ru artimiausiu laiku paskelbs sąskaitą, į kurią prašys aukoti pinigus teismo išlaidoms padengti.
Dedasi kažin kas neįtikėtina!
Lapkričio 9-osios vakare nepriklausomas TV kanalas „Dožd“ pakvietė Jevgeniją Albac su advokatu prie „apskritojo stalo“ („Пришли за The New Times. Что делать?“) ir laidos vedėja Ksenija Sobčak pokalbio pradžioje pasakė, jog bauda „atrodanti neįmanoma apmokėti“. „Novaja gazeta“ leidėjas Dmitrijus Muratovas kalbėjo apie tai, kad iki šiol žurnalas gynė visuomenę, visuomenės interesus. „Dabar atėjo laikas užsistoti žurnalą – ne žurnalui mus, o mums žurnalą.“ O kad paskui valdžia vėl ką nors sugalvos, vėl 20 milijonų, o po to šimtą… Nusispjauti. Nesvarstykime, ar reikia padėti atsikelti žmogui, kuris galbūt vėl parkris, reikia ar ne. Reikia tiesiog dabar tai padaryti visiems, kas gali. „Pas mus blogio vadyba kuo puikiausia, o gėrio visada labai nekokia. Pamėginkime pirmą kartą tai paneigti, asmeniškai imkimės.“
Šio „apskritojo stalo“ metu rodė bankų sąskaitas, kur galima pervesti pinigus „New Times“ padėti. Rytojaus dieną šios sąskaitos pasipildė 5 milijonais. Lapkričio 13-ąją, trečiąją piniginės talkos leidiniui paremti dieną, susigraudinusi „New Times“ leidėja pranešė: įplaukė iš viso 15 540 754 rubliai. Be nepažįstamų žmonių, prisidėjo buvę centrinio banko vadovas (smarkiai) ir jo pavaduotojas, to paties 10-ojo dešimtmečio ministro pirmininko Jegoro Gaidaro našlė, 2014 metais atstatydintas ekonomikos ministro pavaduotojas, populiarus muzikantas Levanas Gorozija, garsiausia pasaulyje Rusijos ekonomistė Jekaterina Žuravskaja… Vakare Albac atsakė į „Echo Moskvy“ žurnalisto klausimą, ar galėjo įsivaizduoti taip atsitinkant prieš kelias dienas, kai paskelbė talką: „Žinoma, ne. Priešingai, pasakysiu sąžiningai, turėjau labai didelių abejonių.“ Per 55 minutes, kol ji kalbėjo, atėjo 247 perlaidos ir sąskaita pasipildė daugiau kaip 2 milijonais. „Užvakar tai rodėsi visiškai neįmanoma, vakar – labai sunku, – dėstė savo skaitytojams Albac, – tačiau, kaip man parašė vienas kolegų, dedasi kažin kas neįtikėtina, ir tai daug pasako ne tik apie požiūrį į žurnalą, bet ir apie šalį.“
Lapkričio 14-ąją pinigai tebeplaukė ir dienos pabaigoje sąskaitose radosi 26 773 135 rubliai. „Aš nežinau, kas atsitiko išvakarėse, tačiau srautas ne tik nesumenko, kaip spėjo specialistai, tačiau smarkiai padidėjo“, – vėl parašė redaktorė skaitytojams. Jos duomenimis, tik į Taupomojo banko sąskaitą aukas – dažniausiai po 100, 200, 200, 500, 1000 rublių – atsiuntė apie 20 tūkstančių žmonių. Ant vienos perlaidos ji perskaičiusi: „Atėjo metas laužti ledus“. Albac manymu, tas keturias „beprotiškas“ dienas Rusijos pilietinė visuomenė rodė pasipriešinimą ir nepaklusnumą. „Mus, Rusijos demokratinės raidos šalininkus, ir vietiniai, ir užsienio analitikai pernelyg anksti nurašė ir priskyrė prie nevykėlių. Mes gyvi. Gyvas ir protestas.“
Tą pačią dieną, kai Tverės rajono teismas atmetė apeliacinį skundą, Jevgenija Albac „Echo Moskvy“ kalbėjo visa laiką svarstanti, „kodėl žmonės staiga štai…“ Jai pasirodė šalyje įvykus kažin kokį kokybinį poslinkį. Žmonės staiga supratę, kad norėdami turėti tai, prie ko priprato, tą žiniasklaidą, kuria pasitiki, patys turi imtis atsakomybės ir už tą žiniasklaidą, ir už nekomercines organizacijas, kurios, jų manymu, reikalingos Rusijai. „Kitaip negalima paaiškinti, kaip mums per savaitę pavyko surinkti tokią visiškai neįsivaizduojamą pinigų sumą. Kažin kas turėjo atsitikti.“
Pastaruoju metu Rusijoje jau ne kartą įsitikinta telktinio finansavimo (сrowd funding) veiksmingumu. Antai rugpjūčio mėnesį regioniniam leidiniui „7X7 – Horizontalioji Rusija“ („erdvė, laisva nuo valstybės“, kur siekiama įtraukti į bendradarbiavimą visas gyvas pilietinės visuomenės jėgas) Syktyvkaro miesto teismas, Komijoje, skyrė 800 tūkstančių rublių baudą už „narkotikų propagandą“ (vienas autorius pasiūlė legalizuoti marihuaną); dar 40 tūkstančių nubaudė vyriausiąją redaktorę. Reikiamą sumą surinko per 28 valandas – niekas nesitikėjo, kad tai įvyks taip greitai, manė truks mėnesį, du.
Lapkričio pradžioje organizacijos „Transparency International“ Rusijos skyrius per 10 dienų surinko 1 milijoną rublių – tiek reikėjo sumokėti Sankt Peterburgo kalnų universiteto rektoriui, vadinamam „Vladimiro Putino moksliniu vadovu“. Pastarasis iš pradžių reikalavo 65 milijonų, teismui pasiskundęs šios organizacijos tyrėjus ir vieno miesto laikraščių žurnalistus įžeidus jo garbę, orumą, dalykinę reputaciją (rašyta, jog rektorius universitetui skirtame žemės sklype pastatydino prabangius gyvenamuosius namus vietoj laboratorijų ir studentų miestelio). Tada „Transparency International“ atstovai ir paskelbė hipotezę, kokiu principu vadovaujasi teisėsauga: mes jums užkrausime baudą, kurios jūs neįstengsite sumokėti, ir jūs užsidarysite. Šį „principą“ imta vadinti „likvidavimo baudomis“ (ликвидационные штрафы).
Aukotojai „New Times“ paremti iš viso prisiuntė 27 368 789 rublius – iki tol Rusijoje negirdėtą sumą. Net nacionalistine-imperialistine dvasia alsuojantis TV kanalas „Cargrad“ nusivožė kepurę. Girdi, jau nesvarbu, ar tai buvo iš tikrųjų nedidelės žmonių aukos, ar įtakingų globėjų parama, tačiau liberalų stovykla tiesiog akyse susiburia ir rodo, kad pasirengusi kautis iki galo. Tas aktyvumas, su kuriuo opoziciniam leidiniui aukojo pinigus, verčia susimąstyti kitų politinių stovyklų atstovus: ar jos pasirengusios taip operatyviai telkti lėšas ir palaikyti savuosius?
Liberalų triumfas ar išpirka kolorado vabalui?
Kai lapkričio 10 d. žiniasklaida pranešė, kad „New Times“ paskelbė pinigų rinkimą („Останови беспредел, помоги The News Times“), ne visi pačioje demokratų stovykloje tam pritarė. Antai laisvosios Rusijos internetiniame laikraštyje „Kasparov“ tuoj atsirado komentaras: „Keista logika. Rinkti pinigus tam, kad atiduotum nusikaltėliams ir banditams?“ „Aš nenoriu šitų žaidimų, – parašė kita komentatorė. – Aš nenoriu mokėti valstybei už žurnalo sunaikinimą. Todėl kad jį sunaikins bet kuriuo atveju – ar sumokės baudą, ar nesumokės. Aš siūlyčiau iš karto pripažinti bankrutavus, uždaryti „The New Times“ ir įsteigti naują leidinį.“ Trečias: „Užsidaryti ir išvažiuoti, leisti internete ir nieko nemokėti!“ Tai parašyta tuoj po pranešimo apie piniginę talką, tačiau tokių ir panašių nuomonių netruks ir kitomis dienomis („Imti ir atiduoti 22 milijonus Leviatanui?!“).
