Šiandien viena iš įdomesnių temų – kaip žuvo Rusijos Nepaprastųjų situacijų vadovas Jevgenijus Ziničevas. Oficiali versija – nusirito nuo uolos gelbėdamas žurnalistą ekskursijos kažkur po Rusijos Sibiro platybes metu.
Tačiau ar patartina šia versija aklai tikėti? Juk tokio aukšto rango Rusijos ministras, ypač nepaprastųjų situacijų, turėjo būti apsuptas asmens sargybinių. Jį privalėjo akylai globoti. Ir še tau kad nori: nuo uolos paslydo žurnalistas, o ministras strimgalviais šoko žemyn į upę ištraukti skęstančio žurnalisto nė kiek nesibaimindamas, jog upės dugnas galbūt nusėtas klastingų akmenų. Žvelgiant blaiviai, į upę gelbėt žurnalisto privalėjo šokt vyrai iš J.Ziničevo apsaugos komandos, o ne pats ministras.
Todėl ir pasklido po viešąją erdvę įvairiausių versijų: esą J.Ziničevas buvo ištikimas Rusijos prezidento atstovas, esą V.Putinas nusižiūrėjo J.Ziničevą kaip žmogų, kuris jį pakeis pasitraukus iš Prezidento krėslo, esą J.Ziničevą nužudė V.Putino priešininkai iš Federalinės saugumo tarnybos vadovo Nikolajaus Patruševo gaujos. O čia dar V.Putinas paskelbė, jog traukiasi izoliacijon, mat jo aplinkoje – daug užsikrėtusiųjų koronavirusu, pakeitė ne vieną dešimtį asmens sargybinių. Pretekstų kelti net pačias absurdiškiausias legendas – gausu.
Jevgenijus Ziničevas, keistomis aplinkybėmis žuvęs nepaprastųjų situacijų ministras
Tačiau vertėtų būtinai išklausyti Lenkijos politiniame forume kalbėjusio buvusio V.Putino ekonomikos patarėjo, nūnai JAV gyvenančio, politine analize užsiimančio Andrėjaus Ilarionovo pastabų. A.Ilarionovas nemano, jog J.Ziničevas buvo V.Putiną prezidento poste pakeisti turėjęs generolas. Į klausimą, kada ir kaip V.Putinas pasitrauks iš didžiosios politikos, A.Ilarionovas pateikė tik tris paaiškinimus, kada diktatoriškai valdomose valstybėse valdovai netenka savo kėdžių. Štai jie: karinė užsienio šalių invazija, karinis – politinis perversmas šalies viduje ir natūrali diktatoriaus mirtis. A.Ilarionovas įsitikinęs, jog V.Putinas pats savo noru neišvažiuos iš Kremliaus. Jis nė neieško, kas galėtų jį pakeisti.
Tame Lenkijos politiniame forume nuskambėjo ir daugiau dėmesio vertų minčių. Pavyzdžiui, jokie piketai, jokios demonstracijos, streikai ir rinkimai nepakeis Rusijoje įsigalėjusios diktatūros. Net jei V.Putinas šiandien staiga mirtų, valdžią perims tokie pat kaip jis pats. Valdžia liktų Rusijos specialiųjų tarnybų ir vadinamųjų sisteminių „liberalų“, kurie dar baisesni imperialistai nei čekistai, rankose. A.Ilarionovas mano, jog net Vakaruose garbinamas Aleksejus Navalnas – joks demokratas, joks humanistas.
A.Ilarionovas taip pat įsitikinęs, jog demokratinės tvarkos neįmanoma mechaniniu būdu įdiegti Rusijoje ir Baltarusijoje. Jis pastebi, jog krikščioniškose valstybėse demokratinę tvarką įvesti kur kas lengviau, nei tose, kur vyrauja stačiatikių bažnyčia. Skirtumus tarp stačiatikybės ir krikščionybės pats laikas suvokti. Svarbiausias skirtumas: vieni ieško kompromisų, kiti – juos atmeta. Demokratijos neįmanoma dirbtiniu būdu primesti ir musulmoniškoms valstybėms. Puikiausias pavyzdys – Afgaistanas.
Andrėjus Piontkovskis, politikos apžvalgininkas
Tuo tarpu Andrėjus Piontkovskis, Rusijos opozicinis politikos komentatorius, tvirtina matąs požymių, jog Kremliuje užvirusi rimta kova dėl valdžios. V.Putino izoliacija dėl COVID-19, asmens sargybinių keitimas ir Z.Ziničevo mirtis – ne atsitiktinumas. Tai primena situaciją, kai buvo pašalintas Stalinas. 1952-aisiais juk taip pat pakeisti ištikimiausi Stalino asmens sargybiniai. Juos pašalino tam, kad Stalinu nepatenkintieji pajėgtų generalisimą likviduoti. Stalinas anuomet norėjo pradėti globalų karą su Vakarais, o tie, kurie jį nužudė, – trečiojo pasaulinio karo vengė. Vaizdžiai tariant, Joifu Stalinu atsikračiusieji buvo pažangesni…
Andrejus Ilarionovas. Slaptai.lt nuotr.
Dabar, kai JAV pasitraukė iš Afganistano, pasak A.Piontkovskio, galvas pakėlė visi pasaulio diktatoriai. Diktatūroms vadovaujantys vyrai džiūgauja, esą Vakarai patyrė skaudų pralaimėjimą. Jie mano, kad nei JAV, nei Europa jau nebeturi nei jėgų, nei noro ginti savas vertybes, todėl jiems, diktatoriams, pravartu pereiti į kontrpuolimą visais frontais. Kitos tokios progos gali ir nepasitaikyti. Beliko tiek mažai – sužlugdyti Ukrainą ir okupuoti Taivaną. Tada Vakarai tikrai puls panikon, visai pakriks, NATO ir Europos sąjungos vienybė ims aižėti. Taigi, pasak A.Piontkovskio, pasaulis privalo ruoštis naujiems rimtiems kariniams konfliktams.
Ar Vakarų civilizacija ruošiasi naujiems iššūkiams? Puikus nepasiruošimo pavyzdys – oficialusis Paryžius. Visi skaitėme, kaip Prancūzijos politikai triukšmingai piktinosi Australija, nusprendusia povandeninių laivų įsigyti ne iš Prancūzijos, o iš JAV. Girdi, Australija apie neįvyksiantį sandorį pranešė tik paskutinę minutę, girdi, taip partneriai nesielgia, girdi, Australija gėdingai pataikauja Vašingtonui.
Atkreipkite dėmesį – prancūzai nė žodeliu neužsiminė, kad australai atsisako jų povandeninių laivų tik dėl itin prastos kokybės. Prancūziški submarinai – pasenę. Tokiais neišgąsdinsi Kinijos. Tuo tarpu amerikietiški – galingesi, patikimesni. Amerikietiški submarinai – rimtas galvos skausmas Kinijos diktatoriams. Štai kodėl Kanbera su Sidnėjumi atmetė Paryžiaus pasiūlymus. Beje, teisingai pasielgė, kad atmetė Paryžiaus sandorį. Kaip sakoma – nieko asmeniško.
O prancūzai elgiasi kaip aikštingi vaikai, nenorintys matyti savo kaltės. Užuot ieškoję savų nuodėmių bėdą jie verčia kitiems. Protinga, sąžininga prancūzų valdžia susiimtų už galvos, karštligiškai puldama rengti planus, kaip greičiau derėtų modernizuoti povandeninių karo laivų pramonę, kol Kinija dar nešeimininkauja visuose vandenynuose ir visose jūrose. NATO generalinis sekretorius privalo išbarti Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Makroną – netobulindami savų submarinų jūs skriaudžiate visą Aljansą.
Baltarusijos atominė elektrinė. Belta.by nuotr.
Jei prancūžiškos klaidos mums, lietuviams, tarsi ir tolimos, ne itin aktualios, tai Baltarusijos diktatoriaus svaičiojimai, esą Vilnius – baltarusiškas miestas, verčia suklusti. Jei NATO bus silpnas aljansas, kodėl A.Lukašenkai, pagalbon pasitelkus V.Putiną, nepabandžius okupuoti Lietuvos sostinės? Šitaip A.Lukašenka su V.Putinu atkeršytų Lietuvai už kritiką Minską ir Maskvą ignoruojant demokratijos principus. Kaip jie tai galėtų padaryti? Scenarijus paprastas. Tereikia nedidelio sprogimo Astravo atominėje elektrinėje, kad radiacijos debesys slinktų būtent Vilniaus pusėn. Tada atsirastų didelė tikimybė, jog iš Vlniaus krašto bėgtų ne vien civiliai, bet ir visi NATO kariškiai. Rusijos ir Baltarusijos „žaliesiems žmogeliukams“ teliktų įžengti į ištuštėjusį Vilnių ir čia ilgam įsikurti.
JAV leidžiamas Amerikos lietuvių laikraštis Draugas.org
Po Vokietijos kanclerės Angel Merkel vizito į Kremlių pas Vladimirą Putiną ir į Kijevą pas Volodymirą Zelenskį tegalime brėžti pesimistines išvadas.
Paskutinėmis savo buvimo valdžioje dienomis A.Merkel tapo aktyvia diktatoriaus V.Putino advokate. 2021-aisiais ši ponia akivaizdžiai perbėgo į kitą barikadų pusę. Ji išdavė Ukrainą, o tuo pačiu – demokratiją, padorumą, sąžiningumą, pagarbą teritorinio vientisumo taisyklėms.
Taip, A.Merkel nuo seno palaikė ryšius V.Putinu. Jai nebuvo sunku palaikyti bent formaliai draugiškų santykių su tarptautinėje arenoje chuliganiškai besielgiančiu Rusijos prezidentu, nes ji puikiai mokėjo rusų kalbą, buvo studijavusi Tolstojaus, Dostojevskio kūrybą, dirbo Demokratinėje Vokietijos Respublikoje komjaunimo organizacijose, jai net teko bendrauti su gimtąjame mieste Templine dislokuotais sovietų kareiviais; sovietmečiu ji kaip Sovietų Sąjungai draugiškos VDR komjaunuolė keliavo po Kaukazą.
A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Europos Sąjungoje vargu ar surasite bent kiek giliau Rusiją pažįstančių nei A.Merkel. Išbuvusi Vokietijos kanclerio pareigose beveik du dešimtmečius ji dažnai viešėdavo pas V.Putiną, su juo labai dažnai kalbėdavo telefonu. Pavyzdžiui, nuo 2012 metų iki 2020-ųjų metų A.Merkel ir V.Putinas šnekučiavosi telefonu 67 kartus ir 24 sykius buvo susitikę akis į akį. 2014-aisiais, kai buvo okupuotas Krymas, A.Merkel su kaimyninę valstybę užpuolusiu karo nusikaltėliu tarėsi 30 kartų.
