Bailumas ir piktadarystė


Print

Per praėjusius dešimt metų aptarinėta labai daug Beslano tragedijos aplinkybių, bet, mano požiūriu, į du pagrindinius klausimus ne tik nebuvo atsakyta, bet net itin retai jie būdavo formuluojami ir paskęsdavo tarp daugybės kitų: kiek buvo įkaitų ir teroristų, kiek kulkosvaidžių ir tankų, apie pirmojo sprogimo aplinkybes, chaosą štabe ir t. t.

Pirmasis klausimas: kaip galėjo atsitikti, kad tarp Beslano teroristų buvo keletas žmonių – įskaitant ir vieną iš jų vadeivų Chodovą – paleistų į laisvę prieš pat mokyklos užpuolimą?

Nė vienas iš jų nebuvo paleistas teismo nuosprendžiu. 

Visi jie buvo paleisti iš kalėjimų bei izoliatorių ne prieš jėgos struktūrų valią, o jų sąmoningu sprendimu. Asmenys, sulaikyti Rusijos specialiųjų tarnybų kaip įtariami teroristai, gali išeiti į laisvę tik vienaip: kaip tų specialiųjų tarnybų užverbuoti agentai.

Vadinasi, Besplano tragedija nuo pat pradžių iki pabaigos – nuo jos organizavimo iki kulkosvaidžio salvės į salę su įkaitais vaikais – buvo Rusijos valstybinės valdžios nusikaltimas.

Pagal panašų scenarijų rutuliojosi ir „Nord-Ost“. Likęs gyvas teroristas Terkibajevas, užverbuotas specialiųjų tarnybų agentas, išėjęs iš pastato sveikas ir laisvas, vėliau spėjo duoti sensacingą interviu Anai Politkovskajai, paskelbtą laikraštyje „Novaja gazeta“, ir tik po to buvo likviduotas.

O vienas iš teroro akto organizatorių Elmurzajevas vadovavo „Prima-bank“ saugumo tarnybai, – šiam bankui teikė „stogą“ specialiosios tarnybos ir jo inkasacinėmis mašinomis teroristai važinėjo po Maskvą.

Iš Maskvos atvykusius centrinio aparato karininkus, kurie Riazanėje per „pratybas“ gyvenamojo namo rūsyje padėjo maišus su heksogenu ir sprogmenį, FSB Riazanės valdyba nustatė ir užblokavo, bet jų sulaikymą paskutiniuoju momentu savo įsaku atšaukė FSB vadovas Patruševas.

Tarp apžvalgininkų, kurie daugelį metų nekintamai gina specialiųjų tarnybų poziciją su jomis susijusiuose skandaluose ir jų sufabrikuotuose teismo procesuose, savo uolumu ir atsidavimu išsiskiria Julija Latynina.

„Novaja gazeta“ puslapiuose ir eteryje „Echo Moskvy“ ji ne kartą aiškino, teisino ir propagavo įtariamųjų, tai yra iš principo bet kurių Rusijos piliečių, kankinimą ir egzekucijas be teismo, savavališkai paskirtas tokių specialiųjų tarnybų atstovų.

Bet štai kaip toji pati Latynina buvo priversta komentuoti Riazanės „pratybas“, – kabindamasi už gelbėjimosi žodelių „akių dumimas“, ji stengėsi išsaugoti specialiųjų tarnybų, režimo, Putino ir savo pačios reputacijos likučius: „Kai karininkus praktiškai sučiupo su įkalčiais, jiems neliko nieko kito, kaip taukšti visokius niekus, kad maišuose cukrus ir kad „tikrina budrumą“. Tada viena, kas galėjo išgelbėti režimo ir asmeniškai Putino reputaciją, – tai nedelsiant atleisti Patruševą ir surengti viešą teismą visiems, kas susijęs su „akių dumimu, pereinančiu į terorizmą“.

Viešo teroristų su antpečiais teismo nebuvo. Nei po Riazanės, nei po „Nord Ost“, nei po Beslano. Nusikaltėlių valdžioje nebaudžiamumas sukėlė, sukelia ir vėl sukels tokius nusikaltimus.