Priešingai nuomonei išdėstyti prireikė daugiau vietos. Rusijos valdžiai reikalinga ne pinigai, o uždaryti leidinį, paaiškinama komentare. Jeigu jį uždarys, o visuomenė tik liūdnai atsidus ir kitą dieną viską pamirš – vadinasi, lygiai taip ims smaugti ir kitus leidinius. Be to, ramia sąžine – juk žmonėms nusispjauti, jie neturi menkiausio supratimo nei apie solidarumą ir pilietinę poziciją, nei jėgų ginti ką nors. Pakeiksnos internete, įvairių žodžių prirašinės, o štai bent 50 rublių iš kišenės ištraukti – tai jau ne pagal išgales. „Mano nuomone, padėti leidiniui reiškia parodyti savo pilietinę poziciją. O pinigai – tegul paspringsta, vis viena galiausiai nieko neturės!“ Ir bus, kad norėjo sutrypti – kitų pagąsdinimui, o išėjo – žmones sutelkė. Juk jeigu tokiu būdu valstybė pasielgtų su žmonėmis, kurie jums iš tikrųjų brangūs, ką jūs darytumėte? Padėti leidiniui – reiškia parodyti savo neabejingumą ir pasirengimą atremti beribę savivalę (беспредел)! Šiandien žmonės sutelktinai išgelbės opozicinį leidinį – o rytoj galbūt išeis į gatves ko kita ginti. „Beje, aš su leidiniu neturiu nieko bendra. Taigi tai ne agitacija, o IMHO“. Ši „kukli nuomonė“ – tai pozicija, paskesnėmis dienomis susilaukusi irgi daug šalininkų.
Liberalų stovyklos atstovas, partijos „Jabloko“ Pskove veikėjas Levas Šlosbergas pareiškė nedavęs pinigų „News Times“: nėra prasmės rinkti pinigus vien tam, kad išliktų juridinis asmuo – reikia įsteigti naują organizaciją ir veikti toliau. Jevgenija Albanc tokį požiūrį pavadino naiviu, visiškai nederamu rimtam politikui. Ir emocingai paaiškino: įsteigti naują leidinį – tai reiškia eiti ir tartis kabinetuose, lankstytis ir puldinėti į kojas. „Niekada gyvenime aš to nedariau ir niekada to nedarysiu. Man ne tam įsūdė 22 milijonus rublių baudos, kad leistų po to įregistruoti naują leidinį.“Girdi, kvailystė ir naivumas manyti, jog „New Times“ ir newtimes.ru leidėjui bankrutavus pavyktų įsteigti naują leidinį Rusijoje. Jai siūlę vykti į kitas valstybes, bet ji nenorinti važiuoti nei į Rygą, nei į Taliną, nei į Kijevą, nei į Tbilisį. Jos šalis – čia. Ir ji nepaliausianti veikusi dėl štai šito bendro reikalo, bendro gėrio.
Verslininkas ir mecenatas Borisas Ziminas atsiuntė didžiausią perlaidą – 25 tūkstančius dolerių. Tačiau ir priekaištų pažėrė: seniai sakyta, kad spaudos laisvė brangiai kainuoja ir siūlyta verstis iš prenumeratos. Dabar štai vienu užmoju surinko 22 milijonų išpirką banditui, kuris dar ir peilio prie gerklės neprikišo. Už bandito grasinimą atimti licenciją, kurią pats ir išdavė. Tik pasakė – prašom. O ką mes visi darysime, kai banditas pareikalaus 100 milijonų baudos? Vėl sunešime šaukdami: „Tegul paspringsta!“ O kolorado vabalas niekada nepasprings ir visas bulves sugrauš. Su kolorado vabalu reikia kovoti.
Tomis dienomis vis dėlto daugiau buvo girdėti džiūgavimas ir skambėjo jau primiršti žodžiai. Solidus verslo leidinys „Vedomosti“ pakiliai pranešė, jog labai pasisekęs ir veržlus lėšų rinkimas „News Times“ baudai sumokėti parodė aukštą piliečių solidarumo lygį, piliečių, kuriems kova su valstybės neteisingumu rodosi svarbiau už politinius ir asmeniškus nesutarimus su nukentėjusiais nuo valdžios. Padėjimas konkretiems žmonėms ir organizacijoms daugeliui žmonių šių dienų Rusijoje tapo savanorišku mokesčiu, jų asmeniniu indėliu į kovą su biurokratijos savivale; tą mokestį leidinys pavadino „tam tikros rūšies sąžinės apmokestinimu“.
Rusijos opozicijos veikėjas, Aleksejaus Navalno rinkimų štabo vadovas Leonidas Volkovas parašė nelabai tikėjęs, jog galima tiek surinkti: „nusiunčiau, žinoma, bet abejojau“. Ir štai: viso labo per keturias dienas (!) – 25 milijonai. To dar nebuvo atsitikę. Kažin kas užvirė-perdegė-pernoko. Svarbu juk ne tai, kad galima paleisti svetainę nauju adresu. Svarbu būtent politinis pareiškimas – šiuo atveju, perlaidų pavidalu… O štai vienam autoritetingų Rusijos politinių technologų, Abasui Galiamovui, pasidarė smalsu, kaip Kremlius nubaus veikėjus, sumaniusius baudos skyrimu sunaikinti „New Times“: „juk jie, galima sakyti, pasitarnavo tokiam liberalų triumfui, kokio šalis nematė daugelį metų“.
Rusijos žurnalistas, satyrikas, rašytojas Viktoras Šenderovičius, nebijantis kritikuoti Kremliaus vadovo Vladimiro Putino.
„New Times“ steigėja Irena Lesnevskaja: „Iš tikrųjų labai gaila sukišti šituos pinigus į nepasotinamus nasrus, tačiau mes pamatėme, kokia gausybė šalyje normalių, laisvę mylinčių ir padorių žmonių, kurie suvokia, jog laisvės ir tiesos gurkšnis negali virsti burnos kamšalu.“ Rašytojas Viktoras Šenderovičius: „Pasiunčiau šiek tiek pinigų „The New Times“. Postringavimus, kad tai yra beprasmiška, laikau gana beprasmiškais. Tai – laisvos visuomenės galimybių parodymas. Tai spaudimo jų psichikai forma ir priminimas, kad jie ***ės , o mes žmonės. Tai savęs atpažinimo ir telkimosi forma. Ir, aišku, tiesiog žmoniškas Jevgenijos Albac palaikymas.“
Antausis chamui
Publicistas Ivanas Davydovas „News Times“ paskelbė skiltį „Antausis chamui“: tuo metu, kai ėmė galvoti apie būsimą tekstą, buvo surinkta 10 milijonų rublių – „neįsivaizduojama suma“; kai pradėjo rašyti – 19 milijonų, atėjo 60 tūkstančių perlaidų. Pasak jo, žurnalą paprasčiausiai nutarė sunaikinti. Žinojo, kad „Novyje vremena“ gyvena ne geriausius laikus ir tokių pinigų tiesiog neturės kur paimti. Tai – mirtis leidiniui. Kulka į galvą. Ir atsitiko neįtikėtinas dalykas. Suprantamas natūralus noras padėti į bėdą pakliuvusiam žmogui. Tačiau iš kur toks sutelktas troškimas išgelbėti, užstoti nuo mirtino smūgio žurnalą? Kiek jų per tą laiką išnyko! Skeptikai jau kelinta diena zyzia, girdi, jeigu nusprendė pribaigti, tai ir pribaigs… rytoj skels naują baudą…visa tai neturi nė kiek prasmės…
„News Times“ – ne pats masiškiausias, tačiau ženklus žurnalas. Jis turi įtakingų skaitytojų, kurie daug aukoja. Tačiau svarbiau – milžiniškas srautas mažų perlaidų iš visų šalies kampų. Daugelis gal nė nematė žurnalo akyse, o padėti vis viena panoro. Kodėl tiek daug žmonių atsiliepė į kvietimą padėti leidiniui? „Drįsiu spėti, – rašo publicistas, – kad tam paskatino būdas, kurį išsirinko žurnalui likviduoti. “Tai neslepiama, įžūli savivalė: jūs esate čia niekas ir mes padarysime su jumis kas tik mums į galvą ateis. Ir niekas jums nepadės, nes vieni bijo, o kitiems tiesiog nusispjauti. Būtent į tokį įžūlumą atsakė dešimtys tūkstančių žmonių savo perlaidomis: ne, mes čia gyvename ir mes galime padėti vienas kitam. Jūs, žinoma, paprastiems žmonėms esate pavojingi, tačiau ir jūsų įžūlumui yra riba. „Chamas staiga gauna antausį ir pradeda nustebęs dairytis – nejaugi pasaulyje, kur jis buvo vienintelis šeimininkas, kažin kas pasikeitė?“
Išsivėpęs Vladimiras Putinas
Tas pats kasparov.ru tris dienas rinko skaitytojų nuomonę apie piniginę talką „New Times“ gelbėti. Į klausimą, kodėl pavyko taip greitai surinkti reikiamus pinigus ir kodėl nebuvo didelių viešų protesto akcijų, atsakė 234 žmonės: 3/4 atsakiusiųjų dalyvavimą piniginėje talkoje vadina protestu; kiti mano, kad pinigus atiduoti paprasčiau, saugiau, nei išeiti protestuoti, ir kad viešam protestui žmonės nepasirengę. Į klausimą, ką toliau daryti, atsakė 404 skaitytojai: daugiau kaip 2/5 apklaustųjų sako, kad nereikia nieko mokėti, ir pataria už tuos pinigus toliau dirbti „šešėliniu formatu“; 1/4 siūlo bylinėtis iki galo ir baudą sumokėti paskutiniu momentu; kiek daugiau kaip 1/10 mano, kad tai yra Kremliaus užsakymas, su tuo nepakariausi ir žurnalą reikia uždaryti; 3,7% sutinka su teiginiu: reikia sumokėti, nesibylinėti ir laiku siųsti ataskaitas.
