Žvalgybos enciklopedija: Juodojo Barono mirtis


Print

Slaptai.lt savo skaitytojams rekomenduoja dar vieną pasakojimą, bylojantį apie Rusijos slaptųjų tarnybų polinkį žudyti visus bent kiek įtakingesnius politinius, karinius ir kultūrinius oponentus.

Tiesa, konkrečių įrodymų, jog Piotras Vrangelis buvo nunuodytas, – nėra. Tačiau aplinkybės, kuriomis jis mirė, – labai įtartinos. Ne tik įtartinos, bet ir primena tiek Rusijos, tiek Sovietų Sąjungos metodus likviduojant  priešus.

Jūsų dėmesiui – leidinyje „Soversenno sekretno“ pasirodžiusi Sergėjaus Nečajevo publikacija „Juodojo Barono paslaptis“.

Juodojo Barono paslaptis

Vieno iš pagrindinių „baltojo judėjimo“ vadovų generolo leitenanto Piotro Nikolajevičiaus Vrangelio, Pilietinio karo metais praminto Juoduoju Baronu, likimas susiklostė tragiškai. Jis buvo priverstas emigruoti, atsidūrė Belgijoje ir ten mirė 1928 metais, nenugyvenęs kelių mėnesių iki savo 50-mečio.

Kodėl? Ar tai buvo netikėta mirtis, ar politinė žmogžudystė? Džiova ar nunuodijimas? Atsitiktinis užsikrėtimas ar kruopščiai suplanuota „virusinė ataka“?

Po to, kai baltieji prarado Krymą, baronas Vrangelis atsidūrė Konstantinopolyje, o prieš tai jis pareiškė: „Viso pasaulio palikta nustekenta armija, kovojusi ne tik už mūsų Rusijos reikalą, bet ir už viso pasaulio reikalą, palieka gimtąją žemę. Mes einame į svetimą šalį, einame ne kaip elgetos su ištiesta ranka, o aukštai iškėlę galvas, suvokdami įvykdę savo pareigą iki galo…“

Po to Piotras Vrangelis pradėjo derybas su stačiatikėmis Balkanų šalimis (Bulgarija ir Serbų, Kroatų ir Slovėnų Karalyste) dėl prieglobsčio suteikimo karą pralaimėjusios armijos likučiams. Per jas pavyko organizuoti žmonių persikėlimą į tas šalis, o pats Vrangelis su savo štabu 1922 metais įsikūrė Sremski Karlovci miestelyje, už 10 kilometrų nuo Novi Sado, antrojo pagal dydį miesto Serbijoje.

Persikėlimas į Belgiją

1925 metais Vrangelio žmona, ketvertas vaikų ir uošvė persikėlė į Briuselį, o Piotras Vrangelis su motina baroniene Marija Dmitrijevna Vrangel, liko Sremski Karlovcuose, kur be kitų darbų ėmėsi redaguoti savo prisiminimus ir rengti juos leidybai. Paskui baronas kuriam laikui išvažiavo į Paryžių, o 1926 metų lapkritį jis irgi nuvyko į Briuselį. Ten generolas pradėjo dirbti inžinieriumi vienoje Briuselio firmoje.

Netikėtas svečias ir Juodojo Barono liga

O 1928 metų kovo pradžioje P. Vrangelio denščikas (karininko tarnas, pasiuntinys, – vert. past.) Jakovas Judichinas staiga kreipėsi į jį su neįprastu prašymu priimti namuose kuriam tai laikui jo brolį, irgi buvusį kareivį, atvažiavusį pas jį į svečius. Denščikas niekada anksčiau nė žodžiu nebuvo užsiminęs apie jokį brolį, bet baronas sutiko. Vėliau paaiškėjo, kad tas „brolis“ buvo sovietų prekybinio laivo, tuo metu atvykusio į Antverpeną, jūreivis. Netikėtas svečias gyveno generolo namuose parą, paskui išvažiavo, o kovo 18 dieną Piotras Vrangelis netikėtai pasijuto blogai.