Esama rimto pagrindo įtarti Rusijos Federacijos jėgos struktūras ir valstybės valdžią organizavus ir surengus teroro aktą Volgograde 2013 metų spalio 21 dieną ir nužudžius lapkričio 16 dieną Dmitrijų Sokolovą, susijusį arba paskelbtą kaip susijusį su tuo teroro aktu, o taip pat keturis neišaiškintus asmenis.

Dmitrijus Sokolovas, šachidės Zijalovos „civilinis vyras“, buvo Volgogrado jėgos struktūrų legendos centre. Nuo spalio 21 dienos mūsų šlovingieji organai kasdien pranešinėjo, kad persekiojimų žiedas aplink nesugaunamąjį pagrindinį Machačkalos diversinės teroristų grupuotės sprogdintoją nenumaldomai veržiamas, ir jis tuojau pat bus sučiuptas.

Tik kam tą žiedą jiems prireikė veržti tokiomis didvyriškomis pastangomis, jeigu jie patys jį ir atgniaužė? Jis buvo jau jų švariose rankose.

Štai kaip ciniškai „aiškino“ programos „Nedelia“ vedėjai Marianai Maksimovskajai Volgogrado nusipelnęs čekistas Sergejus Voroncovas: „Taip, jis buvo sulaikytas, mes jį kontroliavome, bet juk negalėjom susekti kiekvieną jo žingsnį“. Kaip, matyt, jie negalėjo susekti ir Chodovo, Terkibajevo bei kitų garsių teroro aktų organizatorių kiekvieno žingsnio.

Antras esminis klausimas: kodėl nebuvo įvykdytas iki galo scenarijus, kuriame buvo numatyta pakviesti Aslaną Maschadovą, reikalaujantį (prašantį) išlaisvinti įkaitus, o buvo realizuotas šturmo scenarijus? Panaši situacija pirmą kartą susiklostė „Nord-Ost“ tragedijos momentu.

Priminsiu – ir tai svarbu iš principo: nei „Nord-Ost“, nei Beslane pakviesti Maschadovą ar jo atstovus reikalavo ne teroristai, kažkokiame etape tai buvo valdžios iniciatyva. Abiem atvejais teroristų reikalavimai buvo globaliai nekonkretūs ir todėl aiškiai neįvykdomi. Valdžiai vėl iškilo dilema: kas svarbiau – išgelbėti įkaitus ar sunaikinti teroristus.

Idėja pakviesti Maschadovą ir suteikti jam, karo priešininkui, priešui, šansą išgelbėti įkaitus reiškė egzistencinį proveržį iš uždaro rato, pasmerkiančio mirčiai šimtus žmonių, ir tai perkeltų problemą į visiškai kitus matmenis.

„Nord-Ost“ atveju ji apskritai neiššauktų jokių formalių nuostolių valdžios reputacijai. Tuo momentu veikė oficiali derybų struktūra „Viktoras Kazancevas – Achmedas Zakajevas“, kurios rėmuose buvo galima išspręsti Maschadovo atvykimo klausimą.

Iki tol Kazancevas ir Zakajevas ne kartą buvo susitikę, taip pat ir Maskvoje. Idėja kuo rimčiausiai aukštu lygmeniu keletą valandų buvo svarstyta lygiagrečiai su kitais veiksmų variantais. Su jos realizavimu buvo susijęs ir numatytas Viktoro Kazancevo atvykimas į Maskvą kitą rytą.  

Tačiau naktį ėmė dominuoti kitas požiūris. Matyt, jėgos atstovams pavyko įtikinti Putiną, kad jų dujų ataka nenužudys įkaitų. O jeigu įkaitus išgelbėtų Maschadovas, tai, žinoma, reikštų šiokį tokį jo įteisinimą, o tai vienodai netenkino nei jėgos struktūrų, nei prezidento, susipančiojusio garsiąja žodžių samplaika „skandinti išvietėje“ ir žymia dalimi tapusio savo paties retorikos įkaitu.

Ši situacija pasikartojo Beslane. Achmedas Zakajevas, iki „Nord-Ost“ buvęs legitimus derybų partneris, tuo metu jau buvo paskelbtas nusikaltėliu. Bet valdžia būtent jo paprašė to paties – padėti išlaisvinti įkaitus. Rugsėjo 3 vidurdienį Zakajevas paskambino į operacijos štabą ir patvirtino, kad Maschadovas pasirengęs atvykti į Beslaną, jei jam bus suteiktos saugumo garantijos. Detales buvo nutarta suderinti 14.00 val. O 13.05 atsitiko tai, kas atsitiko.