Maskvoje nužudytas Vladimiro Putino kritikas politikas Borisas Nemcovas (dešinėje). Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Penktadienio pavakare sostinės Latvių gatvėje atidaromas Boriso Nemcovo vardu pavadintas skveras. Simboliška, kad kovos už demokratiją Rusijoje simboliu tapusi asmenybė, aktyviai demokratijos vertybes puoselėjęs ir už savo įsitikinimus nužudytas opozicijos narys bus įamžintas būtent priešais Rusijos ambasadą.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius sako, kad taip pagerbsime ir tą pusę milijono Maskvos gyventojų, kurie po 1991 metų sausio 13 išėjo į gatves palaikyti Lietuvos.
„Gerbiu B. Nemcovo, Anos Politkovskajos, kitų nužudytų Rusijos demokratų ir žurnalistų atminimą ir vertinu jų kovą prieš Putino režimą. Žinoma, kad tokie iškilūs žmonės yra verti būti pagerbti ir įamžinti Vilniuje“, – sako meras.
Rusijoje nužudyta Vladimiro Putino kritikė žurnalistė Ana Politkovskaja
Meras buvo susitikęs su sostinėje viešėjusiais žymiais Rusijos demokratais, opozicijos atstovais, gavusiais prieglobstį Lietuvoje, protestų ir solidarumo akcijų organizatoriais, žurnalistais. Išklausęs jų lūkesčius meras pasiūlė, kaip simboliškai galėtų būti įamžinti Rusijos demokratai Vilniuje.
Boriso Nemcovo pagerbimo akcija Vilniuje prie Rusijos diplomatinės atstovybės Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Ypatingas jausmas kaskart atvykti į Lietuvą – šalį, kuri visada yra už dialogą ir už palaikymą. Borisas Nemcovas sudėtingiausiais Rusijos demokratijai laikais kovojo prieš autoritarinio režimo kursą, nepaisydamas rizikos, puldinėjimų, sulaikymų, liko ištikimas savo įsitikinimams. Galima nužudyti žmogų, tačiau neįmanoma nužudyti atminties ir demokratijos principų. Tikime, kad ateis diena, kai ir mes galėsime pagerti B. Nemcovą Rusijoje, ir esame dėkingi Vilniui, kuris yra pirmasis pasaulyje miestas, ėmęsis iniciatyvos įamžinti Boriso atminimą Vilniuje“, – sakė B. Nemcovo bendražygis, Rusijos opozicionieriaus Vladimiras Kara-Murza.
Planuojama, kad skvere Latvių gatvėje galėtų atsirasti įvairių meninių akcentų, vardinių suoliukų. Svarstoma, kad šioje vietoje esanti giraitė ir tvenkinys galėtų tapti patrauklia miestiečiams vieta, o čia augantys beržai galėtų būti pavadinti atskirų demokratijai ir laisvei nusipelniusių Rusijos žmonių ar įvykių atminimui.
B. Nemcovas buvęs aktyvus opozicijos narys, buvo nušautas 2015-ųjų vasario 27-ąją Maskvoje, netoli Kremliaus. B. Nemcovas ne kartą lankėsi Lietuvoje ir buvo vienas iš aktyviausiai palaikančių lietuvius Sausio 13-osios įvykių metu bei vėliau.
Skveras prie Rusijos ambasadą pavadintas Boriso Nemcovo vardu. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Atidarymo iškilmėse dalyvaus Vilniaus meras R. Šimašius, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, prof. Vytautas Landsbergis, B. Nemcovo artimieji ir bendražygiai: dukra Žana Nemcova, politikas Vladimiras Kara-Murza, Sankt Peterburgo tarybos narys Borisas Višnevskis.
Kai visi sako, kad Rusijai buvo nenaudinga sprogdinti ar nuodyti, neskubėkime su tuo sutikti. Šitai pataria žmonės, sakantys perpratę „Who is Mister Putin?“
Vėl Maskva? Ar blondinė iš Kijevo?
Rusijos ginkluotųjų pajėgų TV kompanija „Zvezda“ diena dienon kartoja: Sergejus Skripalis ir jo duktė Julija buvo apnuodyti Solsberio mieste. Didžiosios Britanijos valdžia be kokių nors įrodymų kaltina prie to prisidėjus Rusiją. Maskva Londono versiją kategoriškai neigia. Beje, „Zvezda“ suteikė žodį radijo mėgėjui iš Uralo, įsitikinusiam, jog nustatė nuodytoją: tai prekybos centre buvusį Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) karininką sekusi blondinė; o svarbiausia tai, kad absoliučiai identiška blondinė dirba Ukrainos gynybos ministerijoje…
Tiesą sakant, Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Tereza Mei (Teresa May) anaiptol ne iš karto apkaltino Rusiją dėl Sergejaus Skripalio (66 m.) ir jo dukters Julijos (33 m.) apnuodijimo; kaip parašė „Novaja gazeta“ korespondentas Briuselyje Aleksandras Minejevas, palyginti ilgai delsė (достаточно долго воздерживалась от возложения на Россию ответственности). Nors parlamentas primygtinai ragino vyriausybę kirsti kuo greičiau ir kuo stipriau. Kovo 10 d. Didžiosios Britanijos vidaus reikalų ministrė Ember Rad (Amber Rudd) pareiškė esą dar anksti kalbėti apie šios cheminės atakos kaltininką. Įvykio vietoje radosi daugiau kaip 250 darbuotojų, atstovaujančių aštuoniems iš 11 policijos kovos su terorizmu padalinių. Tiriama daugiau kaip 240 galimų daiktinių įkalčių, apklausta apie 200 liudytojų.
Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kovo 12 d. oficialiame premjerės pareiškime jau sakoma policiją ir saugumo tarnybą aptikus pakankamai įrodymų, jog buvęs GRU pulkininkas ir jo duktė buvo apnuodyti nervus paralyžiuojančiais nuodais, pagamintais Rusijoje. Atsižvelgdama į tai, vyriausybė priėjo išvadą: labai tikėtina, kad Rusija yra atsakinga už cheminę ataką Solsberyje. Ministrė pirmininkė ištarė ir rusišką šio žudančio preparato pavadinimą: „Novichok“.
Borisas Nemcovas. Slaptai.lt nuotr.
Laikraštis „Sunday Times” apkaltino vyriausybę sudelsus atsiliepti ir padarius tai nepakankamai griežtai. Leidinys neabejoja, kad prie to bus prisidėjusi Rusija. Tuo tarpu „Financial Times“ ragino nedaryti skubotų politinių išvadų be įtikinamų įrodymų, kad pasikėsinimą surengė rusai ir juo labiau – Rusijos aukščiausioji vadovybė. Tačiau priminė Rusijos specialiosiose tarnybose esant bendrininkaujančių su nusikaltėliais ir jie galėjo panaudoti nuodus be Kremliaus įsakymo ir žinios kokiais nors savo tikslais arba keršydami. Arba norėdami įtikti politinei vadovybei. Antai opozicijos veikėją Borisą Nemcovą nužudė gailesčio nežinančio Putino vasalo Ramzano Kadyrovo samdiniai. Tai padaryta viešoje vietoje (viešesnės nerasti – Kremliaus kaimynystėje!) – šitaip katė palieka sumedžiotą pelę ant šeimininko slenksčio…
Beje, ir Jungtinės Valstijos ne iš karto užsipuolė Rusiją, o kiek padelsusios (после некоторой паузы). Valstybės departamentas pareiškė sutinkantis su Didžiosios Britanijos pozicija, kad Rusija yra prikišusi nagus prie šio nusikaltimo. Valstybės departamento pareiškime sakoma: mes visiškai įsitikinę tyrimu, kurį vykdo Didžioji Britanija, ir išvada, jog Rusija, greičiausiai, yra atsakinga už ataką panaudojant nervus paralyžiuojantį agentą. Rusija yra neatsakinga jėga, kelianti grėsmę stabilumui pasaulyje ir veikianti su neslepiamu kitų valstybių suvereniteto negerbimu.
Reputacija: valstybė nuodytoja
Rusijos naujienų tarnyba “Novosti“ kovo 12 d. parašė, kad Rusijai būtų buvę nenaudinga (было бы невыгодно) apnuodyti buvusį GRU pulkininką Sergejų Skripalį ir jo dukterį, juo labiau šitaip demonstratyviai, ir kad susiklosčiusioje padėtyje regisi nauda Londonui, kuris nori apkaltinti Rusiją kišimusi į vidaus reikalus.
