Tęsiame pokalbį su profesoriumi, socialinių mokslų daktaru G. Navaičiu, knygos apie laimės ekonomiką „Felicitarinis kelias“ autoriumi
Kuo skiriasi motyvacija darbuotojui ir darbdaviui ?
Vėlgi norėčiau pasiremti daugelio tyrimų, atliktų skirtingu metu skirtingose šalyse, duomenimis. Juos apibendrinus galima teigti – atlyginimas, be abejo, svarbus visų grupių dirbantiesiems, bet ne tik jis lemia darbo pasirinkimą ir pasitenkinimą juo. Geri santykiai su vadovu ir kolegomis, darbo turinys, kūrybos galimybės – tai veiksniai, ne mažiau nei atlyginimas, o kartais netgi labiau nei jis, veikiantys pasitenkinimą darbu.
Atitinkamai lengva numatyti, kad patenkinti darbu dirba našiau, jų sveikata geresnė, jie lojalesni atstovaujamai organizacijai. Todėl šiandieną verslas aktyviai diegia priemones, galinčias sustiprinti darbuotojų motyvaciją. Veiksniai, darantys įtaką pasitenkinimui darbu, – tai darbo prasmės suvokimas, galimybė kilti pareigose, asmeniškai tobulėti, pripažinimas; atsakomybė ir laimėjimai, o atlygis už darbą, fizinės darbo sąlygos, darbo užtikrinimas tik mažina ar didina nepasitenkinimą darbu.
Tačiau valstybinė politika darbo sferoje paprastai tarsi „pamiršta“ darbo ir laimės sąsajas ir visų pirma rūpinasi nepasitenkinimo mažinimu. Tai pasireiškia naujų darbo vietų kūrimu, nelegalaus darbo užkardymu, darbo saugumo bei darbo sąlygų kontrole, darbuotojų teisių apsauga, t. y. orientuojamasi į nepasitenkinimo darbu mažinimą, bet daug mažiau dėmesio skiriama pasitenkinimui juo lemiantiems veiksniams.
Svarbu pažymėti, kad valstybinės politikos ignoruojamas ne tik pasitenkinimo darbu didinimo uždavinys, bet ir darbo sferos pokyčiai, kurie irgi skatina daugiau dėmesio skirti darbo, kaip visuomenės laimės, šaltiniui.
Ar tik atlyginimo dydis lemia darbuotojo pasitenkinimą darbu?
Svarbus tarptautinis dokumentas, pažymintis Europos šalių įsipareigojimus darbo sferoje, yra Europos Socialinė Chartija. Joje nusakomi principai, kuriais vadovaujantis, Europos Tarybos valstybės narės siekia pagerinti savo gyventojų gyvenimo lygį ir pakelti socialinę gerovę. Chartija teigia, kad kiekvienas žmogus privalo turėti galimybę laisvai pasirinktu darbu užsidirbti pragyvenimą, o dirbdamas turi teisę į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas.
Šie du principai – atlyginimo, garantuojančio normalų darbuotojų ir jų šeimų gyvenimo lygį, bei darbo saugumo, yra detalizuojami. Jeigu vertintume Chartiją ar panašius dokumentus pagal situaciją, buvusią darbo sferoje XIX ar ankstesniais amžiais, neabejotinai, ji itin pažangi.
Jeigu pažvelgtume XXI a. galimybių aspektais, pastebėtume, kad apie savirealizaciją darbe, darbo prasmingumą ir kūrybiškumą joje kalbama neapibrėžtomis užuominomis.
Taigi, esminės darbo ir laimės sąsajos, prieštaravimai bei galimi jų sprendimo būdai vis dar retai tampa platesnių svarstymų ir tuo labiau politinių sprendimų tema.
Kalbino Nerijus Bakasėnas
2019.07.23; 09:14