Man atrodo, kad Beslano krizėje valdžia buvo net arčiau varianto, numatančio pasikviesti Maschadovą. Jis buvo svarstomas keletą dienų. Rugsėjo 2-osios vakarą Putinas viešai prieš kamerą padarė jį patį stebinantį ir visų kažkodėl užmirštą pareiškimą, pabrėždamas, kad neabejotinas prioritetas sprendžiant Beslano krizę yra vaikų gyvybių gelbėjimas.

Taip galėjo būti parengiama visuomenės nuomonė vieninteliam gelbstinčiam žingsniui.

Kai savo laiku Putinas įtikinėjo užsienio korespondentus, kad nė vienas iš „Nord-Ost“ įkaitų nenukentėjo nuo panaudotų dujų, jis ne juos apgaudinėjo. Jis bandė apgauti pats save. Gal Putinas nenorėjo, kad tas pats pasikartotų Beslane. Be jo sankcijos niekas nebūtų išdrįsęs kreiptis į Zakajevą. Įsakyti šturmuoti mokyklą su pagrobtais įkaitais vaikais buvo neįmanoma. Ir Putinas nedavė tokio įsakymo.

Bet jo pavaldiniai surado sau ir, kaip jie manė, prezidentui gelbstintį variantą. Nepaskelbtą šturmą, atsitiktinį šturmą, priverstinį šturmą. Ir jokių maschadovų. Ir jokių įkaitų.

Tai labai daug kam tiko. Taip pat ir niekšams, surengusiems Beslaną. Jiems buvo visiškai nereikalingas išgelbėjęs įkaitus ir tuo pačiu žymia dalimi save įteisinęs ir Čečėnijoje, ir Rusijoje Aslanas Maschadovas. Jiems buvo reikalingas osetinų ir ingušų konfliktas, kuris galutinai išsprogdintų Kaukazą.

Praėjus kelioms dienoms po tragedijos vienu metu pasirodė dviejų talentingų rusų žurnalistų – Aleksandro Prochanovo ir Leonido Radzichovskio – straipsniai. Autoriai  priklauso skirtingiems politinio spektro poliams, ir kiek aš atmenu, niekada ir dėl nieko vienas su kitu nesutikdavo.

Bet tie du straipsniai, atrodo, buvo parašyti viena ranka triumfo, euforijos būsenoj, patiriant džiaugsmingą, nešantį palengvėjimą valstybinį orgazmą. Išsipildė! Per kažkokį stebuklą Rusijos Valstybingumui pavyko išvengti Katastrofos. Maschadovui neleido išgelbėti vaikų ir tuo pačiu pažeminti Valstybę. Trečiosios Romos tvirtovės ir Rusiškojo Pasaulio Sutvirtinimai atsilaikė.

Tai sakė ir rašė visiškai nuoširdžiai, savo karštos širdies diktuojami talentingiausi politiniai mūsų epochos poetai, o paskui juos ir pulkai sokolovų, leontjevų, puškovų, pavlovskių. Vienas menkysta net patarė Beslano motinoms neuždavinėti nereikalingų klausimų, o pasigimdyti naujų vaikų.

Tokia buvo politinės klasės daugumos, o tikriausiai ir rusų miesčionių daugumos, nuotaika. Ji parodo, kokį pasipriešinimą ir savo aplinkoje, ir pačiame savyje teko įveikti ištikimam čekistų korporacijos nariui ir sovietų liaudies sūnui Vladimirui Putinui, droviai, skubiai ir nenuosekliai bandant prasiskverbti prie elementaraus žmoniškumo.

Jis buvo silpnas žmogus tragiškose aplinkybėse.  Likimas keletą kartų suteikė Putinui šansus žmonių išgelbėjimo labui pakilti virš masinių valstybinių kliedesių ir pademonstruoti dvasios ir charakterio jėgą. Ir paaukoti reikėjo juk ne „teritorinį vientisumą“, ne „Rusijos didybę“, ne jos „geopolitinius interesus Kaukaze“.