Netrūksta lengviau prieinamų nuodų, greitai suyrančių, be kvapo ir skonio, teigia laikraštyje „Novaja gazeta“ Valerijus Širiajevas, tarsi atsakydamas valstybinei naujienų tarnybai. Pastarųjų metų skandalinguose nunuodijimuose Rusijoje (ar siejamuose su Rusija) buvo panaudoti reti, nenustatomos valstybės gamintojos nuodai, dažniausiai greitai suyrantys aukos kūne. Kai kurie nuodai taip ir liko nežinomi (antai neišėjo nustatyti, kuo apnuodytas mirė Rusijos žurnalistas Jurijus Ščekočichinas). Aleksandrui Litvinenkai nunuodyti žudikai pasirinko greitai suyrantį izotopą ir tik moderniausiais detektoriais pavyko aptikti polonio pėdsakus, be to, paskutinėmis Litvinenkos gyvenimo valandomis – dar kiek sudelsus nebūtų likę menkiausių įkalčių.
Disidento mirtis. Aleksandras Litvinenka. Slaptai.lt nuotr.
Tuo tarpu kėsindamasi nunuodyti buvusį GRU pulkininką grupė žiaurių ir išradingų žmonių apgalvotai pasirinko, galima sakyti, barbarišką nuodą, neabejodami, kad jį atpažins buvusios Sovietų Sąjungos cheminio ginklo arsenalą išmanantys ekspertai (giliai kapstytis nelinkusiai visuomenės nuomonei tai aiški nuoroda į Rusiją) ir tai sukels didžiausią politinį efektą. Juk tai, kiek aš žinau, – rašo „Novaja gazeta autorius, – pirmas istorijoje masinio naikinimo ginklo panaudojimas Didžiosios Britanijos – NATO narės teritorijoje.
Mūsų šalies kaip šalies nuodytojos reputacija visiškai pelnyta. Politinių ir kriminalinių-ekonominių nuodijimų istorija naujoje Rusijoje dar sulauks didžių režisierių, kaip sulaukė Bordžijų giminė. Gali būti, kaip tik tokia šalies reputacija paskatino piktadarius panaudoti masinio naikinimo ginklą Anglijoje (iki šiol menančioje Litvinenką), – samprotauja autorius. – Žudikas prisegė prie Skripalio palto brūkšninį kodą „Padaryta Rusijoje“.
Briuselyje žurnalistai veržėsi prie Kremliaus kritiko Michailo Chodorkovskio, dalyvavusio viename forumų Europos parlamente. Daugelis norėjo išgirsti atsakymą į vieną ir tą patį klausimą: Rusijos specialiųjų tarnybų ilgos rankos pričiumpa ir užsienyje pasislėpusius – ar jis nesibaimina galįs tapti kita auka? Dėl pastarojo pasikėsinimo jis nieko nepasakė – neįsigilinęs. Tačiau apgailestavo, kad Vakaruose Kremlius iš anksto rodomas nusikaltėliu – dar nesulaukus tyrimo pabaigos. Ir dėl tokio išankstinio nusistatymo kalta tik pati Rusijos vadovybė. Pirma jūs susikuriate sau reputaciją, o tada jau reputacija byloja už jus.
„Novaja gazeta“ autorius kaip ir nori pasakyti, kad tokia šalies reputacija galėjo prisidengti kas tik panorėjęs. Kita vertus, o kodėl tąja reputacija nepasinaudojus vėlgi tam pačiam Kremliui? Pačioje Rusijoje daugelis žmonių nė kiek neabejoja: tėvynės išdavikams taip ir reikia, kad ir ką dėl to sakytų Amerika ar Anglija (Juk Vladimiras Putinas vieną kartą pasakė, kad išdavikų laukia galas patvoryje, – priminė „Times“ apžvalgininkas; Rusijos pasiuntinybės Londone Twitter‘yje apie Skripalį: Jis iš tikrųjų buvo britų šnipas, veikė MI6 labui). Daugelis neabejoja ir tuo, kad Vakarai jų tėvynei telinki pikta. Štai ir vėl: nieko dorai neišsiaiškinę apkaltino Rusiją!
Politinio efekto iš tikrųjų sulaukta. Buvęs GRU pulkininkas – toli gražu ne pirmas perbėgėlis iš Rusijos, į kurio gyvybę kėsintasi Didžiojoje Britanijoje. Tiesa, pateikti nepaneigiamų įrodymų šitai dedantis su Kremliaus žinia nepavykdavo. Kita vertus, nė karto, netgi mirties atvejais, Londonas nesimojo ant Maskvos taip griežtai kaip dabar. Kovo 14 d. Tereza Mei paskelbė apie Londono sprendimą išsiųsti iš šalies 23 Rusijos diplomatus. Ryžtingų žingsnių ėmėsi Europos Sąjungos valstybės, Kanada, Norvegija, Ukraina ir, žinoma, Jungtinės Valstijos.
Kovo 26 d. JAV valstybės departamento oficialioji atstovė paskelbė pareiškimą, kuriame neliko žodžio galimai ir tiesiai šviesiai sakoma: kovo 4 d. Rusija panaudojo karinės paskirties nervus paralyžiuojančio veikimo nuodingąją medžiagą pasikėsindama nužudyti Didžiosios Britanijos pilietį ir jo dukterį. Pavojuje atsidūrė daugelio nieko dėtų žmonių gyvybė, o trys asmenys, tarp jų policininkas, patyrė kūno sužalojimų. Atsakydama į šį pasibaisėtiną Konvencijos dėl cheminio ginklo uždraudimo sulaužymą, taip pat tarptautinės teisės pažeidimą, Jungtinės Valstijos šiandien išsiunčia 60 Rusijos oficialiuosius asmenis. JAV to imasi, kad parodytų neišardomą solidarumą su Jungtine Karalyste ir priverstų Rusiją pajusti rimtas pasekmes dėl nesiliaujančių tarptautinių normų pažeidimų. Taip pat rengiasi išsiųsti 12 Rusijos nuolatinės atstovybėje Jungtinėse Tautose veikiančių žvalgybos operatyvinių darbuotojų, kurie piktnaudžiavo gyvenimo Jungtinėse Valstijoje privilegijomis.
Tik ar Rusija išsigąs?
Nuo Lenino iki Litvinenkos ir toliau
Kovo 14 d. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos Twitter’yje pasirodė apie 1 min. trukmės vaizdo pristatymas „Rusijos agresijos schema“. Jame vaizduojama chronologinė linija prasideda 2006 metų lapkritį, kai Londone buvo nunuodytas buvęs FSB darbuotojas Aleksandras Litvinenka. Kitos datos ir veiksmai: 2008, rugpjūtis – Rusija pademonstravo itin įžūlų Gruzijos teritorinio vientisumo negerbimą; 2014, kovas – Rusija aneksavo Krymą; 2015, gegužė – Rusijos kibernetinė ataka prieš Vokietijos parlamentą; 2015 ir 2016– Rusija įsismelkė į Danijos gynybos ir užsienio reikalų ministerijų internetines svetaines; 2017– Rusija įsikišo į rinkimus Juodkalnijoje; 2017– kibernetinio šnipinėjimo Ukrainoje kampanija; 2018– Rusijos pajėgos nesiliauja pažeidinėjusioskitų šalių oro erdvę. Išvada: Rusija siekia sugriauti esama pasaulio tvarką.
Rusijoje nužudyta Vladimiro Putino kritikė žurnalistė Ana Politkovskaja
Pasikėsinimas nužudyti buvusį GRU karininką, radusi prieglobstį Anglijoje, britams vėl priminė Litvinenkos nunuodijimą 2006-aisiais. Kitą dieną po buvusio Rusijos saugumo karininko mirties velionio artimas bičiulis Аleksandras Golfarbas per britų televiziją perskaitė jo pareiškimą, esą parašytą paskutinėmis gyvenimo dienomis, beveik neturint vilties pasveikti (aiškiai girdžiu mirties angelo sparnų plevenimą). Dėl savo dabartinės būklės mirštantysis apkaltino Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Pareiškimą baigė negailestingam barbarui skirtais žodžiais: Tegul Dievas atleidžia jums už tai, ką jūs padarėte – ne tik su manimi, bet ir su mano mylima Rusija ir jos liaudimi. Šis pareiškimas buvo perskaitytas ir pradėjus Litvinenkos mirties aplinkybių viešąjį tyrimą Londone praėjus nuo jos vos ne dešimt metų.