Tačiau ji, kaip nekeista, tuomet, iki 2021-ųjų, dar spaudė V.Putino valdomą Rusiją elgtis padoriai, sąžiningai. Ji nevadino Rusijos „regioninio lygio valstybe“ kaip ponas Barakas Obama, tačiau bandė tramdyti Maskvą ekonominės sankcijomis, įtikinėjo V.Putiną pakeisti savo elgesį. Prisiminkime, kaip ji piktai reagavo, kai Vokietijos žvalgyba nustatė buvus rusų programišių ataką prieš Bundestagą, kaip piktinosi, kai 2019-aisiais Berlyne buvo nužudytas Kremliui ir dabartiniam Čečėnijos valdovui Ramzanui Kadyrovui neįtikęs čečėnas, kaip gelbėjo cheminiu ginklu apnuodyto Aleksejaus Navalno gyvybę.
A. Merkel ir V. Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Be jokios abejonės, jos laikysena buvo dviprasmiška. Kritikuodama V.Putiną ji kažin kodėl netrukdė Vokietijos verslininkams tiesti Ukrainos, Lenkijos ir Baltijos šalių interesus pažeidžiančio dujotiekio „Nord Stream 2“, ji neliepė Bundestagui skirti reikiamo finansavimo karinėms reikmėms, ji įtikinėjo ES surengti aukščiausio lygio susitikimą su V.Putinu, kuris nesurengtas tik aršiai pasipriešinus Rytų Europos šalims. Ir vis tik iki 2020-2021-ųjų ponios A.Merkel nebuvo galima vadinti ištikima V.Putino sąjungininke. Dabar kažkas pasikeitė. Susitikusi su V.Putinu ši ponia taip lankstėsi, taip klusniai antrino kiekvienam V.Putino pareiškimui, kad buvo akivaizdu, kodėl ji skrenda į Kijevą. Ji skuba į Ukrainą, vaizdžiai tariant, tik tam, kad perduotų V.Zelenskiui kategoriškus Kremliaus ultimatumus: griežtai laikytis Ukrainai pražūtingų Minsko susitarimų, vadovautis Štaimajerio formule, suteikti Donbasui ir Luhanskui specialųjį statusą (įteisinti Rusijos įtaką), atsisakyti stojimo į NATO, atsisakyti planų ateityje susigrąžinti Krymą.
Gal išėjusi į pensiją A.Merkel svajoja įsidarbinti V.Putino kontroliuojamose dujų ir naftos kompanijose kaip, sakykim, buvęs Vokietijos vadovas Gerchardas Šrioderis? Tokių pavyzdžių esama ir daugiau – V.Putinui pavyko prisivilioti dar ir aukšto rango buvusius Austrijos bei Prancūzijos politikus.
Tokias uniformas devėdavo Štazi pareigūnaiŠtazi emblema
Politikos apžvalgininkas, komentatorius Andrėjus Piontkovskis neatmeta versijos, jog A.Merkela, žinoma, svarsto, kuo gi užsiimti išėjus į pensiją. Finansiniu požiūriu būtų labai naudinga plušėti patarėja ar analitike tokiose įmonėse kaip, sakykim, „Gazprom” arba „Nord Stream – 2”. Tačiau viename videointerviu A.Piontkovskis padarė prielaidą, jog buvęs KGB karininkas V.Putinas galbūt sovietinės VDR žvalgybos „Štazi“ archyvuose surado A.Merkel kompromituojančių dokumentų. Štai ponia ir išsigando, jog, jai neišdavus Ukrainos, bus viešai papasakota, kas 16 metų be perstojo vadovavo Vokietijai ir Europai.
A.Piontkovskis mano, kad tuometinė sovietinė VDR žvalgyba „Štazi“ buvo galinga slaptoji tarnyba, ji rinkusi medžiagą apie visus ir visur – kaip ir tuometinė KGB.
Praėjusių metų liepą JAV kongresas beveik vienbalsiai pritarė įstatymui dėl sankcijų taikymo priešininkams (CAATSA). Donaldas Trampas rugpjūčio 2 d. pasirašė šį įstatymą, kuris, be kita, neleidžia prezidentui atšaukti sankcijų, taikomų Rusijai dėl agresijos prieš Ukrainą, kišimosi į rinkimus ir kitų priešiškų veiksmų.
Įstatymas taip pat įpareigojo finansų ministrą, bendradarbiaujant su Nacionalinės žvalgybos agentūros direktoriumi (prezidento žvalgybos patarėju) ir valstybės sekretoriumi, per 180 dienų parengti išsamų pranešimą apie pagrindinius Rusijos užsienio politikos vykdytojus ir Kremliaus režimui artimus oligarchus.
Sausio 29-oji buvo paskutinė šio termino diena, ir visi laukė „Kremlin report“. Tačiau dokumentą paskelbė tik po vidurnakčio. Visi tikėjosi bombos, o sulaukė Kremliaus administracijos ir Rusijos vyriausybės telefonų knygos su „Forbes“ rusų milijardierių sąrašu… Daugelio nuomone, tą dieną jis buvo sulaikytas aukštame administraciniame lygyje ir sulaukė esminių pataisų.
Kasparov.ru („Laisvosios Rusijos internetinis laikraštis“) neseniai išspausdino pokalbį su Andrejumi Piontkovskiu, pavadintą „Aistros dėl rusų trilijono“ (Страсти по русскому триллиону). Piontkovskis – Rusijos mokslininkas, politologas, buvo vienas iš 2010 metais Kremliaus režimo priešininkų platinamo laiško laiško „Putinas privalo pasitraukti“ (Путин должен уйти) autorių.
Kaip pasakė Piontkovskis, autoritetingiausias Amerikos ekonomikos institutas (National Bureau economic research) nustatė privačių Rusijos asmenų aktyvų Jungtinėse Valstijose mastą – 1,2 trilijono dolerių. Šis astronominis skaičius netelpa galvoje. Net patys negailestingiausi režimo kritikai neįsivaizdavo tokio vogimo masto. Ir minėtas įstatymas reikalavo išaiškinti, kam ir kiek priklauso. Daugelio apžvalgininkų nuomone, tai – žudoma informacija. Pirma, nežinia, kaip tai priims rusų visuomenė. Rusijoje žinoma, kad vagiama, ir daugelis su tuo susigyveno. Tačiau sužinojus, kas pasidalijo tą trilijoną… Antra, paskelbus šiuos duomenis, neapsidžiaugs ir daugelis Amerikos bankininkų, nes tokių pinigų Rusijos vadovai teisėtai įgyti negalėjo ir su jais bendrininkavo vietiniai, padėję juos įteisinti.
Kaip tik pavardžių paskelbimo labiausiai bijojo Rusijos valdantieji. Todėl, pasak Piontkovskio, sausio 28 d. Rusijos politinių diskusijų laidose buvo daug panikos ir isterijos. Antai vienoje iš tokių laidų žinomas politikas šaukė: Trampas mus išdavė! Mes privalome paskelbti visus jį kompromituojančius duomenis! Į laidos vedėjo klausimą, ar tokių duomenų yra, tas atsakė: Žinoma, yra! O štai sausio 30-ąją vyravo jau visiškai kitokios nuotaikos ir Putinas įtikinėjo, jog reikia toliau bendradarbiauti su Jungtinėmis Valstijomis…
FSB emblema
Turi Piontkovskis savo versiją ir dėl Rusijos specialiųjų tarnybų vadovų apsilankymo Vašingtone. Kodėl tie trys kariniai nusikaltėliai (Ukraina, Sirija) staiga atsidūrė JAV, nors du iš jų buvo ankstesnių sankcijų sąraše? Jie ten susitiko su kolegomis, pirmiausia su CIA direktoriumi Maiku Pompeo. Jie atvyko įspėti amerikiečius apie jiems gresiantį baisų pavojų: šimtai ar tūkstančiai teroristų iš Rusijos ir kitų buvusios SSRS respublikų po mūšių Irake ir Sirijoje vyksta į kitas šalis ir ketina vykti į Jungtines Valstijas. Piontkovskis ironizuoja: kaip nebendradarbiauti su šalimi, kuri perpsėja, jog Amerikos miestus tuoj sprogdins teroristai? Todėl nematykime, kas dedasi Ukrainoje, kitur – kitaip rusai su mumis nebendradarbiaus… Kremlius dešimtis kartų šitaip darė, ir ne tik Jungtinėse Valstijose. Politologo nuomone, Amerikoje ir toliau nesuvokiama who is Mr. Putin.
Putinas vis ir vis primena sprogdinimus Bostone 2013 metais: mes įspėjome mūsų partnerius Amerikoje… Tik jis kai ką nutyli. Iš tikrųjų – rusai du kartus siuntė pranešimus: broliai Carnajevai yra itin pavojingi ekstremistai ir potencialūs teroristai. Tačiau įrodymų nepateikė. Amerikiečiai pasiuntė FSB prašymą dėl papildomų duomenų, tačiau atsakymo nesulaukė. Todėl vyresnįjį brolį CIA po apklausos paleido. 2012 metais jis nesislapstydamas atskrido į Maskvą ir praleido Rusijoje apie aštuonis mėnesius. Keliavo po Kaukazą, kur bendravo su įtartiniausio plauko veikėjais. Galiausiai grįžo į Maskvą ir išskrido į JAV. Kaip paskiau brolių ryšių Rusijoje tirti atvykę JAV senatoriai pakliuvo į FSB suregztas pinkles ir kaip apverktinai viskas baigėsi – kita istorija… Piontkovskio tvirtinimu, yra daugybė tiesioginių ir netiesioginių, psichologinių įrodymų: vyresnysis brolis rengėsi savo kruvinai misijai aštuonis mėnesius Rusijoje…
Kol amerikiečiai neatras savyje drąsos pažvelgti tiesai į akis, o jie šitą tiesą žino, sako Piontkovskis, tol jiems vėl ir vėl dums akis pagal tą pačią bendros kovos su terorizmu schemą.
Daugelis apžvalgininkų neabejoja, jog ir slaptoji „Kremlen report“ dalis bus anksčiau ar vėliau paskelbta. Juk minėtas įstatymas Kongrese buvo priimtas, galima sakyti, vienbalsiai (Senate – 98 balsais prieš 3, Atstovų rūmuose – 419 prieš 3). Kai kas tada juokavo: Putinui pavyko Jungtines Valstijas paversti vienpartinės sistemos valstybe… Kiek anksčiau TV kanalas „112 Ukraina“ parodė Dmitrijaus Gordono pokalbį su tuo pačiu Andrejumi Piontkovskiu. Šis atsakė į daugybę klausimų, kurių paskutinis buvo toks: taigi artimiausiu metu mūsų laukia didelį atgarsį sukelsiantys įvykiai (резонансные события)? Piontkovskis: Taip. Jokių abejonių!
