Gėdingas Seimo sprendimas


Print

Apie šią lietuvišką „problemą“ derėtų prabilti labai piktai. Aš pasistengsiu kalbėti kuo švelniau. Ir vis dėlto tylėti negalima: šiandieninis Lietuvos Seimas tiek ir tevertas, jei nesugebėjo priimti įstatymo, įpareigojančio specialiąsias tarnybas saugoti prof. Vytautą Landsbergį iki gyvos galvos.

Vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis – teisus. Jis ragino parlamentarus į šią dilemą pažvelgti „vieną kartą civilizuotai“. VRM vadovas tvirtino, kad dabar prof. V.Landsbergis saugomas „iš vidinių resursų“, remiantis „vidiniais sprendimais“. VRM ministras net leido suprasti, jog prof. V.Landsbergį šiandien saugantys pareigūnai, nesuderinus visų ginčytinų klausimų „iki galo“, rizikuoja daugiau nei derėtų rizikuoti „panašiais atvejais“.

Šią iš Seimo tribūnos ministro išdėstytą užuominą greičiausiai galima suprasti taip: profesoriaus saugumu besirūpinantys pareigūnai dirba turėdami ne visus būtinus įgaliojimus. 

Ir vis dėlto Seimas, nepaisydamas susiklosčiusių dviprasmybių, nepriėmė Vadovybės apsaugos įstatymo pataisos, numatančios prof. V.Landsbergio apsaugą iki gyvos galvos. Šį įstatymo projektą palaikė tik 39 parlamentarai (11 parlamentarų balsavo prieš, o 41 Seimo narys – susilaikė, tuo netiesiogiai papildydamas neigiamai balsavusiųjų gretas).

Taigi tautos atstovybe traktuojamas Lietuvos Seimas nepajėgė nuslopinti asmeninių simpatijų – antipatijų. Asmeninės ambicijos užgožė valstybės interesus. Pirmasis nepriklausomos šalies vadovas turėtų būtų ne tik ypatingai gerbiamas, bet ir akylai saugomas. Jis vertas ir prezidentinių regalijų, ir prezidentinės pesijos, ir prezidentinės apsaugos. Tačiau Lietuva kažkodėl žūtbūt stengiasi įrodyti, jog profesorius tomis lemtingomis dienomis tebuvo tik Aukščiausiosios Tarybos ar AT Prezidiumo pirmininkas…

Žinoma, profesorius – sudėtinga asmenybė. Jis padarė klaidų, pavyzdžiui, nepagrįstai atstumdamas daug ištikimų bendražygių. Akivaizdu, kad jis nemokėjo rasti bendros šnekos su žiniasklaida. Nenuostabu, jog turi daug priešų, jog daug ką įskaudino. Ir vis dėlto jis atliko tai, kas anuomet buvo svarbiausia. Jis nenugrūdo į stalčių Kovo 11-osios Akto. Šis sprendimas atsveria visas jo tikras ar tariamas klaidas.

Kad ir kaip piktoji Rūta Janutienė mums bandytų įrodyti priešingai, jis netapo Kremliaus draugu, pataikūnu ar slaptuoju agentu. Visa jo veikla bylote byloja, kad jis atkakliai siekė nepriklausomybės – nenusileido moratorininkams, nepabūgo karinių, ekonominių Kremliaus bauginimų, nekreipė dėmesio į spaudos patyčias. Nejaugi net dabar nesuvokiame, jog V.Landsbergis – mūsų prezidentas?

Liūdna, bet kai kurie lietuviai nekenčia profesoriaus taip pat stipriai, kaip stipriai nekenčia jo ir Kremlius. Jei Kremliaus vadovų neapykanta suprantama (V.Landsbergis sugebėjo Lietuvą ištraukti iš Blogio imperijos), tai kaip suvokti kai kurių lietuvių pykčius bei pagiežas?

Ypač keistokas seimūnės Marijos Aušrinės Pavilionienės susipainiojimas, esą „jeigu iškili asmenybė yra mylima tautos, tai neturėtų nieko bijoti“. Tai kad sava tauta čia – mažiausiai kuo dėta. Didžiausi pavojai profesoriui kyla iš to krašto, kuris Rusija vadinamas. Štai kodėl turėtume dėti visas pastangas, kad prof. V.Landsbergio neištiktų Boriso Nemcovo, Aleksandro Litvinenkos, Džocharo Dudajevo ar Anos Politkovskajos likimas. Štai kam reikalinga bent minimali, bent simbolinė apsauga, tegul ir kaštuojanti 272 tūkst. eurų per metus.

Bet apsauga reikalinga ir tam, kad garbaus amžiaus sulaukusiam Prezidentui netektų akis į akį susidurti su lietuviškais chuliganais, girtuokliais bei Lietuvoje gana saugiai gyvenančiais „penktosios kolonos“ atstovais. Rašau šias eilutes ir mintyse stebiuosi – kaip gi atsitiko, kad mūsų parlamentarai arba nenori, arba nepajėgūs suvokti elementariausių tiesų.

Ką čia bekalbėti: net Konstitucinis Teismas nesistengia suprasti 1990 – 1992-ųjų specifikos: anuomet Lietuvai iš tikrųjų vadovavo ne Aukščiausioji Taryba, ne Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas, o būtent – prof. V.Landsbergis. Lietuviškoji Temidė tyčia ar netyčia ir vėl nepataikė…

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: prof. Vytautas Landsbergis.

2015.03.25; 13:08


Prisijunkite prie diskusijos