Lietuvoje nūnai madinga ieškoti prorusiškų politikų, žurnalistų, verslininkų.
Tokios paieškos prasmingos, bet nesudėtingos. Dažnusyk užtenka žvilgtelėti į kai kurias lietuviškas ginčų laidas, atsiversti neva nuomonių įvairovę gerbiančius internetinius portalus, ir Rusijos klastos tiek dėl Ukrainos, tiek dėl Gruzijos, tiek ir dėl Baltijos kraštų ganėtinai lengvokai atpažįstamos.
Tačiau turime ir žymiai painesnių situacijų, kada nėra lengva susigaudyti, kur teisioji pusė.
Lietuvai iki šiol sunkiausiai sekasi suvokti, jog palaikydama Armėniją ji iš tiesų gina agresyvios, imperinės, tarptautinę teisę laužančios Rusijos interesus. Lietuviams vis dar keblu susigaudyti, jog neparemdami Azerbaidžano siekių susigrąžinti Kalnų Karabachą mes remiame armėnų separatistus, niekuo nesiskiriančius nuo separatistų, kurie, Kremliaus vadovaujami, kurstomi bei remiami, iš Moldovos atplėšė Padniestrę, iš Gruzijos – Abchaziją, iš Ukrainos – Krymą, Donbasą ir Luhanską.
Net užimdami neutralią poziciją, girdi, „verčiau mums nepalaikyti nei Jerevano, nei Baku“, elgiamės neteisingai. Toks trumparegiškumas – pavojingas. Prisiminkime politikos bei visuomenės veikėjus, kurie mums atkuriant nepriklausomybę šūkaliojo, esą Vilnius ir Klaipėda priklauso Lietuvai neteisėtai! Šios jėgos niekur neprapuolė.
Norinčiųjų kelti mums teritorines pretenzijas užtenka ir šiandien. Jos tik tyliai laukia patogaus momento pradėti antilietuvišką kampaniją. Jei kada nors ateityje kiltų tokio pobūdžio tarptautinių įtampų, mes galime atsidurti kvailokoje padėtyje būtent dėl to, jog šiandien nežinome, nenorime žinoti arba apsimetame nežiną, jog Kalnų Karabachas iš Azerbaidžano 1988 – 1992 metais atimtas neteisėtai – panaudojus ne tiek armėnišką, kiek rusišką jėgą bei klastą.
Žodžiu, vien dėl to, jog Lietuvos Seime parlamentarė Dalia Kuodytė įkūrusi draugystės su Kalnu Karabachu parlamentinę grupę, mus galima kaltinti vadovaujantis dvigubais standartais: Ukrainos teritorinis vientisumas – šventas reikalas, Azerbaidžano teritoriniai praradimai – nė motais. Vien dėl to, jog D.Kuodytės parlamentinė grupė siekia draugauti su Kalnų Karabachą okupavusiomis jėgomis, mes rizikuojame atsidurti visai netoli tų, kurie, tegul ir netiesiogiai, teisina Krymo, Donbaso, Abchazijos ar Padniestrės okupacijas. Ir tuo pačiu rizikuojame netekti principingųjų valstybių, kurios šventai gerbia visų šalių teritorinį vientisumą, palankumo.
D.Kuodytės vadovaujamos parlamentinės draugystės grupės su šiandieniniu Kalnų Karabachu atsiradimas Seime – neabejotina Lietuvos klaida. Tą klaidą visai neseniai netiesiogiai išryškino prof. Vytautas Landsbergis. Duodamas interviu azerbaidžaniečių internetiniam leidiniui haqqin.az šių metų sausį, prisimindamas tragiškus Lietuvai ir Azerbaidžanui 1990 -1991 –ųjų įvykius, jis pareiškė: „Nemanau, kad tik Armėnija okupavo Karabachą. Tai – Rusijos darbas“.
Sausio 26-ąją dieną Lietuva padarė dar vieną klaidą. Šį kartą klaidos autorė – parlamentarė Birutė Vėsaitė. Omenyje turiu Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos posėdį, kuriame buvo balsuojama dėl dviejų Azerbaidžanui svarbių rezoliucijų.