Dar tyrimo išvakarėse britų spaudoje pasirodė pranešimai, kad Didžioji Britanija gavo iš JAV nacionalinio saugumo tarybos šios bylos pagrindinių įtariamųjų telefono pokalbių įrašus ir, pasak „The Telegraph“ šaltinio, britų pareigūnai iš šių neskelbtinų pokalbių padarė išvadą, kad tai yra nužudymas valstybės užsakymu. 2016 metų pradžioje Londono aukštasis teismas nustatė Litvinenkos žudikus ir kurstytojus. Teismas pripažino esant didelę tikimybę, kad Litvinenką nužudė pritarus asmeniškai Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, o nusikaltimą parengė Federalinė saugumo tarnyba, taigi Rusijos valstybė.
Slaptųjų tarnybų istoriko, buvusio Rusijos karinės žvalgybos GRU karininko, knygos „KGB nuodų fabrikas: nuo Lenino iki Litvinenkos“ (Фабрика ядов КГБ: от Ленина до Литвиненко) autoriaus Boriso Volodarskio tvirtinimu, Litvinenka buvo nunuodytas ne grynu polonio izotopu (tai neįmanoma), o specialioje laboratorijoje ypatingai paruoštais nuodais su atitinkama doze Po-210. Dabartinėje Rusijoje, kaip teigia Volodarskis, vienintelė specialioji tarnyba, kuri pranoksta tiek FSB (federalinė saugumo tarnyba), tiek SVR (užsienio žvalgybos tarnyba) ir prieina prie visų rūšių ginklų, tarp jų ir nuodų, – tai prezidento saugumo tarnyba.
Prisiminta ir dar vieno perbėgėlio iš Rusijos mirtis, 2012 metais. Vieną lapkričio dieną Londone gyvenančiam buvusiam Rusijos verslininkui Aleksandrui Perepeličnui sportuojant pasidarė bloga ir jis krito vietoje. Britų policija nusprendė, kad mirė savo mirtimi. Tačiau daugelis susipažinusių su šia paslaptinga istorija, taip pat ir Prancūzijos policija nunuodijimo versiją laiko labiau nei tikėtina. Tas pats Borisas Volodarskis irgi nė kiek neabejoja, kad Perepeličnas buvo nužudytas. Jo nuomone, visa pasaulio žiniasklaida klaidino, kad Perepelično organizme buvo aptikta „kinų nuodų“ pėdsakų (garsusis ekstraktas su „Gelsemiumelegans”). Iš tikro nežinoma, ar jį į kapus nuvedė šis augalas, ar kas kita. Netgi nėra pagrindo tikinti, kad buvo nunuodytas. Labai galimas daiktas, kad jį nužudė kitu būdu. Svarbu tai, kad jis buvo visiškai sveikas žmogus, kelios dienos iki mirties jį tyrė gydytojai ir jis po to sudarė ar ne 5 mln. svarų vertės draudimo sutartį. O po kelių dienų 44-erių vyras netikėtai mirė, sustojus širdžiai.
Pasak Volodarskio, visa žiniasklaida vėlgi visiškai klaidingai prieštaringos reputacijos veikėjo mirtį sieja su „Magnitskio byla“ ir kompanija „Hermitage Capital“ (2010 metais Maskvoje, kvotos izoliatoriuje, mirė advokatas Sergejus Magnitskis, kaltinęs aukštus Rusijos valdininkus sukčiavimu susikrovus 200 milijonų eurų). Perepeličnas minėtos kompanijos savininkui milijardieriui Brauderiui (tas pats, kuris teigia buvusį jo draugą Vladimirą Putiną susikrovus $200 milijardų) perdavė dokumentų kopijas (Volodarskiui jas parodė Šveicarijos advokatai), kurios rodė jį galbūt žinant visas schemas, pagal kurias FSB ir kitos Rusijos specialiosios tarnybos perveda pinigus į užsienį. Šitai atskleisti buvo labai pavojinga!
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
2017-ųjų viduryje prancūzų leidinys „Le Parisien” parašė, kad Perepeličnas galėjo būti nunuodytas Paryžiuje, kur jis lankėsi kelios dienos prieš savo mirtį, bendravo su moterimi (blondine!). Ši, sužinojusi apie Aleksandro mirtį, labai nenustebo: Tai atsitinka rusams Londone. Jis teikė informaciją šveicarams. Už tokį dalyką gali užmušti. Prancūzams atrodo, kad britai ne per uoliausiai stengiasi išaiškinti Perepelično mirties priežastį, nors ir ėmėsi pakartotinio tyrimo. Mes manome, kad jį užmušė pas mus, – tikino „Le Parisien“ šaltinis, artimas Paryžiaus kriminalistams. „Buzzfeed“ irgi tvirtina, kad tai buvo būtent žmogžudystė, užsakyta Kremliaus.
Gal ateityje sužinosime, kas iš tikrųjų nutiko daug žinojusiam Aleksandrui Perepeličnui Londone ar Paryžiuje. Juk, kaip pasakyta, nėra nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma. Štai kovo 27 d. žiniasklaidoje vėl sumirgėjo JAV mirusio buvusio Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjo, buvusio spaudos ministro, Kremliaus propagandos monstro „Russia Today“ (dabar – RT) įkūrėjo Michailo Lesino pavardė. 2015 m. gruodžio 5 d. jį rado negyvą vieno Vašingtono viešbučių numeryje. Netrukus rusai paaiškino: ištiko širdies priepuolis. Šių metų sausio pabaigoje Rusijos naujienų tarnybos pranešė (atrodo, su palengvėjimu) JAV federalinį tyrimų biurą paskelbus Lesino mirties tyrimo išvadą: jis kambaryje buvo vienas ir mirė ne smurtine mirtimi; tiesiog buvo labai girtas ir atsitrenkė galva į kažin ką kieta…
Ir štai dabar sužinome (BuzzFeed): Lesiną užmušė žmonės, kuriuos pasamdė Kremliaus šeimininkui artimas oligarchas. Tiesa, banditams (rusų saugumo agentams, uždarbiaujantiems ir patarnavimu oligarchui) buvo įsakytą Lesiną tik aptalžyti, tačiau tie persistengė…
Giltinės dalgis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lenkai iškėlė aikštėn kai kurias iki šiol nežinomas ar slepiamas tragedijos, pavadintos „Antrąja Katyne“, aplinkybes. Kaip prisimename, 2010 metų balandžio 10 d. rytą leisdamasis prie Smolensko sudužo Lenkijos prezidento lėktuvas, skraidinęs šalies delegaciją, turėjusią dalyvauti lenkų karininkų sušaudymo Katynėje 70-mečio minėjime. Žuvo prezidentas Lechas Kačinskis, jo sutuoktinė ir visi juos lydėję asmenys, taip pat įgulos nariai – visi 96 lėktuvu skridę žmonės. Tokios tragedijos šiuolaikinėje istorijoje dar nebuvo – valstybė vienu metu neteko beveik visų savo vadovų. 2011 metais liepos mėnesį katastrofą tyrusi Lenkijos valstybinė komisija nustatė, kad lėktuvas skrido pernelyg žemai, atsitrenkė į medžius ir pradėjo byrėti. Taigi komisija patvirtino tai, kuo iš pat pradžių stengėsi įtikinti Rusijos naujienų tarnybos ir visa Kremliaus maitinama žiniasklaida ir ką nustatė Maskvos komisija: lėktuvas sudužo dėl įgulos, neįstengusios jo suvaldyti sudėtingomis meteorologinėmis sąlygomis, kaltės.
2015 metais į valdžią sugrįžus brolių Lecho ir Jaroslavo įkurtai Teisės ir teisingumo partijai (PiS), gynybos ministras Antonis Macierevičius subūrė naują komisiją Smolensko katastrofai tirti. Prieš dvejus metus lenkai gavo iš amerikiečių palydovines nuotraukas, kurios su labai didele tikimybe, galima sakyti, beveik neabejojant (z ogromnym prawdopodobieństwem, prawie z pewnością) leidžia tvirtinti, jog lėktuvas pradėjo byrėti dar būdamas ore. Nuotraukose matyti aerodromo „Smolensk Severnyj“ prieigos prieš katastrofą ir tuoj po jos.
Pastarosios liudija, kad lėktuvo nuolaužos ėmė kristi žemėn dar gerokai prieš lėktuvo sparnui užkliudant nelemtąjį beržą, kuris 2011 metais buvo pripažintas katastrofos „kaltininku”.
Vadinasi, numušė?
Kaip kalbėti su barbarais?
Tą patį 2010-ųjų pavasarį Georgijus Gordinas internetiniame leidinyje Ruscomment.com (apie įvykius, kokie jie yra iš tikrųjų: be Kremliaus cenzūros) rašė, kad Vakarai taip ir neįstengė iki galo išsiaiškinti „Who is Mister Putin?“. Savo straipsnyje apie Smolensko katastrofą – vieną įžūliausių XXI amžiaus nusikaltimų autorius apibūdina Putino firminį braižą („В убийстве Качинского виден почерк Путина”).
