Europos Sąjunga yra ne tokia, kokią įsivaizdavome


Print

Istorija yra ir tautos konstravimo ginklas. Šiandien žinoma, kad istoriją galima paversti tautos griovimo įrankiu.

Visų mums nepalankių valstybių istoriografija sako – Lietuvos valstybė ir tauta yra nesusipratimas. Būtent šitai teigia mums nepalankių šalių istoriografija. Tuo stebėtis nereikia, nes istorijos studijos, mokslas, tyrinėjimai, kartu su teise buvo labiausiai prižiūrimos humanitarinės sritys. Išliko toli gražu negeras tęstinumas – ištautinta ir išvalstybinta sąmonės struktūra. Todėl iš kai kurių atsakingų asmenų išgirstame, kad nepriklausoma Lietuva buvo statoma ant “ydingų” etninio fundamentalizmo pamatų.

Pasakyti, kad 1920-1940 metų Lietuva buvo klaida, tolygu Vytautui Didžiajam priekaištauti, kad jo laikais nebuvo parlamentinės demokratijos ir visuotinio balsavimo teisės. 1918 ir 1990 metų situacijos skiriasi, bet tam tikra prasme jos buvo panašios. Pirmojo pasaulinio karo pabaiga tam tikra prasme yra Vakarų krikščionijos pabaiga.

Vakarų krikščioniją politiškai reprezentavo Šventoji Romos imperija, kuri formaliai buvo Napoleono panaikinta vos ne šimtmečiu vėliau, bet realiai egzistavo iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Vakarų krikščioniją keitė nacionalinės valstybės. XX amžiaus pirmoje pusėje pirmą kartą atsiranda naujo tipo globalūs pasaulio tvarkymo, galbūt ir valdymo projektai. Šitie projektai gali būti sąlygiškai vadinami totalitariniu ir demokratiniu. O kalbant apie garsiąją apsisprendimo teisę nereikia pamiršti, kas ją paskelbė. Tai buvo JAV prezidentas Vudro Vilsonas. Jį reikia suvokti kaip dar vieną modernizacijos žingsnį. Net Anglija ir Prancūzija, pagal Vilsoną, nebuvo pakankamai demokratiškos. Jis jas laikė net ne tik sąjungininkėmis, o tik kompanionėmis. Taigi nacionalinių valstybių atsiradimas, grindžiamas tautų apsisprendimo teise, yra įrankis demontuoti tai, kas yra vadinama Vakarų politine tradicija.

Šita situacija mes labai meistriškai pasinaudojome. Didžiuosius istorijos įvykius reikia suvokti ir vertinti iš fundamentalios ilgalaikės geopolitinės ir politinės perspektyvos. Kaip 1990 metais ši perspektyva keitėsi? Tai, ką vadiname šaltuoju karu, arba komunizmo ir demokratijos ginču, iš tikrųjų buvo šeimyninis ginčas, ne modernusis globalizmas ir komunizmas yra du dalyko, kuris vadinamas apšvietos projektu, variantai. Ir šie du variantai konkuravo – žiauriai ir negailestingai. Tas konkuravimas baigėsi žinoma atomazga. Ši aplinkybė ir lėmė Lietuvos tarptautinio pripažinimo sąlygas ir galimybes.

Dar Sąjūdžio laikais bendraudami su Vakarų atstovais ir diplomatais jų akyse matydavome klaikią baimę – ar Sąjūdis nėra nacionalistinis judėjimas. Jei nebūtų pavykę mums politiškai sėkmingai pabrėžti, kad Sąjūdis pirmiausia yra demokratinis judėjimas, nežinia ar būtume sulaukę ir taip santūrios šių valstybių paramos. Kai iškovojome savo tautos laisvę, išsivadavimą ir nepriklausomybę, Vakaruose jau ryškėjo kita tendencija – dar vienas globalus projektas, kuris šiandien jau turi ES pavidalą. Todėl tai ir paaiškina, kodėl Vakarai taip desperatiškai gelbėjo Gorbačiovą ir sovietų imperiją. Buvo remiamasi prielaida, jog Europą galima suvienyti tam tikrų bendraeuropinių vertybių pagrindu – nuo Vakarų iki Vladivostoko. Jėgos, kurios gali įgyvendinti tokį švietimo projektą, nėra jau tokios tolimos toms jėgoms, kurios vykdė Sovietų Sąjungos komunistinį projektą.