Pirmąją rezoliuciją pristatė britų politikas Robertas Volteris – „Dėl smurto eskalacijos Kalnų Karabache ir kitose iš Azerbaidžano atimtose teritorijose“. Joje teigiama daug svarbių, mums žinotinų postulatų: Kalnų Karabachas iš Azerbaidžano atplėštas neteisėtai, armėnų karinės formuotės privalo kuo greičiau palikti okupuotą teritoriją, maždaug 600 tūkst. azerbaidžaniečių pabėgėlių iki šiol negali grįžti į savo gimtuosius namus, Armėnijos delegacija nepakankamai bendradarbiauja su tarptautinėmis organizacijomis, siekiančiomis taikiai sureguliuoti konfliktą, 2014 – 2015-aisiais metais pasienio regione padaugėjo karinių susidūrimų, kurie gali išaugti į rimtą karą…
Antrąją rezoliuciją pristatė Bosnijos ir Hercogovinos politikė Milika Markovič. Šioje rezoliucijoje pabrėžiama, kad Armėnija, okupavusi Azerbaidžano teritoriją, kurioje yra Sarsangsko vandens saugykla, elgiasi barbariškai – trukdo pasienio regione gyvenantiems azerbaidžaniečiams naudotis vandeniu.
Tie, kurie atidžiai perskaitė abi rezoliucijas, puikiai supranta, jog Europos politikai, jei būtų principingi, privalėjo paremti jas abi. Britų deputato R.Voltero rezoliucijoje nėra nieko neteisingo, antidemokratiško. Tiesiog Armėnija dar sykį raginama laikytis elementarių padorumo taisyklių – pasitraukti iš okupuotų žemių. Tiesa, pono R.Volterio rezoliucijoje griežčiau ir konkrečiau nurodoma, kas okupavo Kalnų Karabachą. Todėl buvo galima tikėtis, jog susivienijusios prorusiškos – proarmėniškos jėgos Europoje ją blokuos. Juk ne veltui prieš šiuos svarstymus po Europą keliavo Armėnijos diplomatai, patarinėdami, kokios pozicijos mums derėtų laikytis.
Įtakingi armėnų politikai prieš lemtingąją sausio 26-ąją svečiavosi ir Lietuvoje. Armėnijos parlamento pirmininko pavaduotojas mūsų politikams primityviai aiškino, esą Kalnų Karabachas privalo priklausyti Armėnijai, nes ten dabar gyvena … armėnai. Vadovaujantis tokia logika ir Donbasas su Luhansku bei Krymu privalo priklausyti Rusijai, mat ten dauguma gyventojų dabar – rusai.
Beje, pirmoji rezoliucija, man regis, turi ir dar vieną aspektą. Ji byloja apie Europos bejėgiškumą narpliojant rimtas bėdas. Prabėgo du dešimtmečiai. Dėl šio konflikto derybinėje Minsko grupėje ir diskutuota, ir priimta įvairiausių pareiškimų, raginimų 1993, 1994, 2001, 2005 metais. Bet naudos – jokios. Armėnija atsisako vykdyti europietiškų institucijų rekomendacijas, nurodymus, reikalavimus, o Europos parlamentarai – tik beviltiškai skėsčioja rankomis. Tad gal rezoliucija nepriimta dar ir dėl to, kad Europos Tarybai bei derybininkams iš Minsko grupės gėda oficialiai, viešai pripažinti savąjį bejėgiškumą?
Turime keistą rezultatą. Aštriuoju neoficialiai vadinamas dokumentas nebuvo palaikytas (66 balsai – už, 70 – prieš, 45 – susilaikė). Balsavimo rezultatų nebepakeisi. Tačiau žinoti, kas neparėmė pirmosios rezoliucijos, – vertėtų. Vertėtų žinoti pavardes ir tų, kurie neparėmė net ir antrosios rezoliucijos. Šių eilučių autoriui pirmiausiai rūpi žinoti, kaip balsavo ne prancūzų, vokiečių ar britų delegacijos, o būtent mūsiškė – lietuviškoji.