Įsakyti pavaldiniams nužudyti kitos valstybės prezidentą savosios šalies teritorijoje! Kremliuje manoma, kad niekas nepatikės Rusijos prezidentą galėjus tam ryžtis. Jeigu Vakarų šalių politikams ir piliečiams pateiks nepaneigiamus įrodymus, jie vis viena nepatikės! Tuo tarpu Putinas, gavęs valdžią, pastoviai žudė žmones, kuriuos laikė savo priešais. Vykdė operacijas, taip pat ir užsienyje, kurios vakariečių akimis žiūrint yra nenaudingos Maskvai. Kremlius, publicisto nuomone, būtent tuo ir naudojasi – niekas tokiu žiaurumu nepatikės net pateikus visus įkalčius! Antai 1999 metų rudenį sprogdino gyvenamuosius namus Maskvoje ir Volgodonske (apie vieną sprogimą pranešė, dar jam neįvykus). Netgi Adolfas Hitleris neleido sau sprogdinti taikiai miegančių vokiečių ir pasitenkino Reichstago padegimu!
Bet kurio nusikaltėlio elgesyje yra būdingų bruožų, kurių kitas negali pakartoti. Antai 2004-ųjų pradžioje Katare susprogdino Kremliaus nekenčiamą Zelimchaną Jandarbijevą ir jo 13-os metų sūnų. Nusikaltėlius suėmė, nes jie paliko daug įkalčių. Putinas pasiekė, kad jie būtų grąžinti Maskvai, kur šiuos banditus sutiko kaip sutinkami užsienio šalių vadovai. Dabar jie didvyriai! Gordinas paaiškina, kas yra būdinga Putino braižui, ką galima vadinti Putino autografu, lydinčiu tuos nusikaltimus, kurių idėjiniu kurstytoju jis buvo yra dabar ir bus iki Tarptautinio tribunolo kaltinamųjų suolo. Po kiekvieno teroristinio akto Putinas leidžia suprasti: Oficialiai mes niekuo dėti, tačiau visi turi žinoti ir suvokti, kad tai galėjome padaryti tik mes! Ir taip bus visiems, kurie išdrįs stoti prieš mus!
Aleksandras Perepeličnas
Po to, kai nušovė žurnalistę Aną Politkovskają, Putinas leido sau viešai tyčiotis: jos nužudymas atnešė mums nepalyginti daugiau žalos negu tai, ką jį parašė. Tarp eilučių reikia skaityti ne be pasididžiavimo pasakyta: drebėkite, mes galime ne tik užmušti, tačiau užmušti, nusispjauti ir užmiršti! Tas pats ir dėl Kačinskio lėktuvo. Gordinas rašo: oficialiai, katastrofa, „apgailestaujame ir liūdime kartu su draugiška lenkų tauta dėl žuvusių baisioje lėktuvo katastrofoje“ – tačiau visi turi žinoti ir suprasti, kas ir dėl ko pribaigė Lenkijos prezidentą bei jo bendražygius. Ir kas laukia kitų, jeigu kas. Štai ką reikia žinoti, rašė prieš aštuonerius metus publicistas, Rusijos valdžiai įvykdžius naują piktadarystę. Tai žinantys jau nesakys: „Šito negali būti! Šito padaryti niekas neišdrįstų!“
…Praėjus keturiems mėnesiams po Lenkijos prezidento lėktuvo katastrofos, neaiškiomis aplinkybėmis žuvo GRU viršininko pavaduotojas generolas majoras Jurijus Ivanovas. Tai viena paslaptingiausių Rusijos generolų mirčių. Apskritai, Rusijos generolai pasirodė esą ne tik mirtingi, tačiau ir ūmiai mirtingi. Tarptautinės tyrėjų bendrijos „Inform Napalm“ savanoriai 2016 metų pradžioje paskelbė Rusijos generolų ir admirolų, mirusių ar žuvusių per pastaruosius 25 metus ne visiškai aiškiomis aplinkybėmis, sąrašą. Iš 42 kariuomenės, vidaus reikalų, specialiųjų tarnybų generolų tik trys, tikėtina, mirė savo mirtimi. 14 generolų nusišovė arba buvo nušauti; 10 žuvo eismo įvykiuose, du pasikorė ir dar 13 rasti negyvi nežinia dėl ko.
Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Negaliu sakyti, jog manęs visai nedomintų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) paskelbta nepalanki informacija apie kelis iškilius lietuvius – dirigentą Saulių Sondeckį, aktorių Donatą Banionį ar kardinolą Vincentą Sladkevičių.
Taip pat meluočiau, jei tvirtinčiau, jog mums nereikalingos kuo išsamesnės žinios apie tikrus ar priverstinius žymių tautiečių bendradarbiavimus su KGB.
Jei dedamės rimta valstybe, duomenis, kaip mus prievartavo slaptosios Sovietų Sąjungos tarnybos, privalome kaupti ir analizuoti nuolat. Be poilsio valandų. Kol visos pagrindinės KGB bylos išveržtos į Rusiją ir mums vargu ar kada nors bus prieinamos, Lietuvai vertinga kiekviena detalė, net ir dezinformuojanti, net ir tyčia pakišta. Tik iš visur ir visaip išmėtytų užuominų, įrašų, nuorodų galima bandyt lipdyti užtektinai aiškų KGB siautėjimo Lietuvoje paveikslą.
Tačiau ne mažiau svarbu, kas ir kaip kaupia, skelbia ir analizuoja šią itin jautrią informaciją. Mažų mažiausiai jie turi būti sąžiningi, principingi, giliai išmanantys slaptųjų tarnybų veiklą specialistai. Tikiu, kad tokių jau turime. Tačiau niekas nenuginčys, kad sąžiningų, drąsių ir išsilavinusių šios srities ekspertų vis tik trūksta…
Taip, kadaise KGB troško įtakoti žymius mūsų visuomenės, kultūros, meno ir religijos žmones. Kas gi tuo abejoja? Akivaizdu ir tai, kad be saugumiečių palaiminimo anuomet buvo sunku nuveikti bent kiek reikšmingesnių lietuviškų darbų. Be kompromisų išsilaikyti buvo sunku. Bet nepaneigsi ir fakto, jog kai kam – pavyko. Kai kas iš anos epochos lietuvių vardan didelių darbų kažkur kažkada galbūt ir pasirašė KGB pakištą popieriuką. Kad galėtų dirbti Lietuvos labui, nors ir paradoksaliai ši mintis skamba. Pasirašyti – pasirašė, bet niekad netarnavo tą „špargalkę“ pakišusiai organizacijai. Tiksliau tariant, būtent tie lietuviai mulkino sovietinius kagėbistus, o ne KGB – juos.
KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones
Kiekviena KGB agento, informatoriaus ar bendradarbio istorija – unikali. Bet jos esmę suvokti nėra sunku, jei svarstome, ne kur ir kada padėtas parašas, o kas konkrečiai nuveikta Lietuvos labui. Vaizdžiai tariant, domėn dabar jau imkime tik atliktus darbus. Jei tų žmonių nuopelnai Lietuvai svarbūs ir reikšmingi, kokie gi jie KGB agentai ar bendradarbiai?
Todėl priverstas klausti LGGRTC vadovų, kam derėjo į viešumą išvilkti S.Sondeckio, D.Banionio, V.Sladkevičiaus pavardes? Juk jie Lietuvos prezidento posto jau niekad nesieks, rinkimuose į Lietuvos parlamentą tikrai nedalyvaus ir viešų pareiškimų, ar Lietuvai būtina bičiuliautis su šiandienine Rusija, – nedalins. Jie jau, net jei būtų Velniui pardavę sielą, nepavojingi. Nejaugi šiuo mus įaudrinusiu pareiškimu LGGRTC vadovybė nori dar labiau sukiršinti Lietuvą, dar daugiau įnešti sumaišties Lietuvos 100-mečio išvakarėse?
O gal tikrasis tokio viešumo tikslas – nukreipti visuomenės dėmesį nuo kur kas svarbesnių temų? Sakykim, nuo su Rusijos atstovais per daug ilgai ir kryptingai draugavusio parlamentaro Mindaugo Basčio temos?
Kitas galvosūkis – ar tikrai tarp prisipažinusiųjų ir už tai Lietuvos institucijose įslaptintų KGB agentų nėra dvigubų agentų? Prisipažino, atgailavo, o iš tikrųjų sėdi svarbiuose lietuviškuose postuose ir uoliai tebedirba savo buvusiems šeimininkams arba tiesiog kantriai laukia komandos pradėti ardomąją veiklą. Ar taip negali nutikti? Kiek tokių mūsų ministerijose, parlamente, Vyriausybėje, Saugumo departamente, žiniasklaidoje? Pasaulio žvalgybų istorija žino net atvejų, kada agentai dirbdavo trims konkuruojančioms slaptosioms tarnyboms ir iki šiol iki galo nėra aišku, kuriai pusei teikta pirmenybė.