Kas „Gordon“ pašnekovui nekelia jokiųabejonių? Tik paklausykite. Rusijos prezidento rinkimai kovo 18-ąją neįvyks – jie vyksta dabar. Uždarose rezidencijose, kur įvairių pajėgų žinybų atstovai (силовики) sprendžia likimą – ir savo, ir Putino. Jie Putino nekentė, o dabar – juo labiau! Paskelbė tik aktyvus Amerikoje. Tai dar ne visi nusikaltėlių bendrijos „Rusijos valdžia“ turtai. Apie pusė milijardo padėta Didžiojoje Britanijoje, jie turi sąskaitų Šveicarijos ir Prancūzijos bankuose. Iš viso – apie $2 000 000 000 000! Spėjama Rusijos prezidento dalis – $243 milijardai. Putinas 17 metų pats lobo ir buvo Rusijos vagių elito turtų saugumo garantas. O dabar jis ne tik ne garantas, tačiau ir grėsmė. Bendrininkai klausia: kam mums reikia žmogaus, kuris iki to atvedė?
Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Kovo mėnesį rinkimų nebus, nes įvyks rūmų perversmas, tvirtina Andrejus Piontkovskis. Dabar vykstančių rinkimų baigtis mums kol kas nežinoma. Tačiau renka ne 140 milijonų Rusijos piliečių, o 140 aukšto rango džentelmenų, kurių sąskaitos Amerikoje pakibo ore... Internetiniame leidinyje „Gordon“ šio pokalbio tekstas pavadintas anksčiau Piontkovskio pasakytais žodžiais: „Iš Kremliaus Putiną išneš šiais metais – jo paties artimiausi patikėtiniai“ (Из Кремля Путина вынесут в этом году его же приближенные).
Rusija propagandai šalies viduje ir užsienyje išleidžia kasmet 1,4 mlrd. dolerių. Kremliaus propagandos tinklas aprėpia 600 milijonų žmonių 130 valstybių, kalbančių 30 kalbų.
Tačiau, pasirodo, vis daugiau pačių Rusijos gyventojų ją laiko nė kapeikos verta.
Juoda-balta visiems įgriso
2016-ųjų lapkritį Rusijos žiniasklaida pranešė, jog Rusijos gyventojai ėmė mažiau pasitikėti televizija ir tradicine žiniasklaida (rbc.ru). „Levados centro“ (Левада-центр) atlikta sociologinė apklausa parodė: televizija kaip informacijos šaltiniu tiki 56% apklaustųjų, kai tuo tarpu dar neseniai, liepos mėnesį, TV pasitikėjo 61%. Nepasitiki 41% apklaustųjų (vasarą buvo 35%). Apskritai, sumažėjo pasitikėjimas visa tradicine žiniasklaida: 47% apklaustųjų kyla įtarimų, jog televizija, radijas ir spauda kažin ko iki galo nepasako, o 35% respondentų mano, jog žiniasklaida dažnai pateikia melagingą informaciją apie įvykius (prieš metus taip manančių buvo mažiau – atitinkamai 42% ir 31%).
Šių metų vasario mėnesį interfax.ru parašė, jog Rusijos gyventojai ėmė mažiau pasitikėti televizijos naujienomis. Fondo „Visuomeninė nuomonė“ (Общественное мнение) atlikta sociologinė apklausa nustatė, jog Rusijos gyventojų pagrindinis informacijos šaltinis tebėra televizija (78%). Pusė šalies piliečių vis dar tiki TV teikiant teisingą informaciją, tačiau 2015-aisiais tokių žmonių buvo 63%. Interneto naujienų svetainėse lankosi 39% apklaustųjų ir ši auditorija nuo 2010 metų padidėjo tris kartus.
Ne per seniausiai iš to paties internetinio leidinio rbc.ru sužinojome Kremliaus sienose svarstant reikalą pakoreguoti Rusijos federalinių kanalų transliuojamą tematiką (повестку). Apie tai leidiniui pranešė skaitytojams nepristatyti Prezidento administracijai artimi žmonės. Pasak jų, TV laidose liūto dalį užima užsienio politika, o apie šalies vidaus gyvenimą kalbama mažai ir neįtaigiai. Girdi, žiūrovams peršama viena: Mes čia geri, o jie ten (užsienyje) blogi. Aplinkui vien priešai. Per pastaruosius metus žmonės pavargo leisti laiką kariniame informaciniame fronte. Daugelis piliečiams rūpimų dalykų aptarinėjami ne televizijoje, o Internete, socialiniuose tinkluose, ir Kremlius norėtų suartinti šiuos du dabar skirtingomis temomis kalbančius pasaulius.
Ar įmanoma apsiginti nuo klaidingų žinių? Slaptai.lt nuotr.
Tokios kalbos Kremliuje prasidėjo po to, kai jo gyventojai sužinojo naujojo Prezidento administracijos vadovo pirmojo pavaduotojo Sergejaus Kirijenkos užsakymu atliktų federalinių TV kanalų transliuoto turinio tyrimo išvadas.
Tyrėjų nuomone, vaizduodama visuomeninę-politinę realybę federalinė televizija svarbiausiu dalyku rodo reikalą ginti Rusijos nacionalinį suverenitetą nuo užsienio priešiškumo ir šia išorine grėsme teisina šalį slegiančius ekonominius ir socialinius sunkumus. Reikia būti patriotais ir pasitikėti valstybe, kurią įkūnija šalies prezidentas Vladimiras Putinas.
Tuo tarpu šalies vidaus gyvenimas (внутриполитическая повестка), visuomeninių organizacijų ir paskirų žmonių interesai ignoruojami. Tyrėjai perspėja, jog pasaulio supriešinimas, jo vaizdavimas vien juoda ir balta spalvomis ir emocinės įtampos kaitinimas prie gero neveda.
Televizija turi tapti veiksmingu komunikacijos instrumentu svarstant šalies vidaus gyvenimo problemas, – tuo rbc.ru šaltinis leido suprasti, jog Kremlius sunerimo dėl 2018-ųjų pavasarį įvyksiančių prezidento rinkimų. Į prezidento administracijos vadovus paskirtas Kirijenka, kiek žinoma, turi garantuoti, kad rinkimų nugalėtojas gautų ne mažiau kaip 70% rinkėjų balsų ir tuo pačiu metu išliktų politinės konkurencijos regimybė. Kirijenkai su ekspertais ir vadinamaisiais politiniais technologais reikia suburti naują daugumą, palaikančią Putiną vien iš pasitikėjimo, nes po Krymo prijungimo susiklostęs konsensusas negalėjo ilgai tverti ir ėmė eižėti. Reikia žmonėms pažadėti kažin ką šviesaus ateityje: šalies modernizavimą, nacionalinę sėkmę, asmeninę gėrovę, socialinę apsaugą ar dar ką. Rasti naujus žodžius ir toną, kurie įtikintų Putiną esant kažin kuo ypatingą ir nusipelniusį vadovauti valstybei ištisus 25 metus.
Fakenews. Slaptai.lt nuotr.
Maskvos valstybinio tarptautinių santykių universiteto (МГИМО) profesoriaus Valerijaus Solovėjaus nuomone, 2014-2015 metais, kai propagandos strategija buvo grindžiama konfrontacija, priešo įvaizdžio kūrimas ir įtampos palaikymas mobilizavo visuomenę. Tačiau nelikus aiškiai suvokiamo priešo tokia būsena negali ilgai trukti. Tuo tarpu Ukrainos tema išblėso, Sirija pernelyg toli, JAV nustojo buvusi didžiausiu priešu. Žmonės ėmė pavargti nuo televizijos kanalų agresyvios retorikos, – teigia profesorius. – Dabar, artėjant rinkimams, žmones reikia įtikinėti, jog prezidento pastangomis problemos išspręstos, mes įveikėme rifus ir išplaukėme į plačius, ramius vandenis. Žodžiu, iškilo būtinybė nukreipti šalį naujos ideologijos bėgiais.
Pilietinio karo nuojauta
Toli gražu ne visi sutinka, kad Rusija įveikė rifus, netgi priešingai – tvirtina didžiausius pavojus dar tykant. 2014 metais po Krymo konsensuso susiklostęs pasaulio paveikslas tebėra tvarus, tačiau jo pakraščius po truputį ardo ekonominė krizė, į aklavietę užėjusi užsienio politika, – teigia Rusijos politinių technologijų centro prezidentas Igoris Buninas. – Ši erozija vyksta lėtai, ir reikia daug laiko, kad ji pasiektų šerdį – Vladimiro Putino reitingus. Pasak šio istoriko, politologo ir politinio technologo, plika akimi dar nematyti, kad Rusijos visuomenė smarkiai susiskaldžiusi, tačiau anksčiau ar vėliau už valdžią balsuojanti tylinčioji dauguma pradės irti ir tada bet koks kraštutinumas atneš milžinišką žalą. Kai kas šiuose žodžiuose įžvelgia pilietinio karo pranašystę.
Dar viena organizacija – socialinio projektavimo centras “Platforma“ atliko tyrimą „Rusijos televizijos sociologija“. Apie 2016 metų Rusijos televizijos laidas kalbėta su daugiau kaip 50 ekspertų, žurnalistų – Kremliaus politikos šalininkų ir priešininkų, apklausta 1600 žmonių. Pranešimas apie šį tyrimą sukėlė didelį susidomėjimą, socialiniuose tinkluose sumirgėjo nuorodos į šį dokumentą. Tyrimo metų apklaustų žurnalistų vieninga nuomone, dabartinė televizija kompromituoja valdžią. Į klausimą, kokius jausmus dažniausiai patiria žiūrėdami įvairių televizijos kanalų naujienų laidas, žmonės atsakė: baimės, nerimo – 37%, susierzinimo – 24%, pasitikėjimo – 12%, optimizmo, stabilumo, tikrumo – 11%, abejingumo – 7%, nė kokių – 18%.
Tyrėjų nuomone, žmones nuo televizijos atgraso jau vien TV laidose vyraujanti bendravimo maniera, kalbos tonas, ypač politinių diskusijų (политических ток-шоу) – tokio chamiškumo žmonių tarpusavio bendravime nebūna. Argumentai, jeigu jie pateikiami, būna primityvūs (tarytum kitokių žiūrovai nebūtų verti), rėksmingai ir kategoriškai (kaip laužtuvu) brukama viena nuomonė – klišė (valdžios požiūris). Kalbama tas pats per tą patį, pokalbių temos keliauja iš vienos laidos į kitą – kaip ir jų dalyviai, kurie regisi ir nakvoja TV studijose. Žodžiu, nieko dora nepasakoma (žmonės negirdi bent jau tokio lygio diskusijų, kokias jie patys užveda buityje ar darbe), tačiau žiūrovai emociškai įaudrinami ir negali atsiplėšti nuo ekrano (kaip žiūrint pornografiją).
Valstybinė televizijos, kaip politinės informacijos transliuotojo, užduotis yra įtraukti žmones į valstybės reikalus, tačiau po tokių laidų žiūrovai, kaip sakoma „Platformos“ pranešime, dar labiau nuo jų nutolsta. Jie ką tik dalyvavo action, lėmė pasaulio likimą, o čia krizė, kyla kainos, prastėja švietimas ir sveikatos apsauga. Emociškai įkaitinti žmonės tiesiog perkelia savo susierzinimą ant namiškių ir visa to, kas dedasi už lango.
