Sekmadieniniai pamąstymai. Kokia žodžio „erzinti“ reikšmė?


Print

Nieko stebėtino, jei po Rusijos agresijos Kryme lietuviai rimtai susimąstė dėl savojo saugumo. Būtume kvaili, jei niekam iš mūsų nekiltų nerimą keliančių palyginimų. Išprievartavęs vieną kaimynę Kremliaus šeimininkas greičiausiai susigundys nuskriausti ir kitas kaimynes.

Juk deramo atkirčio Vladimiras Putinas nesulaukė nei dėl Padniestrės, nei dėl Gruzijos. Nūnai ir dėl Ukrainos niekas tarptautinio lygio chuliganui nežiebė atgal į dantis.

Tad lietuviai – šaunuoliai. Bent dabar puolė ieškoti atsakymų, kaip būtina konstruoti savo santykius su Vakarais ir Rytais, kad netaptume naujuoju Krymu. Žinoma, tokie klausimai mums turėjo neduoti ramybės visus pastaruosius dvidešimt metų.

Bet esame patiklūs, geranoriški, draugiški. Mes vis dar viliamės, jog jei elgsimės padoriai, sąžiningai, garbingai, mums bus atsakyta tuo pačiu – draugiškumu.

Mes vis dar naiviai tikime, jog nesame ciniškai klaidinami priešiškos valstybės įtakos agentų, patogiai įsitaisiusių strategiškai svarbiuose Lietuvos valstybės postuose. Mes vis dar norime tikėti, jog Lietuvos slaptosios tarnybos principingai gaudo ne tik smulkius, bet būtent aukšto rango svetimom valstybėm sąžinę pardavusius niekadėjus.

Todėl ar verta stebėtis, jog dažnai tarsi apsvaigę narkomanai prarandame savisaugos jausmą ir blaivų protą? Tik pamanyk – šimtaprocentinės saugumo garantijos! Argi kas nors kam nors gali dovanoti šimtaprocentines saugumo garantijas? JAV ir Didžioji Britanija kadaise laidavo už Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į likviduotas atomines bombas. O kai Ukrainos teritoriniam vientisumui iškilo realus pavojus, Vašingtonas ir Londonas tesugebėjo gėdingai skėsčioti rankomis.

Amerikiečių ir britų kariai seniai privalėjo būti išsilaipinę Krymo pusiasalyje. Bet į Krymą jie nebuvo permesti. Net nebandyta jų permesti. Kaip bebūtų skaudu, bet toks amerikiečių ir britų elgesys byloja, jog Iranas elgiasi teisingai, siekdamas pasigaminti branduolinį ginklą, o Ukraina pasielgė kvailai, atiduodama savo branduolinius arsenalus.

Tad kiekviena Lietuvos saugumo klausimus gvildenanti visuomenės apklausa, kokia firma ją beorganizuotų, – vertinga. Revizija, kuri leistų bent apgraibomis susigaudyti, kaip per pastaruosius dvidešimt metų pasikeitė lietuvių požiūris į nepriklausomybę, NATO ir Rusiją, – sveikintina. Tik lyginant įvairių apklausų rezultatus įmanoma susigaudyti, kokie vėjai nūnai pučia lietuvių galvose.

Tačiau ne visos visuomenės apklausos konstruojamos korektiškai. Atsiverskime žurnalą „Veidas“. Šių metų 13-ame leidinio numeryje rašoma, kad būtent „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovė „Prime consulting“ šių metų kovo 19 – 21 dienomis atliko Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausą. Didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų buvo prašoma atsakyti ir į klausimą: kaip vertinate Lietuvos užsienio politiką Rusijos atžvilgiu?

„Veido“ pateikiamoje publikacijoje „Gyventojai norėtų, kad Lietuvos politikai neerzintų Rusijos“ tvirtinama, jog net 72 proc. mano, esą šiandieninė oficialiojo Vilniaus politika Rusijos atžvilgiu per griežta – „politikams reikėtų elgtis neutraliau ir neerzinti Rusijos“.

Slaptai.lt portalas įsitikinęs, jog erzinti nedera nieko. Nei valstybės, nei tautos, nei žmogaus. Bet teisybę, kokia ji bebūtų karti ir nemaloni, derėtų sakyti … kuo dažniau. Mat tik išklodami visą tiesą mes galime tikėtis, jog melo, dvigubų standartų ir išdavysčių pritvinkusiame pasaulyje bjaurasties bent kiek sumažės.

Prisiminkime gyvenimišką išmintį: lašas po lašo ir akmenį pratašo. Jei nebijosime sakyti teisybės už mus galingesniems, gausesniems ir stipresniems, galime viltis, jog teisybė anksčiau ar vėliau prasiverš į paviršių kaip gyvybę nešantis šaltinis ir Rytų Europoje. Jei padorumo ir principingumo reikalausime tik iš mažesnių ir silpnesnių, nesistebėkime, jog teisybės šiame netobulame pasaulyje bus dar mažiau.

Erzinimas ir teisybės sakymas – skirtingos kategorijos. Šie žodžiai nėra sinonimai. Jų negalima sukeisti vietomis, nes jie turi skirtingas reikšmes. Deja, turime analitikų, ekspertų, apžvalgininkų, kurie sąvokai „teisybės sakymas“ kažkodėl stengiasi priskirti būtent neigiamą „erzinimo“ prasmę.