Iš pradžių Vrangelį gydė asmeninis barono gydytojas Veinertas. Jis jam diagnozavo gripą, išrašė vaistų, bet liga nesitraukė. Po to keletą kartų kvietė autoritetingus belgų specialistus. Tris kartus buvo atvykęs iš Paryžiaus medicinos profesorius Ivanas Aleksinskis.

I. Aleksinskio nustatyta diagnozė visus nustebino – labai aktyvios formos kairiojo plaučio tuberkuliozė.

Skreplių analizė parodė, kad yra daugybė džiovos lazdelių. O balandžio 15 baroną ištiki labai stiprus nervų priepuolis, nuo siaubingo vidinio susijaudinimo jis „ne savo balsu“ rėkė apie 40 minučių. Tuo pačiu metu prasidėjo kūno raumenų traukuliai. 

Generolo motina, Marija Dmitrijevna Vrangel, vėliau pasakojo: „Tai buvo 38 paros siaubingos kankynės! Jį kamavo keturiasdešimt laipsnių temperatūra. Jis blaškėsi, davinėjo įsakymus, veržėsi keltis. Kvietėsi sekretorių ir davė nurodinėjimus iki smulkiausių detalių“.

1928 metų balandžio 25 dieną 9 valandą ryto baronas Vrangelis mirė. Jo paskutiniai žodžiai buvo „Aš girdžiu varpų gaudesį… Dieve, saugok armiją…“ Jam buvo 49-ri.

Politinė žmogžudystė?

Netikėtoje ligoje, pakirtusioje šį kupiną jėgų ir sveiką žmogų, daug kas atrodė keistai. Čia iškart kilo įtarimas, kad baroną nunuodijo slaptas bolševikų agentas. Prieš mirtį Vrangelio žmona Olga, aiškiai jusdama pavojų, stengėsi apsaugoti generolą nuo įmanomų pasikėsinimų, uoliai tikrino perkamus produktus, bet išdavystės savo namuose ji negalėjo numatyti.

Mirusįjį palaidojo Uccle-Calevoet kapinėse Briuselyje. Paskui, vykdydama vyro valią, Olga Vrangel pervežė jo palaikus į Serbiją, kur Piotras Nikolajevičius buvo perlaidotas Belgrado Šventos Trejybės cerkvėje.

Tai kokia gi buvo jo mirties priežastis?

Viena versija, kad tai Jakovo Judichino (kai kuriuose šaltiniuose – Judachino) vadinamojo brolio rankų darbas. Ryšium su juo kyla nemažai klausimų. Visų pirma, kodėl Vrangelio denščikas jo niekada neminėjo? Antra, jeigu „broliai“ net nesusirašinėjo, tai kaip jis galėjo žinoti, kur jis yra? Kaip galėjo rasti barono namus? Tad manoma, kad kaip tik tas „brolis“ įbėrė į Vrangelio maistą kažkokių ypatingų nuodų, sukėlusių baronui audringai progresuojantį tuberkuliozės procesą – tos pačios greitosios džiovos, kuri sugraužė ligonį per trumpą laiką. Ir iš tiesų, per skrodimą organizme buvo rasta daugybė aiškiai išorinės kilmės tuberkuliozės lazdelių.

Kitą dieną Paryžiaus laikraštis Echo de Paris rašė: „Sklando gana įkyrūs gandai, kad generolas Vrangelis buvo nunuodytas“. Neva tai Piotras Vrangel „dar neseniai vienam savo draugui sakė, kad jam derėtų imtis kraštutinių atsargumo priemonių savo maisto atžvilgiu, nes jis bijo nunuodijimo“. Beje, jokio dokumentinio paliudijimo apie tai tada niekas nepateikė.

Beje, pats Jakovas Judichinas kažkur paslaptingai dingo. Sklandė gandai, kad jis išvyko į SSSR tuo pačiu atplaukusiu į Antverpeną laivu, kuriame neva tai tarnavo jūreiviu jo „brolis“.