„Platformos“ pranešime nurodoma ir dėl viso šito ateityje galinti kilti didžiausia grėsmė: sistemos, tai yra valdžios konstrukcijos, savaiminė griūtis. Vienus televizija, kaip sakyta, audrina ir traukia, o kitus – atstumia. Nuo TV pasaulio tolsta visuomenės klasė, kuri plačiąja žodžio vadintina valdymo specialistais. Tai – išsilavinę žmonės, sugebantys racionaliais argumentais atskirti teisingą požiūrį arba veiksmą nuo klaidingų. Tuo tarpu sistema, pati to nepastebėdama, praranda ryšį su šiais žmonėmis. Ne visi jie išvažiuoja į kitas šalis ir išsiveža savo patentus, pinigus, technologijas ir sugebėjimus. Tačiau tarp jų daugėja linkusių (arba linkstančių) neturėti reikalų su tuo, ką įkūnija televizija.
Jau 2014-aisiais, praėjus keliems mėnesiams po Krymo aneksijos, politikos technologas Glebas Pavlovskis abejojo, kas ką valdo įsismarkavus visuotinei isterijai: ar Putinas televiziją, ar atvirkščiai. Jo žodžiais, Ukrainos revoliucija buvo tam tikra dovana, leidusi isterijas paversti tikru mobilizuojančiu, ilgai trunkančiu serialu. Tačiau radosi nauja vyriausybė – „Ostankino“ (Rusijos federalines TV programas transliuojančio techninio centro pavadinimas, ten įsikūręs ir įtakingiausiu Rusijoje laikomas „Pirmasis kanalas“), kurios įtaka valstybėje daug didesnė nei tikrosios vyriausybės. Ir subjektas Putinas tapo jos įkaitu, tuo, į kurį galima kėsintis, – personažu.
Rusų politologas ir publicistas Andrejus Piontkovskis prieš kelis mėnesius „Laisvės radijui“ tiesiai pareiškė: Ne Kremlius nustato televizijai temas, o televizija – Kremliui (Не Кремль определяет повестку дня телевидения, а телевидение – повестку дня Кремля). Anot jo, Rusijos prezidento aplinkoje varžosi dvi jėgos, vieną jis pavadino hibridinės kapituliacijos partija (reikėtų kiek nors nusileisti norint sankcijų sušvelninimo), kitą – trečiojo karo partija (reikalingas išorės priešas, su kuriuo kariaujant paprasta paaiškinti ekonomikos griūtį ir kitaip manančių persekiojimą). Karingasis sparnas įgyja vis daugiau įtakos ir gauna vis daugiau laiko Rusijos televizijoje (kas vakarą tvinksta beprotybė visuose federaliniuose kanaluose).
Istorikas Andrejus Piontkovskis
Tiesiog žiūrovų akyse bręsta fenomenas – pirmas autoritarinių režimų istorijoje ne karinis, o televizinis valstybės perversmas. Jau ne Kremlius nurodinėja televizijai, ką reikia daryti, o televizija – Kremliui. Piontkovskio manymu, Putinui liko vienintelė galimybė dar kiek išlaikyti valdžią – pačiam imtis vadovauti šiam perversmui (самому возглавить этот медийный переворот).
Televizija mirė, tegyvuoja internetas!
Rusijos vyriausybei priklausančio Finansų universiteto politinių tyrimų centro direktorius Pavelas Salinas mano, jog pastaruoju metu televizija, o kartu su ja ir valdžia, atsidūrė pavojingoje padėtyje: kaip SSRS gyvavimo pabaigoje, kai laidų tematika neatitiko gyventojų lūkesčių. Šis žinybinis mokslininkas neslepia, kad Rusijoje televizija gerokai griežčiau kontroliuojama negu kitos žiniasklaidos rūšys, todėl kai ateis įsakymas iš viršaus, tematika pasikeis. Tuo tarpu leidinio „Novaja gazeta“ apžvalgininkė Julija Latynina prieš kelias savaites paskelbė: Televizoriui galas (Конец телевизора). Jos įsitikinimu, prasidėjo negrįžtamas procesas, prilygstantis Reformacijai.
Latynina rašo, jog daugelį metų Rusijoje gyvavo zombia dėžės mitas: buvo tikinama labai didelę Rusijos gyventojų dalį, gal 85%, o gal ir visus 90%, gyvenant ir kvėpuojant tuo, ką rodo televizorius, tiksliau – federaliniai TV kanalai. Reformacijos skelbėja su tuo nesutinka ir siūlo spręsti patiems: Rusijoje gyvena daugiau kaip 140 milijonų žmonių, o „Pirmojo kanalo“ naujienų laidą „Vremia“ žiūri tik 6 milijonai Rusijos gyventojų, tai yra mažiau kaip 5%. Tai, tvirtina Latynina, – oficiali statistika, ją lengva patikrinti (gaila, nenurodo šaltinio).
Žurnalistė Julija Latynina
Kitas klausimas: koks laidos „Vremia“ auditorijos vidutinis amžius? Atsakymas: 63 metai. Tai – irgi oficiali statistika. Kitais žodžiais, 5% žmonių, žiūrinčių „Vremia“, – tai anaiptol ne pati aktyviausia gyventojų dalis. Dabar, klausia Latynina, kiek žmonių pažiūrėjo kovo pradžioje Internete pasirodžiusį dokumentinį filmą „Jis jums ne Dimonas“ (Он вам не Димон)? Tik per YouTube – apie 20 milijonų žmonių, o iš viso – bent du kartus daugiau. Kitaip sakant, kas antras Rusijos pilietis, jaunesnis nei 50 metų, matė Kovos su korupcija fondo pristatytą filmą-tyrimą apie valstybės vyriausybės pirmininko Dmitrijaus Medvedevo vadovaujamą korupcijos tinklą.
Prieš penkerius metus įkurto Kovos su korupcija fondo steigėjas ir labiausiai Kremliaus nekenčiamas opozicijos veikėjas Aleksejus Navalnas šį filmą baigia labai liūdna išvada. Buvęs prezidentas, dabartinis premjeras ministras ir valdančiosios partijos „Jedinaja Rosija“ lyderis beveik atvirai surezgė korupcijos tinklą iš organizacijų ir labdaros fondų, per kuriuos ima oligarchų pakišas ir maniakiškai stato sau rūmus bei rezidencijas visoje šalyje. Perka jachtas ir viduramžių pilis užsienyje. Į Medvedevo sumanytąsias schemas įtraukta tūkstančiai žmonių. Slaptus rūmus saugo valstybės specialiosios tarnybos.
Iš tikrųjų šios paslaptys, kalba Navalnas, slepiamos tik nuo Rusijos liaudies, kurios sąskaita viskas ir statoma, o valdžioje apie tai visi ir viską žino. Medvedevas gali sau leisti vogti tiek daug ir labai nesislapstydamas todėl, kad ir Putinas daro tą patį, tik dar didesniu mastu. Visi vyriausybėje šitai daro. Ir teismų, ir prokuratūros, ir specialiųjų tarnybų vadovai daro tą patį – tampa milijonieriais ir milijardieriais pasitelkę korupciją. Sistema supuvo tiek, kad joje visiškai neliko sveikų vietų. Per 17 metų buvimą valdžioje šie žmonės sukūrė sklandžiai veikiantį mechanizmą, kaip Rusijos nacionalinį turtą paversti rūmais ir bankų sąskaitomis sau ir savo vaikams. Ir tai yra pagrindinė priežastis, kodėl tiek turtų turinčioje Rusijoje dauguma žmonių gyvena taip vargingai.
Visi Rusijoje žinojo valdžią vagiant, tačiau šis filmas, rašo Latynina, tarytum iš naujo atvėrė akis žmonėms, kurie anksčiau žinojo tik Krymas mūsų (Крым наш). Pasitikėjimas Medvedevu per mėnesį sumažėjo nuo 52% iki 42%. Kovo 26 d. Rusijos miestuose įvyko korupciją smerkiančios protesto akcijos, kuriose dalyvavo tūkstančiai žmonių (Maskvos policijos duomenimis, sostinėje protestavo 7-8 tūkstančiai žmonių, opozicijos atstovai nurodo 25-30 tūkstančių). Aleksejų Navalną policija sulaikė praėjus 15 minučių nuo jo pasirodymo protestuotojų gretose, suėmė 15 parų ir skyrė baudą – esą nepakluso teisėtiems policijos pareigūno reikalavimams. Internete jį palygino su Hitleriu – neabejojama, jog tai – Kremliaus užsakyto politinio perėjūno diskreditavimo vajaus pradžia.
O Julija Latynina kalba apie Reformacijos pradžią. Roma sukriošo! Tačiau ne visiautoriai skuba laidoti televiziją, nors ir įspėja, jog eksperimentai gali visaip baigtis. Pasak politologo Nikolajaus Mironovo, Rusijos televiziją mėginta pertvarkyti ano amžiaus 9 dešimtmetyje. Baigėsi tuo, kad ji tapo nekontroliuojama (вышло из-под контроля). Bet kuri ideologizuota, propaganda pagrįsta sistema, samprotauja šis autorius, iškreipia tikrovę, ir praraja tarp propagandos ir realybės būna tuo didesnė, kuo sistema labiau atitrūkusi nuo žmonių. Dabar atotrūkis tarp sistemos ir žmonių yra labai didelis. Jeigu valdžia nuspręs lygiuotis į internetinę tematiką, jai teks atsakinėti į klausimus, kurie iš tikrųjų jaudina žmones. Lygiuojantis į Internetą, reikės duoti žodį ir opozicijai. O tada…
O tada iškils klausimas, kas dėl visko kaltas. Pasaulinio banko duomenimis, Rusijoje daugiau kaip 21 milijonas žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Gimstamumas nedidelis, žmonės sensta, vyrų gyvenimo trukmė ne per ilgiausia. Iki 2050 metų gyventojų skaičius šalyje, prognozuojama, gali sumažėti 16%, dirbančiųjų – 25%. „The Washington Post“ parašė, jog Rusija tik dedasi įtakinga ir grėsminga valstybe ir kišimusi į kitų valstybių reikalus slepia savo silpnumą. Putino režimas laikosi ant netvirtų pamatų, kuriuos ardo didelės vidinės problemos.
Jie nori, kad bijotume
Kremliui artimi internetiniai leidiniai neišleidžia iš akių vienos temos. Antai RT rusiškoje svetainėje rašoma apie tai, kaip Vokietija mėgina užslopinti Rusijos žiniasklaidą Baltijos šalyse (как Германия пытается заглушить российские СМИ в Прибалтике). Esą Vokietijos užsienio reikalų ministerija nusprendė padėti Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje sukurti alternatyvią rusišką žiniasklaidą – radiją ir televiziją (Estijoje nuo 2015-ųjų veikia rusiškas kanalas ETV+). Rusijos informacijos agentūra EA Daily praneša: Lietuvos valdžia pasibaisėjusi: 25% gyventojų gerbia Putiną (Власти Литвы в ужасе: 25% населения уважают Путина). Šio pranešimo autorius kartoja, ką parašė mūsiškis Lrytas: apie 73 proc. Lietuvos rusų myli Rusijos prezidentą ir 64% Lietuvos lenkų patinka Vladimiras Putinas. Be to, Lietuvos provincijoje iki 20% etninių lietuvių palaiko Rusijos prezidentą, jo užsienio ir vidaus politiką.
