Tęsiame pokalbį su psichologijos profesoriumi, dr. Gediminu Navaičiu, knygos apie laimės ekonomiką „Felicitarinis kelias“ autoriumi
Kas lemia vienokį ar kitokį požiūrį į darbą?
Požiūrį į darbą lemia esama ekonominė situacija ir jos supratimas. Rinkos ekonomikoje sėkmingai gali veikti gamintojai, kurie rūpinasi nuolatiniu darbo našumo kilimu. Aukščiausiose gamybos grandyse kūrybiškumas, originalumas, savarankiškumas yra vertybė, kuri apmokama ir skatinama, nes visa tai daro poveikį darbo rezultatams. Žemesnėse gamybos grandyse (pavyzdžiui, dirbant prie konvejerio) darbuotojas dažnai laikomas savita “mechanizmo” detale. Todėl tenka arba iš esmės pertvarkyti gamybinius procesus, kurti sąlygas darbuotojų savarankiškumui arba motyvuoti juos veiksniais, esančiais už darbo proceso ribų.
Ar vyksta pokyčiai šioje srityje?
Yra darbo sferų, kuriose vis dažniau bandoma atsižvelgti į darbuotojų asmenybes: vertinančius pranašumą ir laimėjimus, bandoma motyvuoti rungtyniavimu, sudaryti sąlygas pademonstruoti meistriškumą; siekiantiems pripažinimo – skiriami pasižymėjimo ženklai; jaučiantiems priklausymą grupei – pabrėžiamas darbo organizacijos narių bendrumas.
Šiuolaikinėje gamyboje toks elgesys su darbuotojais nieko nestebina, nors dar prieš šimtą metų būtų buvęs pavadintas utopija. Todėl uždavinys pertvarkyti darbo sferą taip, kad ji padėtų visiems ar bent daugeliui darbuotojų pasijusti laimingesniais, irgi neturėtų būti suvoktas kaip socialinė fantazija. Pokyčiai šia linkme jau vyksta. Klausimas, kaip greitai jie vyks ir ar jie bus paremti atitinkamais politiniais sprendimais, ar dar kurį laiką priklausys tik nuo atskirų verslo organizacijų vadovų sąmoningumo ir geranoriškumo.
Kaip keičiasi užimtumas laikui bėgant? Kodėl pramonės modernizavimas keičia bendravimą?
Gana paprastą modernių šalių ekonomiką suskirstyti į tris sektorius: žemės ūkio, pramonės ir paslaugų. Dar prieš kelis šimtmečius didesnioji gyventojų dalis dirbo kaime ir gamino maisto produktus sau ir sąlyginai mažai miestiečių daliai. Pažanga lėmė išskirtinį produktyvumo augimą, ir šiandien žemės ūkyje dirba apie 5 proc. modernių šalių gyventojų.
Analogiškas pokytis įvyko ir pramonėje. Tai leidžia teigti, kad visuomenė pereina į naują raidos etapą, kuriame vis mažiau ir mažiau darbuotojų gamins prekes. Šio etapo esmę ekonomistas J. Rifkin apibūdino posakiu „darbo pabaiga“. Toks žmonijos istorijoje tikrai naujas teiginys atkreipia dėmesį į tai, kad net tada, kai ekonomika auga, darbo vietų skaičius žemės ūkyje ir pramonėje mažėja, nes padidėjęs našumas patenkina padidėjusį vartojimą.
Kita vertus, posakis nėra pakankamai tikslus, nes darbą vertina senoviškai, nesieja jo su dirbančiojo savirealizacija, prasmingos veiklos siekiu. Pastarasis darbo aspektas naujai nubrėžia produktyvumo sampratos, o drauge ir augimo, ribas, nes akivaizdu, kad mokslinė, kūrybinė veikla negali būti vertinama pagal tekstų ar kūrinių skaičių, kad darbe, kurio esmė žmogiškas bendravimas, produktyvumo augimas negerina paslaugų kokybės. Todėl susiejant paslaugas su socialiniais ryšiais, remiant vietinius amatus, sporto klubus, kultūros organizacijas, sveikatingumo centrus, socialines įmones galima ne tik remti gerovę, bet ir didinti užimtumą.
Kalbino Nerijus Bakasėnas
2019.08.10; 00:30