O šiaip, vien tik dėl valdininkų ambicijų grąžinti į politinį akiratį buvusį sovietų artilerijos karininką Aslaną Maschadovą… O kuo jis blogesnis už „akademiką“ Ramzaną Kadyrovą, būnant šešiolikmečiu papjovusį, pasak jo paties, savo pirmąjį rusą?

Mano nuomone, kaip potencialus Maskvos partneris ir jos interesų laidininkas Šiaurės Kaukaze, Maschadovas būtų žymiai geriau. Bet Maschadovą nužudė netrukus po Beslano, kad visiems laikams užbaigtų tą problemą. O tą karą mes pralaimėjome ir mokame duoklę nugalėtojui – Kadyrovo režimui, deklaruojančiam formalų lojalumą net ne Rusijai, o asmeniškai V. Putinui.

Vladimiras Putinas buvo pasvertas ir nustatyta, kad yra labai lengvas. Jis pabūgo nubausti kaltus dėl Riazanės, pabūgo nubausti dėl „Kursko“, pabūgo nubausti kaltus dėl „Nord-Ost“, pabūgo nubausti kaltus dėl Beslano, pabūgo nubausti kaltus dėl Anos Politkovskajos nužudymo…

O paskui jis jau nebegalėjo nieko dėl nieko bausti, nes jau seniai pats buvo kaltas dėl visko. Jam beliko kartoti paskui Makbetą: „Nuo šiol man geros visos priemonės, aš taip įklimpęs kruvinam dumble, kad bus lengviau žingsniuot į priekį, nei atgalios klampot purve“. Ir tik kai praėjus dešimčiai metų po Beslano dešimtys vaikų žuvo raketos „Buk“ numuštame lėktuve, Putinui akimirką neištvėrė nervai, jam norėjosi sušukti „Ne aš! Ne aš!“.

Ir jis padiktavo absurdišką ir veidmainišką depešą miestui ir pasauliui: „Rusijos prezidentas nori pakartotinai patikrinti informaciją, kurią jis gauna iš savo pavaldinių… Ir jeigu galų gale kažkokiu momentu išaiškės, kad sukilėliai vis dėlto su tuo susiję, tai radikaliai pakeis jo požiūrį į juos.  Už nieką žuvę vaikai, taip pat ir suaugusieji, ir senukai – tai jam raudona linija, kurios jis negali peržengti. Dangstyti tuos, kas tai padarė, žinant, kad jie tai padarė… Ne, tokios nuodėmės jis neprisiims. To daryti neverta“.

Ir pabaigai. Rusų reakcija į „Nord-Ost“ ir osetinų į Beslaną buvo demonstratyviai skirtinga. Rusija pamiršo „Nord-Ost“ ir jau seniai nieko valdžios nebeklausinėja. Osetija, Beslano motinos, kurioms patarė pasigimdyti naujų vaikų ir pamiršti žuvusius, niekada neužmirš ir nesiliaus uždavinėti Rusijos valdžiai sunkių klausimų.

Rusijoje nėra pilietinės visuomenės, ir atskiras žmogus lieka visiškai bejėgis, pirmiausia mentaliniu požiūriu, prieš fatalinę valdžios vertikalę. Jis žino, kad jis niekas ir neturi vardo. Kaukaze, kaip ir apskritai Rytuose, irgi nėra pilietinės visuomenės, kaip tokią instituciją supranta Vakarai, bet jos funkcijas atlieka tradicinės klaninės struktūros. Žmogus pasijunta esąs grandis laikmečio kartų grandinėje. Masinė tragiška žmonių žūtis paliečia visą visuomenę.

Atrodo, kad mes, rusai, visiems laikams įkritome į kažkokią juodą skylę tarp Vakarų ir Rytų. Nėra labiau atomizuoto sociumo už rusus. Visi mes – ir „Kursko“ povandenininkai, ir „Nord-Ost“ įkaitai, ir nužudyti žurnalistai, ir Bolotnajos kaliniai, ir šiandien žūstantieji nusikalstamame nepaskelbtame kare su Ukraina, pasiklydę per atostogas Pskovo desantininkai – vėjo nešamos dulkės. O Putinas mūsų prezidentas.

Nuotraukoje: Andrejus Piontkovskis, politikos ekspertas.

Informacijos šaltiniai: www.svoboda.org, www.echo.msk.ru.

2014.10.01; 02:30


Prisijunkite prie diskusijos