Taip pat norėtųsi iš LGGRTC vadovės Birutės Burauskaitės išgirsti, ar ji pasitiki absoliučiai visais savo darbuotojais? Tiksliau tariant, ar B.Burauskaitė garatuoja, kad LGGRTC nėra nė vieno vadinamojo „kurmio“? Ši tema – taip pat labai svarbi. Drįstu manyti, kur kas svarbesnė nei S.Sondeckio ar D.Banionio praeitis.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Žodžiu, paslapčių, kurias gyvybiškai šiandien derėtų perprasti, – itin daug. Tai ir galimi valdančiosios partijos vadovo Ramūno Karbauskio verslo ryšiai Rusijoje, ir į valdžią R.Karbauskio atvestojo premjero Sauliaus Skvernelio pašnekėjimai apie būtinybę Lietuvai atnaujinti ekonominius santykius su Vladimiro Putino valdoma Rusija.
Beje, premjero nusišnekėjimai, jog Lietuvai derėtų atnaujinti su Rusija ekonomines derybas, – labai keisti. Taip, su Rusija vertėtų prekiauti. Bet su teroristinių požymių turinčia valstybe (Kremlius užpuolė Moldovą, Gruziją, Ukrainą, puoselėjo Kalnų Karabacho konfliktą, organizavo gyvenamųjų namų sprogdinimus Rusijoje tam, kad galėtų pradėt naują karą prieš Čečėniją, nužudė į Londoną pabėgusį Rusijos slaptųjų tarnybų agentą Aleksandrą Litvinenką, nušovė Rusijos prezidentą kritikavusią žurnalistę Aną Politkovskąją, politiką Borisą Nemcovą, numušė keleivinį lėktuvą virš Ukrainos teritorijos…) tos derybos turėtų būti labai griežtos – pirmiausia išvedate savo okupacines kariuomenes iš Padniestrės, Kalnų Karabacho, Gruzijos ir Ukrainos teritorijų, ir tik tada sėdame prie derybų stalo. Priešingu atveju derybos su šiandieninio Kremliaus valdoma Rusija – šventvagiškos.
Žinoma, įtakingoji, galingoji Rusija – mūsų pašonėje. Net ir nenorėdami bendrauti mes vis tiek … bendraujame. Kaimynė yra kaimynė. Bet S.Skvernelis – primityvus premjeras, jei mano, kad Lietuva, būdama Europos Sąjungos ir NATO nare, šiandien negali išsiversti be Rusijos. Ieškokite prekybos partnerių ne vien Rusijoje.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O jei jau tikrai nuoširdžiai manome, kad šiandieninė Lietuva nepajėgi išgyventi be Rusijos tranzitų, rinkų, krovinių ir gamtinių išteklių, tai tuo pačiu pripažinkime, kad ir Rusijai sunku išgyventi be draugiškų santykių su kaimynais. Jei Lietuvai reikalinga Rusija, tai ir Rusijai reikalinga Lietuva. Paklausykite kai kurių radijo, internetinių ir televizijos laidų, kuriose apie ekonominę padėtį Rusijoje kalba V.Putino oponentai rusai iš Maskvos ar Sankt Peterburgo, Londono ar Kijevo. Jų teigimu, tai Rusija žlunga be normalių santykių su Vakarais, o ne Vakarai – be Rusijos platybių.
Premjeras Saulius Skvernelis
Taigi šių eilučių autoriui, kaip, beje, drįstu manyti, ir daugumai kitų lietuvių, labiau rūpi ne D.Banionio ar S.Sondeckio praeities niuansai, o valdžioje esančių Lietuvos vyrų ir moterų elgesio motyvai.
Jei bendrauti su Rusija mūsų premjeras panoro vardan pigaus populiarumo, – atleisti gal ir galima. Bet jei jis aplink save specialiai buria agresyviosios Rusijos simpatikus, – S. Skvernelis tikrai niekada nebus mano prezidentas.
Juolab kad daug pelnytos lietuviškos kritikos sulaukę S.Skvernelio pareiškimai apie santykių su Rusija kilstelėjimą viršun gali būti ženklas bjauriosioms Rusijos jėgoms, kurios bandė kištis ir kišosi į JAV prezidento rinkimų kampaniją. Šiaip ar taip Rusijos slaptosios tarnybos negalėjo neišgirsti viešai ištartų Lietuvos premjero žodžių apie būtinybę Lietuvai normalizuoti santykius su Maskva, tarsi dėl įsivyravusio šaltuko būtų kaltas ne Kremlius, o Daukanto aikštėje esančių rūmų šeimininkė.
Kremliui tikrai nepasisekė, kad Lietuva turi tokią kietą prezidentę kaip Dalia Grybauskaitė. Užtat Lietuvai – pasisekė, kad D.Grybauskaitė – Lietuvos prezidentė.
Kaip ši dilema – pasisekė ar nepasisekė – klostysis ateityje, priklausys dar ir nuo to, ar sugebėsime perprasti svarbiausius ir slapčiausius Kremliaus žaidimus.
Tekstas buvo išspausdintas Amerikoje leidžiamame lietuvių laikraštyje DRAUGAS (www.draugas.org).
Amerikos kongresmenai reikalaus, kad JAV Nacionalinės žvalgybos direktorius pateiktų ataskaitą apie tai, kaip Rusija naudoja „politines žmogžudystes valstybės interesais“ nuo 2000 metų.
JAV Kongresas reikalaus, kad Nacionalinės žvalgybos direktorius atliktų „politinių žmogžudysčių naudojimo kaip Rusijos valstybinės politikos formos vertinimą“, sakoma neslaptoje Amerikos žvalgybos finansavimo ateinančiais finansiniais metais įstatymo projekto versijoje. Dėl šio projekto Atstovų rūmai balsuos artimiausiu metu.
Žurnalistės Anos Politkovskajos „Rusijos dienoraštis“ yra vienas iš tų veikalų, kurių nederėtų pamiršti, nors jame analizuojami ir ne patys naujausi Rusijos įvykiai.
„Rusijos dienoraštis“ ypač praverčia, kai vėl įsiplieskia debatai, kas kaltas, kad Rusija renkasi konfrontacijos su Vakarais kelią. Diskusijų, kurių metu norima rasti Rusiją teisinančių argumentų, – daug. Visais laikais jų būta. Bet tokie ginčai – beprasmiai, bevaisiai. Čia viskas aišku. Aiškiau negali būti. Tik aklas, kvailys ir demagogas nemato ligos simptomų – imperinių Kremliaus ambicijų. Kremliaus lyderius kamuoja rimtos psichologinės problemos. Jie – recidyvistai, nepajėgiantys praleisti nė dienos, nepralieję kaujo. Jiems būtina ką nors užpulti, nužudyti, išprievartauti. Jie nemoka gyventi taikiai.
Per praėjusius dešimt metų aptarinėta labai daug Beslano tragedijos aplinkybių, bet, mano požiūriu, į du pagrindinius klausimus ne tik nebuvo atsakyta, bet net itin retai jie būdavo formuluojami ir paskęsdavo tarp daugybės kitų: kiek buvo įkaitų ir teroristų, kiek kulkosvaidžių ir tankų, apie pirmojo sprogimo aplinkybes, chaosą štabe ir t. t.
Pirmasis klausimas: kaip galėjo atsitikti, kad tarp Beslano teroristų buvo keletas žmonių – įskaitant ir vieną iš jų vadeivų Chodovą – paleistų į laisvę prieš pat mokyklos užpuolimą?
Nė vienas iš jų nebuvo paleistas teismo nuosprendžiu.
Rusijos žiniasklaida pranešė, jog vienoje iš Maskvos ligoninių liepos 12-ąją mirė Valerija Novodvorskaja.
Slaptai.lt skaitytojams nereikia priminti, kas buvo Valerija NOVODVORSKAJA. Per pastaruosius keletą metų paskelbėme dešimtis jos komentarų bei interviu. Slaptai.lt visąlaik žavėjosi šios rusų disidentės drąsa, padorumu, principingumu.
Šios moters biografija – įspūdinga. V.Novodvorskaja gimė 1950-aisiais Baltarusijoje. O 1969-aisiais metais Kremliaus suvažiavimų rūmuose ji jau platino lapelius su pačios parašytais antitarybiniais eilėraščiais ir esė (jai tuomet tebuvo 19 metų). Po to ji pateko į KGB rankas. Ją suėmė ir uždarė į psichiatrinę ligoninę.
„Kalti !“ Po šio prisiekusiųjų ištarto žodžio Rusijos teisėsauga gali lengviau atsipkvėpti. Daugiau nei penkerius metus nagrinėta Rusijos žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymo byla lyg ir baigta.
