Aš pritariu pozicijai, kad Lietuva šiomis dienomis laiko dorovinio išbandymo egzaminą. Aš nepritariu tezei, kad mergaitė paskubomis, per prievartą turėtų keliauti pas motiną ir palikti saugius tetos ir močiutės namus.
Argumentai:
1. Mergaitę norima įstumti į nesaugią ir nestabilią aplinką. Stankūnaitė neturi normalių namų. Ją nuolat saugo kaukėta apsauga. Ta niūri, nuasmeninta kaukėta aplinka ir bus mergaitės ugdytojai bei socializacijos veikėjai? Kaip pedagogikos ir sociologijos profesorius sakau – tai katastrofa. Be to, motina neturi šiuo metu darbinės veiklos ir pajamų. Maža to, jei iš tiesų egzistuoja pedofilų klanas, tai neišvengiamai egzistuoja labai įtakingos ir labai ciniškos, žudikiškos jėgos, kurios norėtų amžiams nutildyti ir mergaitę, ir motiną. Ar ne per daug lavonų šioje byloje?
Nepriklausomai nuo to, ar Kedys yra auka, ar nusikaltėlis, Stankūnaitė ir jos aplinka yra totaliai nesaugi. Visuomenė per tą skandalą ir teisėsaugos apsileidimą yra tiek įvaryta į masinės isterijos būseną, kad tikrai gali bet kada, bet kur atsirasti koks nors pusdurnis ar radikalas arba net jų būrys, kurie turės paskatą fiziškai susidoroti su motina, mažų mažiausia norės padaryti psichologinį išpuolį. Jei potencialiai puolama motina, jei motina nesaugi, tai nesaugus yra ir jos mažametis vaikas.
2. Velionio Ūso, kaip galimo mažametės tvirkintojo, byla nėra baigta. Tiesa nenustatyta ir nežinoma. Atsakykite, kaip galima prieiti tvirkintojui prie mažametės mergaitės, apeinant jos motiną? Jei vaiką tvirkintų koks nors, tarkime, ūkvedys vaikų namuose ar lopšelyje, ligoninėje, tada kaltas būtų įstaigos personalas. Juk ne kokioje nors skautų stovykloje galimai buvo tvirkinama Kedžio duktė. Jei motina galimai yra socialinio tinklo ir kanalo dalis, per kurį tvirkintojai-pedofilai prieina prie jos dukros, tai tokia moteris neverta nei motinos vardo, nei vaidmens. Tai – kriminalinis nusikaltėlis ir be galo žemai doroviškai puolęs žmogus.
Kol Ūso, kaip galimo tvirkintojo, byloje nėra tiesos ir teisingumo, tol negali būti net kalbos apie dukros sugrąžinimą motinai, ant kurios krito baisių įtarimų šešėlis. Jei motina visai nekalta, tai anksčiau ar vėliau, įsitikinus vaiko ir motinos saugumu, teisingumas Stankūnaitės atžvilgiu galės būti atstatytas. Manau, kad teismas, nusprendęs paskubomis ir prievarta grąžinti mergaitę tokiai motinai, paskubėjo, padarė baisią teisinę klaidą. Neatmetu galimybės, kad sprendimą priėmęs teisėjas galimai buvo šantažuojamas įtakingų šešėlinių jėgų. Tokiu atveju jau kalbėtume ne apie grubią teismo klaidą, bet apie galimai padarytą baisų kriminalinį nusikaltimą. Atsakykite, kaip kitaip galima paaiškinti tokį teismo sprendimą, prasilenkianti tiek su dorove, tiek su teisės, tiek ir su sveiko proto logika?
3. Kokia bebūtų šiandien Lietuvoje keikiama ir kritikuojama teisėsauga, tenka pripažinti, kad joje yra dorų ir labai kompetentingų žmonių. Šalyje iki šiol sėkmingai buvo ištirta begalė pačių painiausių žmogžudysčių. Pavyzdys – Almos Bružaitės-Jonaitienės dviejų vaikų nužudymo byla ir daugelis kitų. Daugybės žmogžudysčių bylos Lietuvoje buvo tiriamos labai profesionaliai, bylos parengtos kompetentingai, jos nukeliavo į teismą, teismų sprendimai įsiteisėjo, nusikaltėliai izoliuoti ir nubausti, o teisingumas ir visuomenė triumfuoja.
Atsakykite, kodėl visos su pedofilijos skandalu susiję žmogžudystės neištirtos arba jų tyrimas imituotas? Kodėl sistemingai matosi tokie keisti teisėsaugos lyderių procesiniai veiksmai arba jų nebuvimas? Kodėl visuomenėje nėra aiškumo tose bylose, kodėl dingo pasitikėjimas teisėsauga ir valstybe? Kodėl toks kraštutinai keistas teisėsaugos lyderių elgesys šioje byloje?