Barono Vrangelio vaikai buvo įsitikinę, kad jų tėvas mirė ne savo mirtimi, kad tai buvusi užsakyta politinė žmogžudystė.

Beje, Natalja Bazilevskaja (1928 metais jai buvo 15 metų) vėliau rašė:

„Nelaimei, Sovietai neatsisakė bandymų atsikratyti tėvo. Ir pagaliau, jiems tai pavyko (…). Vieną dieną netikėtai iš užsienio atvyko denščiko (Jakovo Judichino, – red. past.) brolis, jūreivis. Visiems tai kažkodėl pasirodė visiškai normalu – kirsti sieną, susirasti mūsų namelį. Visą dieną tas jūreivis išbuvo virtuvėje, o vakare išvyko. Ir į galvą neatėjo smulkiau pasidomėti, kas jis, iš kur atkeliavo ir kur išvyko. O tėvas netrukus susirgo…“

Kam reikėjo Vrangelį nužudyti?

Galima spėti, kad Piotro Vrangelio namuose viešėjęs jo denščiko „brolis“ įbėrė į generolo valgį nuodų.

Šiaip ar taip, tvirtinama, kad vadinamasis brolis buvo OGPU (Jungtinės valstybinės politikos valdybos, – vert. past.) agentas,  o įberti generolui nuodai buvo sukurti būsimosios Valstybės saugumo valdybos specialiosiose laboratorijose.

Žinoma, iki šiol nėra jokių dokumentuotų patvirtinimų, kad Vrangelį nunuodijo „raudonasis agentas“, nors mažai kas abejoja, kad buvo kitaip.

Bet kam čekistams to reikėjo?

Kad išsiaiškintume tą situaciją, reikia suprasti, ką veikė Vrangelis emigracijoje ir kokį vaidmenį jis ten vaidino po evakuacijos iš Krymo. Jis buvo labai svarbi grandis jo įsteigtos ROVS (Rusų bendroji karinė sąjunga, – vert. past.) sistemoje. Savo ruožtu, ROVS buvo visos rusų politinės emigracijos ašis ir steigimo momentu vienijo iki 100 tūkst. žmonių. Organizacijos tikslas buvo – išsaugoti Rusijos armiją, tarpusavio pagalba, nesitaikstoma politinė ir ginkluota kova su bolševikais. Taip, ROVS vyriausiuoju vadu nuo 1924 metų lapkričio 16 dienos tapo didysis kunigaikštis Nikolajus (jaunesnysis) – rusų emigracijos „vėliava“ (jo tėvas buvo trečias imperatoriaus Nikolajaus I sūnus).

Taip, delegavęs jį į tą postą, Vrangelis demonstratyviai pasitraukė iš politikos. Bet vis dėlto sunku patikėti, kad generolo Vrangelio, buvusio stambaus politinio veikėjo ir potencialaus kovos su komunizmu lyderio, figūra nebedomino bolševikų vadovų, ir ypač jų slaptųjų tarnybų, išplėtojusių savo veiklą rusų emigracijos gretose.

Kai kurie istorikai mano, kad Vrangelis turėjo savo „asmeninę‘ slaptąją organizaciją, į kurią niekaip nesisekė infiltruoti patikimo „kurmio“, o tai reiškė, kad Juodojo Barono likimas buvo iš anksto nulemtas…

O gal viskas buvo žymiai paprasčiau…

Žinoma, politinės žmogžudystės versija patraukliausia buvo tiek ir istorikams, tiek ir skaitytojams. Tuo labiau, kad bolševikai niekada nesiseilėjo. Štai tik keletas pavyzdžių.

1921 metų vasario 7 dieną Kinijoje buvo likviduotas atamanas Aleksandras Dutovas.

1922 metų lapkričio 8 dieną Bulgarijoje čekistai mirtinai sužeidė baltųjų generolą Viktorą Pokrovskį.