Skaitome toliau: Baltijos šalyse toliau vykdoma Rusijos žiniasklaidos diskriminacija (rubaltic.ru). Kovojant su ja nužygiuota net iki Europos parlamento, kur priėmė rezoliuciją prieš trečiųjų šalių propagandą, tiesiai sakant – prieš Kremliaus. Tačiau Baltijos šalyse susidomėjimas Rusijos žiniasklaida neišblėso: skirtingai nuo politikų, paprasti žmonės suinteresuoti išsaugoti žodžio laisvę. Rusijos naujienų agentūra „Sputnik: Baltijos šalys pastoviai stato kliūtis Rusijos žiniasklaidai. Antai Lietuva pristabdė Rusijos kanalo „RTR Planeta“ retransliavimą, ankstesniais metais išsiuntė iš šalies Rusijos federalinio kanalo filmavimo grupę, atsisakė akredituoti naujienų agentūros „Novosti“ korespondentą, o „Komsomolskaja pravda“ žurnalistą paskelbė persona, keliančia grėsmę valstybės saugumui.
Rusija, anot „Sputniko“, su tuo nesitaiksto. Rusijos užsienio reikalų ministerija pareiškė: žiniasklaidos persekiojimo Baltijos šalyse atvejai akivaizdžiai rodo, ko iš tikrųjų verti demagoginiai Vilniaus, Rygos ir Talino tikinimai sekant demokratijos ir žodžio laisvės principais. Estijoje įtraukus „Pervyj Baltijskij kanal“ į priešiškos žiniasklaidos sąrašą, Pilietinių teisių plėtojimo ir žmogaus teisių tarybos prie Rusijos prezidento narys Aleksandras Brodas parašė Europos Tarybos ir OSCE atstovams: Kova su Rusijos žiniasklaida Baltijos šalyse vykdoma dėl to, kad ji pateikia kritinę informaciją dėl krizinių reiškinių regione ir visoje Europoje. Šis puolimas, pasak nario, yra žodžio laisvės principo pamynimas.
Viename iš čia paminėtų tekstų randame tai, kas jų autoriams labiausiai magėjo parašyti, gal todėl ir parašyta riebiomis raidėmis: Bijo – vadinasi, gerbia. Šių metų pradžioje minėto fondo „Visuomeninė nuomonė“ atliktos apklauso duomenimis, 86% respondentų mano, jog Rusijos pasaulyje bijo ir dauguma (75%) tuo patenkinti.
Publicistas Leonas Jurša. Slaptai.lt nuotr.
Rusijos žurnalistas Aleksejus Kovaliovas, prieš kelerius metus dirbęs valstybinėje naujienų tarnyboje, dabar vadinamas vienišu kovotoju su Kremliaus propagandos imperija (žr. https://noodleremover.news/). Jis atkreipė dėmesį, kas atsitiko, kai Latvijoje praėjusių metų pavasarį uždraudė „Sputnik“ svetainę “, tačiau ji toliau veikė persivardijusi: apsilankymų padaugėjo 2,5 karto. „Sputnik“ priklauso liūdnai pagarsėjusiai propagandos Kremliaus grupei „Rosija segodnia“ (Russia Today), turi svetaines užsienio šalyse 30 kalbų.
Pasak Kovaliovo, RT vyriausioji redaktorė Margarita Simonian stropiai renka straipsnius apie Rusijos propagandos galią, išverčia ir skelbia su iškilmingais komentarais: Žiūrėkite, kaip jie mūsų bijo! Žurnalisto žodžiais, straipsnius apie Rusijos propagandos grėsmę skaito daugiau žmonių negu pačią propagandą. Jis sakosi atidžiai sekąs Kremliaus propagandą ir galįs tvirtinti, jog nuo 2014-ųjų jos intensyvumas ėmė slūgti, tuo tarpu būtent 2016 metais Rusijos propaganda tapo pasauliniu fenomenu, kurio visi bijo.
Čia minėtas pranešimas „Rusijos televizijos sociologija“ pradedamas anoniminiu epigrafu „Мы, оглядываясь, видим лишь руины” (Atgal pažvelgę, matom tik griuvėsius). Autoriai greičiausiai pamanė Rusijos skaitytojus ir taip žinant, kad tai – eilutė iš Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio „Laiškų bičiuliui į Romą“.
Gal iš tikrųjų vertėtų dažniau į viską pažvelgti „Novaja gazeta“ apžvalgininkės Julijos Latyninos akimis? Stebėkime, kaip žlunga trečioji ar kažin kelinta Roma. Juo labiau kad pati Kremliaus televizija tai rodo…
Gaidžio metai – svarbūs. 2017-ieji gali tapti lūžio laikotarpiu, kada viskas kardinaliai keičiasi. Nebūtinai gerojon pusėn. Užsienio politikos apžvalgininkai vis dažniau pripažįsta: griūna iki šiol galiojusi pasaulinė tvarka, ir į pasaulinę areną vėl ropščiasi vadinamoji „stipriojo teisė“. Kremlius bando įrodyti, jog stipresnysis turi visas teises, o silpnoji pusė teturi tik vieną teisę – nusilenkti stipresniojo valiai.
Lietuva privalo būti budri. Mums svarbu suvokti, kuo baigsis tikrą karą primenantys naujojo JAV prezidento ginčai su šalies specialiosiomis tarnybomis.
Kuo greičiau paaiškės, kas laimi – JAV žvalgybininkai, kaltinantys Kremlių bandžius paveikti JAV prezidento rinkimų rezultatus, ar Donaldas Trampas (Donad Trump), neigiantis Vladimiro Putino hakerių įtaką jo pergalei, – tuo lengviau numatyti tolimesnius naujojo prezidento ketinimus dėl bendravimo subtilybių su šiandienine Rusija.
Tada tikriausiai bus galima svarstyti, ar Baltijos šalyse dislokuojami Amerikos daliniai – ilgam. Tokiu atveju būtų įmanoma net prognozuoti, ar į Lenkiją permetami vokiečių tankai, – taip pat ilgam. Juk Vokietijos elgsena saugant rytines NATO sienas priklauso ne vien nuo Vokietijos kanclerės, bet ir nuo JAV prezidento nuotaikų.
Ir vis dėlto atrodo, kad D.Trumpas – į didžiąją politiką įsiveržęs verslininkas, kurio veiksmų neįmanoma suvokti, jei manome, kad jis nėra nei Rusijos įtakos agentas, nei labai primityvus žmogus.
Lengva perprasti, kad būsimajam Baltųjų rūmų šeimininkui nėra malonu, kai Amerikos žvalgybinė bendruomenė sutartinai tvirtina „nė neabejojanti buvus milžinišką Rusijos slaptųjų tarnybų poveikį 2016-ųjų prezidento rinkimams JAV“. Tačiau, užuot viską neigęs, D.Trumpas, jei jis nuoširdus JAV patriotas ir pretenduoja tapti rimtu politiku, privalėtų elgtis kiek kitaip, nei elgiasi dabar. Žymiai išmintingiau. Pavyzdžiui, amerikiečių tautą ir pasaulį galėjo senų seniausiai nuraminti: „konkrečiais darbais įrodysiu, kad niekam negalima kištis į JAV rinkimus“. Štai tokie pareiškimai sumažintų įtarimus. Bet D.Trumpas elgiasi būtent taip, tarsi diskusijas dėl „įtakos agento“ ar „primityvaus kvailio“ norėtų kuo labiau sustiprinti. Labai iškalbingas Twitter paskyroje neseniai atsiradęs jo įrašas: „Geri santykiai su Rusija yra gerai, tik kvailiai ir buki žmonės gali manyti, kad tai blogai“ (šiuos žodžius cituoja ir alfa.lt).
Tikrai kvailumui nėra ribų. Kas gi įrodinėja, kad geri santykiai su Rusija – blogis? Visi mes tvirtinome, tvirtiname ir tvirtinsime: „bičiuliautis su svetimų žemių neokupuojančia Rusija – didžiausias gėris“. Bet štai bičiuliautis su svetimas teritorijas grobiančia Rusija – didžiausia nuodėmė. Man regis, ši aksioma tokia akivaizdi, kad nė nereikia papildomų paaiškinimų: padoriam, garbingam žmogui turėtų būti bjauru sėdėti net prie vieno stalo su V.Putinu, juolab jam ištiesti ranką. Tad ar galima manyti, kad D.Trampas išnaudojo visus limitus, peržengė visas ribas?
Be abejo, D.Trampui nėra lengva. Jis pateko tarp dviejų ugnių. Jis nežino, kaip išsinarplioti iš Rusijos primestų žaidimo taisyklių.
Rusijos opozicionierius Vladimiras Milovas pastebi, kad D.Trampas – nepavydėtinoje padėtyje. Jo reputacija rimtai pašlijusi. Tvirtinti, kad, tapęs šalies lyderiu, pakels kairiųjų pažiūrų Barako Obamos sugriautą ekonomiką, – viena. O štai neigti V.Putiną davus įsakymą Rusijos žvalgybai įtakoti JAV prezidento rinkimus, – tai tas pat, kas advokatauti Rusijos slaptosioms tarnyboms. Nuo kaltinimų, esą jis išrinktas ne tik amerikiečių rinkėjų, bet ir Kremliaus intrigantų, D.Trampas gali tik … neigdamas Rusijos FSB, GRU, Rusijos programišių ir Rusijos prezidento nusikalstamas veikas, taigi – kenkdamas pačiai Amerikai ir jos specialiosioms tarnyboms.
Amerikiečių publicistas, Aleksandro Litvinenkos fondo vadovas Aleksandras Goldfarbas – dar griežtesnis. Ukrainiečių portalui gordonua.com jis tvirtino, kad tarp JAV žvalgybos ir D.Trampo prasidėjo rimtas karas. JAV žvalgyba sako: „nėra jokių abejonių – Kremlius rimtai kišosi į JAV rinkimų kampaniją kibernetinių atakų pagalba, V.Putinas už tai asmeniškai atsakingas“. O ką tvirtina D.Trampas? Jis teigia netikįs amerikiečių žvalgybų ataskaitomis, nes, matote, kadaise jos apsižioplino Irake, tvirtinusios Sadamą Huseiną turint cheminį ginklą. Taip, tai buvo JAV žvalgybos klaida. S.Huseinas cheminio ginklo neturėjo.
Bet ar tai reiškia, kad NSA, CŽV ir visos kitos žvalgybinės organizacijos klysta tvirtindamos, jog Rusija prieš Ameriką seniai pradėjo kibernetinį karą? Kaltindamas savąsias žvalgybas, kad šios politikuoja, analizuodamos Rusijos veiklą, arba teigdamas, kad JAV slaptosios tarnybos nežino, kas organizavo programišių atakas prieš Hilary Klinton ir jos šalininkus, D.Trampas rimtai įžeidė Amerikos žvalgybas.