Aš turiu hipotetinį atsakymą į šį klausimą. Aš manau, kad šalies teisėsaugos lyderių bendruomenėje seniai susiformavo be galo ciniška ir įtakinga šešėlinė nusikalstama grupuotė. Tą grupuotę sieja ir sutelkia pirmiausiai jau seniau galimai padaryti didelio masto ekonominiai ir politiniai nusikaltimai.
Pavyzdžiui: 1) sistemingas didelio masto kontrabandos dengimas; 2) turto prievartavimas ir „reiderinis“ perėmimas ekonominėse bylose (Gureckio byla); 3) galimas V. Pociūno nužudymas, bijantis skandalo dėl Baltarusijos opozicijai JAV skirtų pinigų išvogimo; 4) CŽV kalėjimų byla; 5) parsidavimas energetinio tarpininkavimo įmonėms, kurios yra Rusijos spectarnybų šešėliniai filialai Lietuvoje ir kt.
Šioje galimoje ekonominių ir politinių nusikaltėlių grupuotėje, susidedančioje iš teisėsaugos lyderių, galimai susidarė mažesnis specifinis pogrupis, tiesiogiai įsivėlęs į pedofiliją. Visuotinio sekimo ir pasiklausymo sąlygomis visi teisėsaugos lyderiai vienas kitą šantažuoja, turi baisios kompromituojančios medžiagos vieni apie kitus. Todėl pedofilų grupuotė ar frakcija drąsiai šantažuoja likusius teisėsaugos lyderius: „nepridengsite mūsų – galas bus ir jums“. Dalis teisėsaugininkų, esu įsitikinęs, yra dori, bet karjeros, asmeninio saugumo sumetimais tyli, užima stručio politiką. Ši hipotezė yra atsakymas, kodėl pedofilijos bylų rezginys vis labiau klimpsta ir painiojasi ir niekaip nėra išsprendžiamas. Ši hipotezė (arba teisinė versija) labai paprastai paaiškina visas pedofilijos bylų keistenybes, niekaip nesibaigiantį chaosą, taip pat ir visišką teisėsaugos lyderių profesinę bei dorovinę impotenciją. Iškelta teisinė versija privalo būti ištirta.
Demokratijos sąlygomis politikai paprastai nesikiša į konkrečias bylas. Deja, pedofilijos bylų rezginys yra būtent tas atvejis, kuomet politinė ir pilietinė kontrolė yra būtina. Deja, mūsų politikai negali įsikišti, kadangi apie juos taip pat surinktas baisus kompromatas apie jų galimai padarytus korupcinius nusikaltimus (Leo Lt milijardinė afera ir pan.). Galimai korumpuota, iš dalies galimai šantažuojama yra ir šalies žiniasklaida. Tokiu būdu velnio ratas užsidaro. Manau, kad galimai baisiai nuskriausta maža mergaitė, jos artimieji, Lietuvos visuomenė ir Lietuvos valstybė, jos teisinė ir vaikų apsaugos sistema yra atsidūrę labai painioje ir beviltiškoje situacijoje. Susiduriame su gilia krizine situacija, kuomet teisinė sistema pasidarė neįgali, o teisingumo principai yra sutrypti. Netikiu, kad pedofilijos bylų rezginys gali būti tinkamai ir teisingai išspręstas pačios teisėsaugos kaip uždaros sistemos jėgomis.
Esu įsitikinęs, kad reikalingas skubus aukščiausio lygio nesusitepusių ir dorų politikų aktyvus įsikišimas į grėsmingus procesus. Žinoma, jei tokių politikų dar yra. Esu įsitikinęs, kad reikalingas taikus, orus, bet masinis ir aktyvus mergaitės ir teisėjos N. Venskienės palaikymas. Mane į neviltį varo tai, kad ryžtingai nepasisako, savo dorovinės ir pilietinės pozicijos nepareiškia šalies viešieji intelektualai, mokslininkai. Demokratijos istorijoje yra pavyzdžių, kuomet į konkrečias bylas, atsidūrusias visiškoje teisinėje ir dorovinėje aklavietėje, prasmingai ir sėkmingai įsikišo plačioji pilietinė visuomenė, politikai, viešieji intelektualai. Tipinis pavyzdys – vadinamoji „Beždžionių“ byla (JAV, 1927 m.).? Kad blogis triumfuotų, pakanka, jog geri žmonės tiesiog nieko nedarytų. Ar mes visi išlaikysime dorovinį egzaminą.
Post. Scriptum. Neprieštarauju, kad mano pareikšta nuomonė būtų viešinama ir būtų traktuojama kaip viešas kreipimasis į Lietuvos piliečius ir politikus.
Nuotraukoje: prof.habil.dr. Gediminas Merkys, pareiškęs nuomonę apie Kauno pedofilijos bylų dorovinį ir socialinį kontekstą.
2011.12.29