Nebūkime demagogai. Neapsimeskime, jog nesuprantame, kokią potekstę turi mūsų tendencingas klausimas, ar Lietuvai dera erzinti Rusiją? Erzinti Rusijos – neverta. Rusijai sakyti teisybę – būtina. Tik garsiai, drąsiai ir atvirai sakydami teisybę galime viltis, jog ir kitų valstybių politikams bus gėda apsimesti nematant Kremliaus valdovo nusikaltimų. Tik reikalaudama teisybės iš aplinkinių Lietuva gali tikėtis, jog ir su ja bus pasielgta teisingai.

Jei Lietuva bandys vadovautis pragmatiškumo formule „apsimoka – neapsimoka“, ji būtinai papuls į nepavydėtiną padėtį. Juk Lietuva – tai valstybė, kurią praryti neatsisakytų ne tik Rusija, bet ir Lenkija, gal net Baltarusija. O kas pasiruošęs mus narsiai ginti? Nyderlandai, pareiškę, jog Baltijos valstybėse nebūtina dislokuoti nuolatinių NATO bazių?

Tokiems „partneriams“ Lietuva galėtų ironiškai priminti: praleidote puikią progą prikąsti liežuvį. Taip pat nepakenktų pasiteirauti: gal Nyderlandų Karalystė norėtų su mumis pasikeisti vietomis – mes persikraustomę į jų žemes, o jie – Rusijos pašonėn?

Tad kur tie Rusijos erzinimo pavyzdžiai? Pateikite bent vieną erzinimo faktą? Pastaruosius du dešimtmečius pačiais įvairiausiais būdais demonstruojame taikius ketinimus – norime bičiuliautis su visais savo kaimynais. Jau net užkimome šaukdami, jog pyktis nenorime. Bet didieji mūsų kaimynai siekia, jog su jais draugautume kaip jaunesnieji broliai – nusileisdami, žemindamiesi, darydami nepagrįstų nuolaidų. O kai didieji mūsų kaimynai išgirsta atsaką, jog lietuviai linkę draugauti tik kaip lygus su lygiu, ciniškai apkaltina mus nemokant palaikyti broliškų santykių.

Gaila, kad Lietuvoje gausu politikų, kurie vis dar apsimeta, jog dėl pašlijusių santykių su Rusija, Lenkija ar Baltarusija kaltas būtent lietuviškasis storžieviškumas. Štai dabartinis Vilniaus meras Artūras Zuokas ne sykį įvairiausiose televizijose tvirtino, esą tapęs Lietuvos prezidentu sugebėtų broliškai sutarti su kaimynais neprarasdamas nė trupinėlio lietuviško valstybingumo.

Vaikai gal ir patikėtų šiomis pasakomis. Bet rinkimuose dalyvaujantys rinkėjai neturėtų balsuoti už tokį stebukladarį. Rusijai ir Lenkijai maža mūsų draugiškumo. Joms reikia mūsų klusnumo. Besąlygiško klusnumo.

O ir triukšmas, esą mūsų verslininkai ypač kenčia dėl kritiškų Lietuvos politikų posakių apie Rusijos agresyvumą, – perdėtas, išpūstas. Lietuvos pramonininkų konfederacijos analitikas Aleksandras Izgorodinas žurnale „Savaitė“ primena, jog Rusija tik teoriškai yra didžiausia mūsų ekonominė partnerė (20 proc. Lietuvos eksporto). Tačiau tik 15 proc. į Rusiją eksportuojamų prekių yra pagamintos Lietuvoje. Dauguma jų – reeksportuojamos. Tad pagal vien lietuviškų prekių eksportą Rusija atsiduria vos 8-ojoje vietoje.

O kokia yra tų 15 proc. lietuviškų prekių eksporto strukūra? Beveik pusę jų sudaro maistas – pieno ir mėsos produktai. Jų taip lengvai net per krizes neatsisakoma. Juo labiau kad Lietuvoje ir Rusijoje panaši šių produktų vartojimo kultūra.

Kitą didelę lietuviškų prekių eksporto dalį, pasak pašnekovo, sudaro chemijos prekės (12,5 proc.). Šioms mūsų pramonės šakoms Rusija tėra viena iš daugelio jų eksporto krypčių. Nutrūkus ryšiams Rytuose lietuviški chemijos gaminiai ar įrenginiai nesunkiai pajudėtų kitomis pasaulio kryptimis…

Štai tokias mintis išdėstė Lietuvos pramonininkų konfederacijos analitikas A.Izgorodinas, atsakydamas į „Savaitės“ klausimą, ar ruošiamės naujai krizei?

Žodžiu, mūsų nesėkmės bendraujant su kaimyninėmis valstybėmis tereiškia, kad ne mes, o būtent anoji pusė nemoka garbingai elgtis. Vienintelė lietuvių bėda, kad mūsų – vos trys milijonai. Būtų mūsų, sakykim, bent trisdešimt milijonų, tiek, kiek lenkų, vargu ar Varšuva išdrįstų demagogiškai užsiminti apie neva pažeidžiamas lenkų teises Vilniaus krašte.

O jei mūsų būtų bent tiek, kiek rusų Rusijoje, bent 150 milijonų, vargu ar V.Putinas išdrįstų rengti karines pratybas dabartinėje Kaliningrado srityje. Sėdėtų susigūžęs savo Kremliuje ir džiaugtųsi, kad lietuviams vis dar į galvą nešauna mintis susigrąžinti Mažosios Lietuvos.

2014.04.12:05


Prisijunkite prie diskusijos