Tikriausiai nėra sunku atspėti, kaip balsavo draugystes su Kalnų Karabachą okupavusiais žmonėmis palaikanti D.Kuodytė. Žinoma, ji neparėmė rezoliucijos. Buvo galima numanyti, kaip pasielgs Seimo narys Egidijus Vareikis – jis palaikė rezoliuciją. O štai parlamentarės Birutės Vėsaitės sprendimas nustebino. Ji balsavo taip pat kaip ir D.Kuodytė.
Kokie B.Vėsaitės motyvai? Ji nenori, kad Armėnija išsinešdintų iš žemių, kurias neteisėtai užgrobė, padedama Rusijos pajėgų? B.Vėsaitė nenori, kad daugiau nei pusė milijono azerbaidžaniečių atgautų teisę grįžti į namus? B.Vėsaitė nenori, kad Armėnijos sudrausminimas taptų puikia pamoka separatizmus Gruzijoje, Moldovoje ir Ukrainoje kurstančiam Kremliui?
Tikrųjų B.Vėsaitės motyvų greičiausiai niekad nesužinosime. Tiesa, vasario 2-ąją šių eilučių autoriui pavyko viešai Seime paklausti parlamentarės B.Vėsaitės, kokiais motyvais vadovavosi balsuodama Europos Parlamente. Parlamentarė tvirtino balsavusi taip, kaip nusprendė pasielgti toji EP frakcija, kuriai ji priklauso. Kokie Europos socialistų frakcijos motyvai? Jie mano, jog tiek R.Volterio, tiek M.Markovič rezoliucijos – atsitraukimas nuo Minsko derybininkų grupės formuojamos politikos.
Bet juk toji derybininkų grupė nesugebėjo per du dešimtmečius pasistūmėti į priekį nė per nago juodymą. Gal jau išaušo diena, kai būtina keisti konkrečių rezultatų pasiekti nesugebančius Minsko derybininkų grupės politikus labiau principingais? Nebent norime, kad mus, europiečius, laikytų nevykėliais, tesugebančiais ilgiems dešimtmečiams įšaldyti konfliktus ir tuo pačiu netiesiogiai talkinti agresyvioms, separatistinėms jėgoms, atiminėjančioms iš kaimynų svetimas žemes.
Nejaugi nesuvokiame: neapibrėžta situacija dėl Kalnų Karabacho naudinga koją į svetimą teritoriją įkėlusiai Armėnijai ir nenaudinga savų žemių atgauti nepajėgiančiam Azerbaidžanui. Šiandieninė europietiška laikysena – tarsi separatizmo skatinimas: pulkite, atiminėkite, nes tai, ką užgrobsite, ilgiems dešimtmečiams liks jūsų rankose. O jei pasiseks – gal net šimtmečiams priklausys jums, kadangi mes, europiečiai, tesugebame daug ir ilgai diskutuoti.
Beje, šioji europietiška tradicija greičiausiai skatins imtis aktyvesnių veiksmų ir tas separatistines jėgas, kurios nenori gerbti Lietuvos, Latvijos, Estijos teritorinio vientisumo. Todėl drįstu manyti, jog Kalnų Karabacho problema – kur kas arčiau Lietuvos, nei mes įsivaizduojame.
Parlamentarės B.Vėsaitės dar paklausiau, kaip ji vertina D.Kuodytės įkurtąją Draugystės su šiandieniniu Kalnų Karabachu grupę. Seimo narė nepanoro komentuoti. Ji pasiteisino nežinanti, ką veikia D.Kuodytės suburta grupė.
Taigi kokią išvadą galime padaryti? Būsimuosiuose Seimo rinkimuose principingam lietuviui nedera balsuoti už netiesiogiai separatizmą palaikančius politikus.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2016.02.04; 05:29