Tačiau A.Goldfarbas – ne pats aštriausias. Pats aštriausias buvo rusų publicistas ir politologas Andrejus Piontkovkis. Vertindamas naujojo JAV vadovo elgesį ginčijantis su savo žvalgybomis parašė: „D.Trumpas – kvailys, jei mano, kad už kiberntinių atakų prieš JAV slypi ne Kremlius“ (gordonua.com).
A.Piontkovskis aštriai kritikavo ir rusų komentatorius, kurie bando įtvirtinti nuomonę, esą prieš pat 2017-uosius metus parengtos JAV sankcijos Rusijai ir 35 rusų diplomatų išvijimas iš Amerikos – tai nueinančiojo B.Obamos asmeninis kerštas „žymiai šauniau savo kieme besitvarkančiam V.Putinui“.
Kad B.Obama primityviai kerštauja įtakingiausiu pasaulio politiku nominuotam V.Putinui, Rusijos radijui „Echo Moskvy“ pareiškė, pavyzdžiui, žymi Rusijos žurnalistė, politikos apžvalgininkė Julija Latynina.
Taip manančią J.Latyniną publicistas A.Piontkovskis pavadino kagėbiste, kuriai specialiai leidžiama dėl smulkių dalykų piktai kritikuoti V.Putiną. Užtat drąsios opozicionierės aureolę suskirūrusi J.Latynina privalo Kremliui atidirbti prastumdama V.Putino poziciją … pačiais svarbiausiais klausimais susiklosčius ypač nepalankiai situacijai. Versija dėl B.Obamos keršto – būtent tas atvejis, kada reikia sumenkinti V.Putinui skausmingus nueinančiojo JAV prezidento sprendimus. Tokią nuomonę paskleisti naudingiausia patikėti ne atviriems Kremliaus propagandistams, nes jų žodžiai atrodys neįtikinamai, o būtent žurnalistams, kurie apsimeta esantys Kremliaus oponentai, mat jų pareiškimai atrodys panašūs į tiesą. Štai J.Latynina, pasak A.Piontkovskio, ir pratrūko…
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS (internetinė versija www.draugas.org)
„Echo Moskvy“ vedėjos Julijos Latyninos pareiškimas, kad naujos JAV sankcijos Rusijai – tai Barako Obamos kerštas asmeniškai Vladimirui Putinui, įrodo: sankcijos – labai skausmingas klausimas Kremliui, pareiškė leidiniui Gordon rusų publicistas Andrejus Piontkovskis.
Rusų istorikas ir publicistas Andrejus Piontkovskis.
„Naujojo laikraščio“ („Novaja gazeta“) apžvalgininkė ir per radijo stotį „Echo Moskvy“ transliuojamos autorinės programos „Prieinamumo kodas“ vedėja Julija Latynina, nepaisant savo tariamo opoziciškumo, padeda prastumti Kremliaus poziciją aštriausiais klausimais. Tokią nuomonę komentaruose leidiniui Gordon išsakė rusų publicistas ir politologas Andrejus Piontkovskis.
„Latynina – kagėbistinė kalė, kuri atlieka specialią RF specialiųjų tarnybų funkciją. Jai dažnai leidžiama kalbėti labai aštrius dalykus, taip pat ir apie Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną bei jo sistemą. Bet tai daroma išimtinai tam, kad užkariautų auditorijos pasitikėjimą, o paskui prastumtų Kremliaus poziciją aštriausiais ir reikalingais KGB klausimais“, – pažymėjo Piontkovskis.
Politologas pažymėjo, jog pastarasis Latyninos pareiškimas, kad neva tai naujos JAV sankcijos Rusijai – tai Barako Obamos kerštas asmeniškai Vladimirui Putinui, dar kartą patvirtina: Latynina aktyviai gina skaudžiausius Kremliui klausimus.
„Latynina ne pirmą kartą padaro tokius pareiškimus. Tai dar kartą rodo: JAV sankcijos ir Rusijos diplomatų išsiuntimas – labai svarbus ir skausmingas klausimas Kremliui. Ir tai, kaip Latynina jį pateikė – geras rodiklis: vadinasi, Kremlius į jį žiūri labai rimtai. Senatorius respublikonas Džonas Makeinas pradeda klausymus Kongrese. Ir patikėkite, nuotaikos Amerikos valdančiuosiuose sluoksniuose griežtai antiputiniškos. Bendras JAV Senato vertinimas naujoms Amerikos prezidento Barako Obamos sankcijoms Rusijai – per mažai ir per vėlai“, – apibendrino Pionkovskis.
Žurnalistė Julija Latynina.
Latyninos nuomone, naujos JAV sankcijos Rusijai atrodo kaip prezidento Barako Obamos bandymas suvesti asmenines sąskaitas su RF lyderiu Vladimiru Putinu už demokratų partijos kandidatės Hilari Klinton pralaimėjimą rinkimuose.
Gruodžio 29-ąją JAV Valstybės departamentas paskelbė persona non grata 35 Rusijos diplomatus. Valstybės departamento spikerio Marko Tonerio pareiškime sakoma, kad jų veiksmai „neatitiko diplomatinio arba konsulinio statuso“.
Be to, JAV prezidentas Barakas Obama pasirašė įsaką įvesti sankcijas FSB ir GRU, trims Rusijos kompanijoms, užsiimančioms internetinėmis technologijomis, o taip pat šešiems RF piliečiams dėl tikėtinų jų sąsajų su kibernetinėmis atakomis prieš JAV valstybines ir politines institucijas.
Kremliaus spikeris Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad Rusijos atsakymas į naujas sankcijas bus pagrįstas savitarpiškumo principu ir sukels esminį diskomfortą JAV.
RF URM pasiūlė atsakant išsiųsti iš Rusijos 35 Amerikos diplomatus, bet RF prezidentas Vladimiras Putinas nepritarė tai iniciatyvai. Jis pareiškė, kad RF „nenusileis iki „virtuvinės“, neatitinkančios diplomatijos lygio“ ir ateityje atkuriant Rusijos ir Amerikos santykius formuos atsižvelgiant į politiką, kurią vykdys išrinktojo JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija.
Išrinktajam JAV prezidentui respublikonui Donaldui Trumpui pavyko radikalizuoti ir išplėsti antiputinišką bloką JAV valdančiuosiuose sluoksniuose, pareiškė komentaruose leidiniui „Gordon“ rusų politologas ir publicistas Andrejus Piontkovskis.
Rusijos politikos apžvalgininkas Andrejus Piontkovskis.
Išrinktojo JAV prezidento respublikono Donaldo Trumpo abejonės, ar už kibernetinių atakų prieš demokratų partijos serverius slypi Kremlius, gali iš esmės pabloginti kolegų iš Respublikonų partijos požiūrį į jį.
Tokią kategorišką nuomonę komentaruose leidiniui „Gordon“ išsakė rusų politologas ir publicistas Andrejus Piontkovskis.
„Trumpui pavyko tai, ko mes su jumis net nesitikėjome, – radikalizuoti ir išplėsti antiputinišką bloką JAV valdančiuosiuose sluoksniuose. Jeigu Trumpas tęs savo kvailystes, tos nuotaikos tik stiprės. Trumpas paprasčiausias subingalvis, jeigu mano, kad už kibernetinių atakų prieš JAV slypi ne Kremlius! Jau atleiskite už tokią leksiką. Po to kiekvienam respublikonui kils mintis: būtų žymiai geriau, jei JAV prezidento kėdėje atsidurtų ne Trumpas, o jo viceprezidentas Maiklas Pensas“, – pažymi Piontkovskis.
Jo nuomone, naftos kompanijos ExxonMobil vadovo Rekso Tilersono kandidatūrai į JAV valstybės sekretoriaus postą Amerikos senatas nepritars.
„Galiu garantuoti: ponas Tilersonas, RF prezidento Vladimiro Putino apdovanotas Draugystės ordinu ir pretenduojantis į JAV valstybės sekretoriaus postą, nebus patvirtintas Senate. Ir jei apie Trumpo apkaltą kol kas galima kalbėti būsimuoju laiku, tai jau dabar galima tvirtinti: savo nuolatiniais proputiniškais pasisakymais Trumpas neįtikėtinai sutelkė Amerikos valdančiuosius sluoksnius kaip tik prieš Putiną“, – pabrėžė politologas.
Jis mano, kad į kovą prieš Trumpą stojo net tie senatoriai, kurie buvo abejingi situacijai Ukrainoje ir Putinui.
„Tradiciškai rėmė Ukrainą ir pasisakydavo prieš Kremlių būtent respublikonai. Bet dabar net demokratai Senate, kuriems buvo nusispjauti ir ant Ukrainos, ir ant Putino, griežtai užsipuolė Trumpą ir užėmė griežtą antiputinišką poziciją. Ir tai todėl, kad mato: putinofilija – pažeidžiamiausia Trumpo vieta, vadinasi, jį reikia atakuoti ta linkme“, – pareiškė Piontkovskis.
Piontkovskis akcentavo dėmesį į tai, kad apie Trumpo „nacionalinę išdavystę“ rašo ir Amerikos spauda.
„Netikite manim – paskaitykite paskutinius The Washington Post straipsnius. Ten tiesiog kalbama ir apie Trumpo nacionalinę išdavystę, ir apie tai, kad būtina skubiai patikrinti jo finansinę veiklą, kurios ataskaitą jis atsisako pateikti. Patikrinti, kad išsiaiškintume: kiek Trumpo kompanijose investicijų ir finansinių srautų iš Rusijos“, – pažymėjo politologas.
Pasak jo, įtakingi respublikonai sveikino naujas JAV sankcijas Rusijai.
Plakatas, kuriame vaizduojamas Donaldas Trampas.
„Aš net negarsinsiu tokių įtakingų respublikonų senatorių kaip Džonas Makeinas ir Lindsis Gremas, kurie Naujųjų Metų naktį lankėsi Ukrainoje tiesiog fronto linijoje. Beje, JAV Atstovų rūmų pirmininkas Polas Rajanas, šiek tiek korektiškiau žiūrintis į Trumpą, kaip tik sankcijų Rusijai klausimu griežtai skyrėsi nuo Trumpo. Respublikonas Rajanas ne šiaip pasveikino naujas dabartinio JAV prezidento Barako Obamos sankcijas, bet ir pareiškė: „Per mažai ir per vėlai“, – apibendrino Piontkovskis.
Hakeriai, veikiantys iš RF arba tos šalies palaikomi, įtariami dėl serijos atakų prieš užsienio struktūras. Antai, 2016-ųjų liepos 31 dieną demokratų partijos kandidatė į JAV prezidentus Hilari Klinton pareiškė, kad partijos komiteto kompiuterius sulaužė Rusijos specialiosios tarnybos.
Gruodžio 29-ąją JAV prezidentas Barakas Obama pasirašė įsaką įvesti sankcijas FSB ir GRU, trims Rusijos kompanijoms, užsiimančioms internetinėmis technologijomis, o taip pat šešiems RF piliečiams dėl jų tikėtinų sąsajų su kibernetinėmis atakomis prieš JAV valstybines ir politines institucijas.
