Mantas Karanauskas jau trečius metus dirba Vilniaus Balsių progimnazijoje geografijos mokytoju. Jaunas pedagogas siekia būti ne tik savo srities specialistu, bet ir draugu mokiniui. Pats didžiausias jo autoritetas – anglų kalbos mokytoja dirbanti mama.
Pasak Manto būti geru mokytoju vien noro neužtenka, o pedagogų rengimu turėtų rūpintis universitetas, turintis gilias tradicijas, ilgametės patirties, puikių dėstytojų ir materialinę bazę. Apie darbą su mokiniais, studijas ir kaip kelti pedagogo profesijos prestižą kalbame su Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) geografijos bakalauro ir magistrantūros studijų programų absolventu M. Karanausku.
Koks, Jūsų nuomone, yra mokytojo indėlis į visuomenės gerovę?
Mokytojai ugdo jaunimą, kuris kuria Lietuvos ateitį. Labai svarbu, kad mokytojais dirbtų tinkami asmenys. Neužtenka norėti dirbti mokykloje, labai svarbu rasti ryšį su moksleiviais. Tada mokymo procesas tampa sėkmingesnis ir paprastesnis.
Kodėl ir koks, Jūsų nuomone, pedagogas yra vertas didelės pagarbos?
Mokiniai visada vertina tą mokytoją, kuris ruošdamasis pamokai jaučia atsakomybę, yra kūrybingas, dirba iš meilės mokiniams ir savo mokomam dalykui. Mokiniai labai greitai supranta, kurie mokytojai dirba mėgstamą darbą, o kuriems mokykla yra tik laikinas gyvenimo etapas.
Pažįstu vieną mokytoją, kuri buvo puiki savo srities specialistė, tačiau neturėjo vidinio noro mokyti vaikų, rasti jiems laiko atsakyti į klausimus per pertrauką. Ji išeidavo iš mokyklos tą pačią akimirką, kai tik nuskambėdavo skambutis. Ar gali mokiniai vertinti tokį mokytoją? Tiesa, mokytoja mokykloje ilgai neužsibuvo.
Kaip reikėtų kelti mokytojo profesijos prestižą?
Mokytojo profesijos prestižo kėlimas turėtų būti ilgalaikis procesas. Reikia mokytojams sukurti kuo geresnes darbo sąlygas. Labai svarbu, kad mokytojas dirbtų jaukioje aplinkoje, būtų aprūpintas mokymo priemonėmis, galėtų dirbti kūrybiškai, o ne vien tik naudodamas vadovėlius kaip pagrindinę mokymo priemonę.
Lietuvoje mokyklos nuolat atnaujinamos, dauguma mokytojų jau naudoja ne popierinius, o elektroninius dienynus, ant stalų stovi kompiuterių, klasėse vis dažniau galima pamatyti išmaniųjų lentų. Mokiniai greitai pamirš, kaip atrodo lenta, kurioje rašoma kreida. Vyksta technologijų pažanga, tad reikia tik kantriai palaukti, kol pakils mokytojo profesijos prestižas.
Kaip, Jūsų nuomone, Lietuvoje rengiami pedagogai?
Teko girdėti, kad pedagogus ruošiasi rengti ne tik Lietuvos edukologijos universitetas. Nemanau, kad tai tinkamas sprendimas. Greičiausiai į mokyklas eis dirbti tik maža dalis tokias studijas baigusiųjų. Mokytojus turėtų rengti tik Lietuvos edukologijos universitetas, turintis gilias tradicijas, puikių dėstytojų ir materialinę bazę.
Kada nusprendėte tapti mokytoju? Kuo šis darbas Jus patraukė?
Mokytoju galvojau tapti studijuodamas, tačiau tik IV kurse nusprendžiau galutinai – būtent tada atlikau praktiką mokykloje. Vesdamas pirmąsias savo gyvenime geografijos pamokas, supratau, kad sugebu rasti ryšį su mokiniais, pavyksta juos sudominti mokomu dalyku. Galėčiau išskirti dvi beveik lygiavertes priežastis, kodėl dirbu mokykloje: mane domina geografijos mokslas, o darbas mokykloje yra kūrybiškas, ir mokydamas vaikus pats vis ką nors nauja išmokstu.
Kaip nusprendėte studijuoti LEU? Ką Jums davė studijos šiame universitete?
Apie universitetą buvau girdėjęs daug gerų atsiliepimų, taip pat norėjau išvykti gyventi ir studijuoti į sostinę. Kai sėkmingai išlaikiau geografijos egzaminą, abejonių visiškai neliko.
Studijos suteikė daug žinių, patirties. Džiaugiuosi, kad čia studijavau su tais žmonėmis, kurie tapo puikiais draugais. Su kai kuriais ir dabar bendraujame. Manau, kad nesuklysčiau pasakydamas, jog studijos universitete tiesiog paruošia žmones gyvenimui.
Nuotraukoje: Vilniaus Balsių progimnazijos geografijos mokytojas mantas Karanauskas.
Informacijos šaltinis – Lietuvos Edukologijos Universitetas.
2015.12.16; 06:42