Tai paaiškina, kodėl mūsų pripažinimo procesas buvo toks sunkus. Nebūdamas istoriku drįsčiau teigti, kad Vakarų pasaulyje egzistavo dvi konkuruojančios Lietuvos problemos sprendimo sampratos. Pirmoji, kuri dominavo, – tai Vakarų koncepcija, kurios pagrindiniai varikliai buvo Vokietija ir Prancūzija. Jos esmė – žūtbūt išgelbėti Sovietų Sąjungą būsimajai dabartinei erdvei, kurią vykdant Lietuva būtų sulaukusi finliandizacijos scenarijaus, atkuriant ir Vakarų veidą, ir Gorbačiovo veidą – tam tikrą autonomiją, nepriklausomybę ir pan. Tačiau 1990 metų rudenį nugalėjo kita koncepcija, kurios esmė – demontuoti Sovietų Sąjungą. (Tą Jelcino aplinka suformavo kaip principą “sperva nado razjedinitsia, čtoby potom objedinitsia” – reikia pirma išsiskirti, kad paskiau susijungtume.)

Kad toks projektas nėra laisvas vaizduotės žaismas, rodo tam tikri istoriniai faktai. Kuomet ministrė pirmininkė K.Prunskienė išvyko į savo garsiąją užsienio kelionę, į Vašingtomą, į prezidento kabinetą ji pateko pro užpakalines duris, o Londonas, Paryžius ir Bona jau klojo jai raudoną kilimą. Panašų likimą patyrė ir Rusijos prezidentas Jelcinas, kuris į Ovalinį kabinetą irgi pateko pro užpakalines duris. Tačiau nuo 1990 vidurio Jelcino akcijos tiesiog stebuklingai pradėjo augti. Šios vokiškos imperijos versijos demontavimo pabaiga buvo Sausio 13-oji. Sausio 13-oji mums reiškia tragediją. Šios tragedijos esmė reiškė, kad gražiai buvo numarintas Gorbačiovas. Po šitų žudynių Gorbačiovas tapo politinis lavonas. Taigi mes dalyvavome labai didelėje politikoje. Iš tikrųjų mes buvome pripažinti ir galiausiai įsileisti todėl, kad tai buvo vienintelis Sovietų Sąjungos išardymo ir demontavimo kelias. Kalbant apie vidinę šio proceso logiką reikia tą suvokti.

Kartais ilgai galvoju: “Ar iš tikrųjų Vakarai po Antrojo pasaulinio karo nieko negalėjo padaryti, kad Rytų Europa nepatektų po meškos letena”. Situacijos problematiškumą parodė ir vėlesni įvykiai. Nesakau, kad reikia bėgti iš Vakarų – NATO ir ES – struktūrų, ES yra absoliučiai ne tokia, kokią įsivaizdavome. Manau, kad pasaulis, kuriame jau prieita iki to, kad viešuose dokumentuose greitai nebus galima vartoti sąvokų tėtis ir mama, yra keistas pasaulis. Kažkas pažįstamo. Taigi noriu pasakyti, kad iš dalies tokių mažų valstybių, kaip mūsų šalis, pripažinimas, buvo didžiųjų valstybių politinių žaidimų rezultatas. Pirmu atveju jis mums buvo absoliučiai nuostabus – nes davė nuostabų rezultatą – leido atsirasti moderniai Lietuvių tautai ir valstybei. Aš nematau jokio alternatyvaus varianto. Šiandien skirtumas yra tas, kad galingi tektoniniai lūžiai leido pripažinimą ir išeiti iš imperijos.

Tačiau mes išėjome kitokie – galingai patvarkyti, moraliai, psichologiškai ir kitais atžvilgiais suluošinti, negana to, patekome į tokią pasaulio raidos stadiją, kurioje mėginama praktiškai realizuoti mintį, kad tautos ir nacionalinės valstybės yra istoriškai praeinantys, iš esmės ir išnykstantys dalykai. Štai šitokiu klausimu – ar mes norime išnykti – ir baigiu.

Vytauto Visocko nuotraukoje: šio straipsnio autorius – filosofas Vytautas Radžvilas.

“XXI amžius”

2011.02.25


Prisijunkite prie diskusijos