Be to, JAV Valstybės departamentas paskelbė persona non grata 35 Rusijos diplomatus. Valstybės departamento spikerio Marko Tonerio pareiškime sakoma, kad jų veiksmai „neatitinka diplomatinio arba konsulinio statuso“.
Komentuodamas naujas sankcijas Rusijai ponas Trumpas pažymėjo, kad JAV „metas judėti toliau“. Jis išsakė prielaidą, kad už kibernetinių atakų prieš JAV gali slypėti ne RF, o „kas nors kitas“.
Informacijos šaltinis – ukrainietiškas www.gordonua.com portalas.
Slaptai.lt skelbia keletą žymių Rusijos politikų, kariškių ir aviacijos ekspertų pastabų apie gruodžio 25-ąją virš Juodosios jūros orlaivį Tu-154 ištikusią nelaimę (žuvo 92 žmonės).
Primename: RF gynybos ministerijos lėktuvas, kuriame buvo Rusijos kariškiai, Aleksandrovo ansamblio artistai ir Rusijos žiniasklaidos atstovai, skrido koncertuoti per Naujuosius metus į Siriją. Tačiau lėktuvas Sirijos nepasiekė.
Oficiali Kremliaus valdžia neigia buvus diversiją. Tačiau diversija – pats įtikinamiausias paaiškinimas, kas atsitiko ankstų gruodžio 25-osios rytą.
Jūsų dėmesiui – Andrėjaus Piontkovskio, Vadimo Lukaševičiaus, Andrejaus Krasnopiorovo ir Vitalijaus Portnikovo argumentai (interviu paskelbti ukrainiečių internetiniame portale Gordonua.com).
XXX
Tiriant Rusijos gynybos ministerijos lėktuvo Tu-154 katastrofą virš Juodosios jūros į akis krenta atkaklus Maskvos oficiozo noras išvengti teroro versijos, pažymėjo rusų politologas ir publicistas Andrejus Piontkovskis.
Teroro versija Rusijos gynybos ministerijos lėktuve gali būti rimtas smūgis ir padaryti per stiprų įspūdį RF gyventojams, pabrėžė politologas ir publicistas A.Piontkovskis.
„Į akis krenta atkaklus Maskvos oficiozo ir propagandos noras išvengti teroro akto versijos, nors visa virtinė aplinkybių byloja apie ją. Tai, kad nėra pilotų perspėjimo, nuolaužos išbarstytos, ir kad žuvę keleiviai randami be drabužių, visa tai reiškia, kad teroro akto galimybė gana didelė“, – pabrėžė ekspertas.
Pašnekovas akcentavo, kad su RF gynybos ministerijos lėktuvu gali pasikartoti situacija, kuri buvo tiriant keleivinio lėktuvo A321 katastrofą virš Sinajaus pusiasalio.
„Teroro akto versiją valdžia vertina kaip milžinišką smūgį visai propagandai. Antrasis kerštas už Alepą padarys pernelyg didelį įspūdį gyventojams. Pažiūrėsim, kaip toliau rutuliosis tyrimas. Ir atminkime, kas buvo su Egipto lėktuvu. Tada dvi savaites buvo neigiamas teroro aktas, o paskui, kai pasirodė Pentagono nuotraukos, pripažinta“, – sakė A.Piontkovskis.
XXX
Vertindamas informaciją apie Tu-154 katastrofą virš Juodosios jūros aviacijos ekspertas Vadimas Lukaševičius pabrėžė: „teroro akto versija iškyla visu dydžiu“.
Išanalizavęs stebėjimo kameras, šis rusų aviacijos ekspertas priėjo išvados, kad prieš nukrentant į Juodąją jūrą TU-154 sprogo: „Net neaiškus vaizdas Adlerio paplūdimio stebėjimo kamerose leidžia spręsti, kad prieš nukrentant į jūrą Tu-154 lėktuvas sprogo“.
Pasak jo, abejones sukėlė horizonto linija. Viena iš prielaidų buvo sprogimas lėktuvui atsitrenkiant į vandenį.
Tačiau nakties video sugretinimas su tos pačios kameros įrašu dieną, o taip pat kitos kameros vaizdo įrašo iš pakrantės analizė leidžia nustatyti, kad lėktuvas sprogo ore, rašo V.Lukaševičius.
„Jeigu tas plykstelėjimas iš tikrųjų aukščiau horizonto ir jis susijęs su nukritusiu lėktuvu, tai viena iš dviejų „oficialių“ versijų – kad tai pilotavimo klaida – visiškai atkrenta. O iš galimų antrosios likusios „oficialios“ versijos paaiškinimų – kad tai technikos gedimas – į galvą ateina tik kuro bakų sprogimas. Bet tai ką tik be priverstinės iniciatyvos, pagal paraišką užpildytame lėktuve, praktiškai neįmanoma“, – pabrėžė ekspertas.
XXX
RF KOP majoras Andrejus Krasnopiorovas apie Tu-154 katastrofą pareiškė šitaip: „jis sprogo ore“.
RF karinių oro pajėgų majoras dar pažymėjo, jog didelis atstumas tarp lėktuvo nuolaužų ir pernelyg staigiai nutrūkęs skrydis liudija, kad laineris sprogo.
Pasak eksperto, kad laineris sprogo ore, liudija labai plačiai, iki 15 km, išsisklaidžiusios nuolaužos. Jis pabrėžė, kad jeigu lėktuvas būtų kritęs sveikas, to nebūtų atsitikę.
Kitas RF KOP majoro pateikiamas argumentas – faktas, kad skrydis nutrūko pernelyg greitai po pakilimo. Jis pažymėjo, kad „staigiai krentama tuo atveju, kai atsitinka kažkas neįprasto, kas nors sprogsta ar atskyla arba sulūžta“.
Eksperto nuomone, pilotas galėjo ramiai perduoti informaciją ar įjungti nelaimės signalą, tačiau, jei to nepadarė, vadinasi, jam kažkas sutrukdė. Jis taip pat palygino Tu-154 lėktuvo katastrofą su lainerio A321 sudužimu Šarm-eš-Šeiche, Egipte.
Krasnopiorovas pabrėžė, kad Tu-154 yra labai patikimas lėktuvas, nes turi tris variklius ir modernią valdymo sistemą. Jis taip pat atmetė prielaidą, kad į lėktuvą galėjo kas nors įsirėžti, nes jį stebi aerodromo elektroninė stebėjimo sistema ir būtų tai užfiksavusi.
Lakūnas atmetė versiją, kad lėktuvas galėjo turėti problemų dėl degalų. Jeigu taip atsitiktų, tai problema būtų atsiradusi kylant, patikslino jis. O lėktuvui pavyko pakilti ir išbūti ore septynias minutes.
XXX
Politikos apžvalgininkas Vitalijus Portnikovas apie Tu-154 katastrofą pasakė: „Tai viena iš pirmųjų katastrofų, susijusių su piktavaliu Alepo sunaikinimu. Toliau bus daugiau ir blogiau“.
V.Portnikovas įsitikinęs, kad visuomenė nepatikės jokia kita į Siriją skridusio karinio lėktuvo žūties versija, išskyrus teroro akto versiją.
Rusijos ambasadoriaus nužudymas Ankaroje ir Tu-154 katastrofa ties Sočiu – du įvykiai, kurie žmonių akyse bus tiesiogiai susiję su Rusijos veiksmais Sirijoje, konkrečiai, su pralietu krauju Alepe.
„Visuomenė mano, kad tai teroro aktas. Visuomenė įsitikinusi, kad tai ne paskutinė katastrofa. Tai – tik viena iš pirmųjų katastrofų, kurios susijusios su piktavališku Alepo naikinimu. Toliau bus daugiau ir blogiau“, – prognozuoja V.Portnikovas.
Kremlius negalėjo nepagalvoti apie terorizmo blyksnio riziką ryšium su Sirijos kampanija. Tačiau per daug gerai vertino RF specialiųjų tarnybų pajėgumą, mano autorius.
„Rusijos specialiosios tarnybos jau seniai virto kažkokia „kalavijuočių ordino“ ir banditų įmonės simbioze. Kaip tik todėl joms nelabai sudėtinga kovoti su kitaminčiais Rusijoje. Jos gali būti veiksmingos korumpuotose šalyse posovietinėje erdvėje, įskaitant ir Ukrainą. Bet jos praktiškai bejėgės realiame operatyviniame darbe – tame, kuriuo kasdien užsiima JAV, Izraelio ar Didžiosios Britanijos specialiosios tarnybos, užkardydamos teroro grėsmes. Vladimiras Putinas to nesupranta“, – pabrėžė V.Portnikovas.
Jis neatmeta galimybės, kad RF galėjo tinkamai neįvertinti reakcijos, taip pat ir ekstremistų reakcijos, į Alepo bombardavimus.
„Alepo sunaikinimas – tai „raudonosios linijos“ peržengimas, kai neapykanta tampa iracionali, ir jos nešėjai nebegalvoja apie savo veiksmų pasekmes. Toks efektas sumažintu pavidalu jau buvo po barbariško Grozno bombardavimo ir Čečėnijos „valymo“. Dabar – visiškai kitokia situacija. Rusija – daugybės konfesijų valstybė. Ir didelė dalis jaunų musulmonų šioje šalyje atsidūrė pačiame tikriausiame socialiniame dugne, o tai palengvina užduotis įvairioms radikalioms organizacijoms. Asmeninės iniciatyvos aš net neminiu, jos neapskaičiuos nė viena specialioji tarnyba“, – pažymi žurnalistas.
„2017-aisiais Rusijoje gali prasidėti teroristinis nestabilumas. Gali būti baisu kiekvieną dieną prabusti. Padariniai – nenuspėjami“, – pridūrė jis.
Esant dabartinei ekonominei situacijai valdžia negalės pratempti dar dvejų metų. Kremliuje mąstoma paskirti pirmalaikius prezidento rinkimus, kad būtų galima išvesti Vladimirą Putiną į naują kadenciją, mano rusų istorikas ir publicistas Andrejus Piontkovskis.
Tokią nuomonę rusų istorikas ir publicistas Andrejus Piontkovskis išdėstė interviu Sotnik-TV.
Rusų istorikas ir publicistas Andrejus Piontkovskis.
„Visa tai smunka labai sparčiais tempais. Tai rodo bet kuri statistika. Putinomika neveikia. Ji neveikia seniai, ir ją palaikė du dirbtinio kvėpavimo aparatai: tai beprotiškos naftos kainos ir pigūs Vakarų kreditai. Nei vieno, nei kito nebėra, ir artimiausiu metu nenumatoma“, – pabrėžė jis.
Ryšium su tuo istorikas spėja, kad Rusijoje galimi pirmalaikiai rinkimai, kuriuose bus „karūnuotas“ RF prezidentas Vladimiras Putinas.
„Dar dvejų metų su raginimais „jūs ten laikykitės“ nepavyks pratempti. Bręsta tokia idėja – peršokti dabar, performinti Putiną po parlamento rinkimų, o toliau jau – nebesvarbu. Ten jau žmogus bus palaimintas viešpatavimui iki gyvos galvos ir jį bus galima palaikyti visokiausiais metodais“, – pareiškė Piontkovskis.