1924 metų balandžio 7 dieną apgaule Kinijoje buvo sučiuptas atamanas Borisas Anenkovas (jį išvežė į SSSR, teisė ir 1927 metų rugpjūčio 25 dieną sušaudė).

Tais pačiais 1924 metais į Rusiją atviliojo vieną iš eserų partijos lyderių ir jos kovinės organizacijos vadovų Borisą Savinkovą (jis buvo nužudytas Lubiankoje 1925 metų gegužės 7 dieną).

Ukrainos nacionalistų atamanas Simonas Petliūra buvo nužudytas Paryžiuje 1926 metų gegužės 25 dieną.

Tų pačių 1926 metų lapkritį Paryžiuje mįslingomis aplinkybėmis dingo generolas Nikolajus Monkevičius, laikęs ryšį su OGPU įkurta fiktyvia pogrindine organizacija „Trest“ (jo kūno taip ir nerado, ir daugelis emigrantų įtarė, kad jis simuliavo savižudybę, tačiau niekas neįstengė to nei įrodyti, nei paneigti).

Naujas ROVS pirmininkas generolas Aleksandras Kutiopovas, pakeitęs didįjį kunigaikštį Nikolajų, irgi neilgai gyveno: jis buvo pagrobtas Paryžiuje ir laivu vežtas į Novorosijską (laive jis ir mirė 1930 metų sausio 26 dieną nuo morfijaus perdozavimo).

Jį pakeitusį generolą Jevgenijų Liudvigą Milerį ištiko toks pat likimas, kaip ir Kutiopovo, jis buvo čekistų pagrobtas Paryžiuje ir nugabentas į Maskvą, ten beveik dvejus metus laikytas Lubiankoje vidaus kalėjime, o paskui 1939 metų gegužės 11 dieną sušaudytas.

Tą sąrašą galima būtų tęsti labai ilgai. Bet gal barono Vrangelio atveju viskas buvo žymiai paprasčiau, ir jokios „Maskvos rankos“ ten nebuvo?

Taip, per savo gyvenimą Piotras Vrangelis nė karto nesirgo tuberkulioze. Tačiau pačioje kovo pradžioje jis apsilankė anglies šachtose Belgijos šiaurėje, kuriose dirbo buvę Rusijos armijos kareiviai ir žemesnieji karininkai. Taip pat yra žinoma, kad tuberkuliozė – tai šachtininkų „firminė liga“. O tada baronas Vrangelis ne tik priėmė buvusių savo tarnybos draugų paradą, bet ir ne kartą buvo nusileidęs po žeme. Ten jis ir galėjo banaliai užsikrėsti, tuo labiau, kad prieš tai generolas jau buvo rimtai persišaldęs.

Beje, tai faktas. Sausio 14-ąją Vrangelis „susirgo infliuencija“, užsitęsusio pobūdžio, bet jo temperatūra nebuvo labai aukšta. Jis jautė silpnumą ir kosėjo. Kaip tvirtino asmeninis gydytojas Veinertas, kosėjo „dėl laringito (gerklinio kosulio), o silpnumas – įprastas reiškinys po infliuencijos“.

Šiaip ar taip, baroną gydytojai buvo perspėję, kad kelionės į anglies šachtas yra nepageidaujamos. Ir dar vienas samprotavimas: jeigu sovietų specialiosios tarnybos iš tikrųjų būtų turėjusios tokių veiksmingų nuodų, kurių poveikiui priskiriama barono Vrangelio mirtis, tai kodėl tas mirtinas ginklas tais metais nebuvo panaudotas prieš kitus sovietų valdžios priešus?

Į klausimą, kokia buvo barono Vrangelio mirties priežastis, tikriausiai neatsakys niekas ir niekada.

Informacijos šaltinis – „Soversenno sekretno“, ( www.sovsekretno.ru ).

Nuotraukoje: Piotras Vrangelis su savo žmona Olga Michailovna.

2015.12.16; 06:57


Prisijunkite prie diskusijos