Be kita ko, baigta paskelbus kaltinamąjį, o ne išteisinantį verdiktą. Priminsime: prieš penkerius metus Rusijos teisėjai, narplioję šią bylą, buvo nusprendę, jog kaltinamaisiais įvardinti asmenys nėra kalti. Esą trūksta įrodymų, patvirtinančių jų kaltę. Dabar padėtis – kitokia. Kaltinamieji – neišteisinti. Jie privalės už grotų praleisti ne vienerius metus.
Tačiau austriškojo „Der Standart“ laikraščio žurnalistas Andre Balenas pastebi, jog atsakymo į svarbiausią klausimą, kas gi užsakė žmogžudystę, – nėra.
Gal po 50 ar 100 metų išaiškės, kas užsakė ir įvykdė pasikėsinimą į žurnalistę Aną Politkovskają, rašo laikraštyje Le Monde žurnalistė Mari Jėgo.
„2006 metų spalio 7 dieną savo namo lifte nušautos Anos Politkovskajos byla, atrodo, artėja į pabaigą“, – rašo straipsnio autorė.
„Artimiausiu metu Maskvoje prasidės numanomo žurnalistės žudiko Rustamo Machmudovo, teisiamo kartu su bendrininkais, teismo procesas. Kaltinimas su pasitenkinimu be paliovos kartoja nužudymo užsakovo vardą: Borisas Berezovskis, oligarchas, atsidūręs tremtyje Londone nuo 2000 metų, po to, kai pateko į Vladimiro Putino nemalonę“, – rašo korespondentė.
Devintajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje Borisas Karpičkovas tarnavo KGB Rygoje, o dešimtojo dešimtmečio pabaigoje savo saugumo sumetimais pabėgo į Didžiąją Britaniją, pasakoja "The Guardian" korespondentas Lucas Hardingas.
Autorius praneša, kad susitarė pasimatyti su Borisu Karpičkovu "idealioje susitikimams su KGB šnipais vietoje" – prie Marble Arch triumfo arkos Londono centre. Žurnalistas iš tolo atpažino pašnekovą: „Kaulėtas, liesas, išblyškęs, su lengvu nerimo šešėliu veide – žmogus, kurio profesinė karjera klostėsi šnipų pasaulio prieblandoje“.
B.Karpičkovas gimė Latvijoje 1959 metais, dirbo inžinieriumi, 1984 metais įstojo į KGB mokyklą Minske. Buvo pasiųstas į KGB antrąją valdybą – kontržvalgybos – Rygoje. Jis išsitarnavo iki majoro laipsnio.
Žlugus SSSR, B.Karpičkovas liko Latvijoje, pradėjo dirbti žvalgybos tarnyboje. „Tačiau jis slapta toliau tiekė informaciją KGB, pakeitusiai pavadinimą į FST (Federalinė saugumo tarnyba). Trejus metus jis buvo klasikinis dvigubas agentas.
Rusijos Tyrimo komiteto Vyriausioji tyrimų valdyba baigė tirti baudžiamąją bylą, iškeltą penkiems asmenims, kaltinamiems žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymu: Lom Ali Gaitukajevui, jo sūnėnams broliams Rustamui, Ibrahimui ir Džabrailui Machmudovams ir Sergejui Chadžikurbanovui.
Jie kaltinami įvykdę nusikaltimus pagal RF BK 105 str. („Nužudymas“) ir RF BK 222 str. 3 d. („Neteisėtas ginklo naudojimas“).
Anos Politkovskajos sūnus pasmerkė Rusijos teismo sandėrį su buvusiu policijos karininku, apkaltintu sąsajomis su jos nužudymu.
Taip praneša “The Guardian”, remdamasis “Associated Press” agentūra.
„Dmitrijus Pavliučenkovas apkaltintas tuo, kad padėjo sekti žurnalistės judėjimą, ir sudaręs sandėrį su tardymu, stos prieš teismą.
Taigi atskirai bus teisiamas tariamas žudikas Rustamas Machmudovas ir dar keturi kaltinamieji“, – perduoda AP korespondentas. Žurnalistės sūnus Ilja Politkovskis pareiškė, kad D.Pavliučenkovo sandėris pagreitins jo bylos nagrinėjimo procedūrą, bet tai reiškia, kad valdžia neapklausinės svarbių liudytojų.
Rusijos teisingumas ne šiaip sau neteisingas – jis žudikiškas, ardantis gyvenimą, rašo leidinys „Rue89″.
Tai išraiškingai parodyta žurnalistės Zojos Svetovos knygoje „Pripažinti nekaltą kaltu“, sakoma straipsnyje.
Viso pasaulio kūrybiniai žmonės buvo pasipiktinę “Pussy Riot” likimu. „Ir vis dėlto nuosprendis nestebina, jis net „normalus“, nes atspindi įprastą teisminio aparato funkcionavimą Rusijoje“, – rašo straipsnio autorius Žanas Pjeras Tiboda.
“Net Vladimiro Putino gimimo dieną „Rusijos engimo aparatas nenutraukė savo darbo“, – rašo žiniasklaida, turėdama omenyje piketuotojų, kurie ragino pasiųsti senelį V.Putiną į pensiją, suėmimus. Meilikavimas jubiliejaus dienomis „kartais pasiekdavo kraštutinumus ir atrodė kaip subtili Putino-didvyrio paveikslo satyra“.
Beje, kai kam spalio 7-oji – Anos Politkovskajos atminimo, o ne Vladimiro Putino gimimo diena, – primena užsienio žurnalistai.
Niekada anksčiau nebuvo įvesta tiek teisių ir laisvių apribojimų per tokį trumpą laiką, – taip komentuoja ABC dabartinę situaciją Rusijoje. Prezidentas V.Putinas stengiasi sugriežtinti kontrolę, kad kompensuotų savo populiarumo smukimą, rašo Rafaelis Maniueka.
Režisierius Andžejus Vaida (Andrzej Wajda) visada žiūrėjo į gyvenimą savomis akimis ir atsisakinėjo deformuojančių ideologijos akinių.
Taip rašo Roberto Persiko ir Analiza Guljelmi leidinyje Tempi.it. Jie kalbina garsųjį lenkų režisierių, prašydami, kad Andžejus Vaida kuo plačiau papasakotų apie „Katynę”. Daug dėmesio skiriama politinėms intrigoms, kurių pagalba siekiama, jog „Katynę” išvystų kuo mažiau žiūrovų.
„Katynės“, filmo apie tai, kaip sovietų kariuomenė sunaikino lenkų karininkus per Antrąjį pasaulinį karą, apie nusikaltimą, už kurį atsakomybė buvo verčiama vokiečių nacistams, pasirodymas Italijos kino teatruose buvo proga susitikti su Andžejumi Vaida ir pasikalbėti su juo apie daug ką kita“, – rašoma leidinyje.
Garsus istorikas ir leidėjas, knygos “GRU imperija“ bendraautorius Aleksandras Kolpakidis pasakoja apie šiuolaikinės literatūros, skirtos specialiųjų tarnybų temai, ypatumus.
Taip pat pateikia mažai žinomų faktų, kaip Rusijos jėgos struktūros subtiliai “bendradarbiauja” su leidyklomis, istorikais, žurnalistais, į pensiją išėjusiais žvalgybų bei kontržvalgybų veteranais.
Slaptai.lt mano, kad šis 2010-aisiais Marinos Latyševos parengtas interviu aktualumo neprarado ir šiandien. Juolab kad daugelis iš mūsų tikriausiai manome, jog sensacingų knygų rašymas apie slaptąsias tarnybas – prestižinis, pelningas ir beveik nepavojingas užsiėmimas.
Devintajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje Borisas Karpičkovas tarnavo KGB Rygoje, o dešimtojo dešimtmečio pabaigoje savo saugumo sumetimais pabėgo į Didžiąją Britaniją, pasakoja „The Guardian” korespondentas Lucas Hardingas.
Autorius praneša, kad susitarė pasimatyti su Karpičkovu „idealioje susitikimams su KGB šnipais vietoje” – prie Marble Arch triumfo arkos Londono centre. Žurnalistas iš tolo atpažino pašnekovą: „Kaulėtas, liesas, išblyškęs, su lengvu nerimo šešėliu veide – žmogus, kurio profesinė karjera klostėsi šnipų pasaulio prieblandoje“.
Rusijos teisėsauga, nagrinėjanti žymios žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymo aplinkybes, žengė keistą žingsnį. Savo dėmesį ji sukoncentravo į Londone gyvenantį Rusijos turtuolį Borisą Berezovskį.
Borisas Berezovskis – garsus Rusijos oligarchas. Oficialioji Maskva kaltina jį finansinėmis machinacijomis. Pats B.Berezovskis tvirtina, jog jis tapo politinių intrigų auka. Tiksliau tariant, nepanoro šokti pagal Vladimiro Putino dūdelę, pakliuvo į Kremliaus nemalobę, štai ir teko bėggti iš šalies, ieškant politinio prieglobsčio svetur. Šiuo metu B.Berezovskis gyvena Londone. Didžioji Britanija jam suteikusi politinį prieglobstį.