Jis pabrėžė, kad objektyvūs ekonominiai faktoriai byloja apie pirmalaikius prezidento rinkimus Rusijoje. Kaip antrą išeities variantą valdžiai Piontkovskis įvardijo žymų paaštrėjimą išoriniame fronte, kuris „užtemdys rinkimų tematiką“.
Eiliniai Rusijos prezidento rinkimai turi įvykti 2018 metais. Pagal RF Konstituciją, valstybės vadovas bus išrinktas šešių metų kadencijai.
RF prezidentas Vladimiras Putinas ir šalies užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas nusiteikę palaipsniui atiduoti Donbasą, o ne eskaluoti konfliktą Ukrainos pietryčiuose, pareiškė istorikas ir publicistas Andrejus Piontkovskis.
Andrejus Piontkovskis: tarp Rusijos ir Ukrainos dabar – „nervų karas“
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasirengęs taikiam sambūviui su Vakarais, bet tikisi išsaugoti kontrolę Ukrainos pietryčiuose.
Tokią nuomonę komentaruose leidiniui „Gordon“ išsakė istorikas ir publicistas Andrejus Piontkovskis.
Jo nuomone, Maskvos politinis vektorius nukreiptas į laipsnišką okupuotos Donbaso teritorijos atidavimą, bet tikrai ne į konflikto eskalavimą Ukrainos pietryčiuose.
„Apskritai, iš viso Putino ir vadinamojo rusų elito elgesio galima daryti išvadą, kad jie dabar sutiktų „Velniai tegriebia tą Donbasą! Einam į „Krymą mūsų“ – į tokį taikų sambūvį su Vakarais“, – įsitikinęs Piontkovskis.
Beje, „tiesiog šiandien atiduoti sieną, išvesti kariuomenę Putinui būtų labai didelis asmeninis politinis pralaimėjimas, bet tokia elito nuomonė egzistuoja“, – pabrėžė istorikas.
„Putinas su Lavrovu (Sergejumi Lavrovu, RF užsienio reikalų ministru, – „Gordon“) dar tikisi suvilioti Kijevą teritorinio vientisumo iliuzija ir įstumti tą Lugandoniją į Ukrainą, bet pagal savas sąlygas: išsaugant sienas, tačiau visiškai ją kontroliuojant. Dabar tęsiasi lyno tempimo rungtis“, – mano Piontkovskis.
Jo nuomone, tuo klausimu RF vadovybė tikisi Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir Prancūzijos prezidento Fransua Holando paramos.
Istorikas, publicistas, rašytojas Andrejus Piontkovskis
„Jie tikisi, kad kažkiek gali padėti Merkel ir Holandas kaip taikaus proceso garantai, kuriems labai svarbu, kad būtų vykdomi Minsko susitarimai: jie už tai gali gauti Nobelio premijas“, – pabrėžė istorikas, pridurdamas, kad Ukrainos valdžia kol kas nepasiduoda šiems Kremliaus siekiams, kai RF nepretenduoja į teritorinę Donbaso priklausomybę, ir vios dėlto išsaugo jame kontrolę.
„Laikas eina, o Kijevas tokiam jaukui nepasiduoda. Maskva samprotauja, kad vektorius gali eiti jau tik viena linkme: ne link eskalavimo, o link laipsniško Donbaso atidavimo. Ir tai bus įmanoma, jei Kijevas toliau tvirtai laikysis savo nuostatų ir nesutiks su kažkokia kvaila federalizacija, su rinkimais, visiškai kontroliuojant tiems zacharčionkams, plotnickiams, motoroloms ir taip toliau…“, – pabrėžė Piontkovskis.
Jis apibendrino, kad tarp Rusijos ir Ukrainos – „nervų karas“.
„Kas susvyruos pirmas? Paskutinieji signalai rodo, kad susvyravo jeigu ne Putinas, tai jau tikrai žymi dalis rusų elito“, – apibendrino publicistas.
Sergejus Lavrovas gegužės 31 dieną pareiškė, kad Rusija nepripažins vadinamųjų DNR ir LNR (Donecko Liaudies Respublikos ir Lugansko Liaudies Respublikos, – vert. past.), nes tada Vakarai nutrauks spaudimą Kijevui dėl Minsko susitarimų vykdymo.
Prieš tai gegužės 26 dieną, RF prezidento spikeris Dmitrijus Peskovas pranešė, kad Kremlius remtų Kijevo ketinimus grąžinti kontrolę okupuotose Donbaso teritorijose, jeigu juos diktuoja „humaniškumo sumetimai“.
Ginkluotas konfliktas Donbase tarp Ukrainos armijos ir prorusišku smogikų tęsiasi nuo 2014 metų balandžio. JTO duomenimis, per tą laiką žuvo 9,3 tūkst. žmonių.
2015 metų vasario 12 dieną po 17-os valandų derybų buvo sudaryti antrieji Minsko susitarimai, kurie numato ugnies nutraukimą, sunkiosios ginkluotės atitraukimą, tarptautinių stebėtojų monitoringą, vietinius rinkimus pagal Ukrainos įstatymus, konflikto dalyvių amnestiją, belaisvių išlaisvinimą ir pasikeitimą jais, humanitarinėms misijoms priėjimą teikti pagalbą, kam jos reikia, sienos kontrolės sugrąžinimą Ukrainai, konstitucinę decentralizacijos reformą šalyje.
Kol kas nė vienas iš tų punktų neįvykdytas.
Nuotraukose: istorikas ir publicistas Andrejus Piontkovskis.
Kremlius pradeda suvokti, kad jam nepavyks priversti Ukrainą prisiimti separatistus išlaikymui. Vienu metu Maskva tikėjosi, kad čia jai padės Normandijos formato valstybės – Prancūzija ir Vokietija, juolab, kad Minsko susitarimuose, kurie didele dalimi Kremliui buvo sėkmingi, yra formuluotės vos ne apie tų šalių finansinį dalyvavimą tų sričių išlaikyme, rašo Andrejus Piontkovskis leidinyje „Novoje vremia“.
Bet dabar Ukraina kasdien vis tvirčiau atsisako finansuoti okupuotas teritorijas, kol ten nebus surengti rinkimai pagal Ukrainos įstatymus. Tokioje situacijoje Kremlius neturi gerų ėjimų.
Vladimiras Putinas sugebėjo įbauginti Vakarus branduoliniu ginklu ir privertė žaisti pagal savas taisykles. Angelos Merkel ir Fransua Olando vizitas į Maskvą privertė prisiminti 1938 metus, kai Prancūzijos ministras pirmininkas Edvardas Daladjė ir Britanijos premjeras, agresoriaus nuraminimo politikos šalininkas Nevilas Čemberlenas iš pradžių palenkė Čekoslovakijos prezidentą Edvardą Benešą priimti kapituliacijos sąlygas, o paskui nuskrido pranešti rezultatų Hitleriui.
Įvykiai Ukrainoje klostosi maždaug pagal tokį pat scenarijų. Telefoninėse ir raštiškose derybose į Putino reikalavimus dėl konflikto Donbase sureguliavimo Vakarų lyderiai atsižvelgė ir su juo suderino. Olando ir Merkel uždavinys buvo įtikinti Petro Porošenką, kad tai siūlymas, „kurio negalima atsisakyti“.
Mano tėvas sakydavo: bailys du kartus miršta. Taip mirs ir Europa, Europos Sąjunga. Pirmą kartą ji miršta dabar, nuvažiavusi į Maskvą pas Putiną prašyti pasigailėjimo, kitą kartą mirs tada, kai Rusija atkurs imperiją su buvusios SSRS, o gal net platesnėmis sienomis.
Dešimt kartų galingesnė, bet vienuolika kartų bailesnė NATO drebina kinkomis štai jau antri metai. Ir JAV, ir Didžioji Britanija iš baimės net pamiršo, kad, kai iš Ukrainos buvo išgabenamas atominis ginklas, šiai janukovyčių nustekentai valstybei jos žadėjo karinę apsaugą.
Per praėjusius dešimt metų aptarinėta labai daug Beslano tragedijos aplinkybių, bet, mano požiūriu, į du pagrindinius klausimus ne tik nebuvo atsakyta, bet net itin retai jie būdavo formuluojami ir paskęsdavo tarp daugybės kitų: kiek buvo įkaitų ir teroristų, kiek kulkosvaidžių ir tankų, apie pirmojo sprogimo aplinkybes, chaosą štabe ir t. t.
Pirmasis klausimas: kaip galėjo atsitikti, kad tarp Beslano teroristų buvo keletas žmonių – įskaitant ir vieną iš jų vadeivų Chodovą – paleistų į laisvę prieš pat mokyklos užpuolimą?
Nė vienas iš jų nebuvo paleistas teismo nuosprendžiu.
Klysta net garsūs ekonomistai, net Nobelio premijos lauretai. Beje, klysta dažnokai.
Tik apie ekonomikos ekspertų klaidas plačioji visuomenė mažai ką nutuokia. Ne visiems į galvą šauna mintis po kelerių metų patikrinti, kokios ekonomistų prognozės pasitvirtino, kurios – žlugo.
Todėl klaidingas idėjas įtakingiausiuose leidiniuose skelbiančius, nepasitvirtinančias ekonomines teorijas milijoniniais tiražais propaguojančius ekonomistus mes tebelaikome įžvalgiais specialistais ir tuomet, kai jie prašauna pro šalį.
Norėčiau grįžti prie temos, kurią paliečiau viename iš savo nesenų tekstų, tuo labiau, kad dabar prie jos grįš daugelis autorių.
Tai, kad Rusijos ir JAV (apskritai Vakarų) tarpusavio santykiai ne šiaip jau grįžta į šaltojo karo laikus, o jau grįžo į tokią būseną, patvirtina ir einamieji įvykiai, ir ekspertų vertinimai, ir politinių publicistų komentarai.
Kai kurie autoriai tą reiškinį vadina Trečiuoju pasauliniu karu.
Tačiau man tinkamesnis ir patogesnis lyginamajai analizei naudotinas terminas atrodo „Ketvirtasis pasaulinis karas“, paliekant trečiąjį eilės numerį klasikiniam praėjusio šimtmečio antrosios pusės SSSR ir JAV šaltajam karui.
Vasario 21-ąją Eltos konferencijų salėje buvo pompastiškai pranešta, jog susibūrė iniciatyvinė grupė, kviečianti tautą į dar vieną referendumą – ar Lietuvai pravartu turėti litą? Šio referendumo organizatoriai – tie patys arba beveik tie patys, kurie rinko parašus referendumui dėl žemės ūkio paskirties žemės nepardavimo užsieniečiams. Tai reiškia, jog lietuviai per pastaruosius kelerius metus turės dar vieną referendumą.
Pirmasis klausė, ar mums reikalinga nauja atominė jėgainė, antrasis – ar leisime lietuviškąją žemę įsigyti Europos Sąjungos piliečiams, trečiasis – ar pravartu būtent dabar įsivesti eurą?
