Gintaras Vaičiūnas. Apie kelionę į Hankendį


Istorikas Gintaras Vaičiūnas. Slaptai.lt nuotr.

„Ilga kelionę į Hankendį“. Tai dar viena žurnalisto Gintaro Visocko knyga apie Azerbaidžaną, šios knygos įvade autoriaus pavadintu antrąja savo Tėvyne.

Esminis šios knygos skirtumas nuo ankstesniųjų G.Visocko darbų apie jo pamiltą šalį – šios knygos tekstas yra ne žurnalistinis, bet grožinio pobūdžio. Autorius vertindamas savo naująjį kūrinį įvade rašo, kad bijantis svarstyti, kokia yra šios knygos literatūrinė vertė, nes įsitikinęs – „30 metų žurnalistinio darbo stažas įklampino į žurnalistinių štampų ir bjaurių bei primityvių konstrukcijų liūną“. Nors kuklumas žmogų puošia, šiuo atveju, manau, kad autorius neteisus. Man labai įdomu buvo skaityti ankstesnę G.Visocko autobiografinių prisiminimų knygą „Ieškau kelrodės žvaigšdės“, kurioje atsiskleidžia neabejotini literatūriniai jo sugebėjimai.

Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis

Perskaitęs„Ilga kelionė į Hankendį“ dar kartą galiu tvirtai pasakyti, kad autorius be reikalo neigiamai vertina savo gebėjimus kurti grožinės literatūros kūrinius. Knygoje „Ilga kelionė į Hankendį“ aprašoma pagrindinio knygos herojaus žurnalisto pažintinė kelionę į Azerbaidžaną, kurios metu jis patiria įvairiausių nuotykių. Autorius savo knygos tekstą paskirstė į 8 dalis su intriguojančiais pavadinimais: „Teherano agentas“, „Dar verksi kruvinomis ašaromis“, „Akistata su FSB karininku“, „Amerikos žvalgybų klaidos“, „Nepilnavertiškumo kompleksas“ ir kt. Kiekvienoje knygos dalyje papasakojamas vis kitas  nuotykis, kurį teko patirti pagrindiniam herojui šios „odisėjos“ metu.

Autorius šioje knygoje naudodamas publicistiką ir prozą įdomiai perteikia lietuvio žurnalisto įspūdžius svečiuojantis Azerbaidžane. Jo išgyventų nuotykių centre – įdėmios akys žmogaus, ginkluoto vien meile savo antrajai Tėvynei ir jo žmonėms, ištverme ir kantrybe. Tą patvirtina šie autoriaus teiginiai knygos įvade: „Už šią knygą esu dėkingas azerbaidžianiečiams draugams, kurie padėjo keliauti po Azerbaidžaną. Jei ne jų kantrybė, nuoširdus rūpestis, šios odisėjos nebūtų buvę“, „šioje „kelionėje“ aprašau ir kitą ne iškart suvoktą gyvenimišką patirtį: tik ilgai ir kantriai plušant įmanoma patirti pergalių.“

Šią, antrąją literatūrinio pobūdžio knygą G.Visockas dedikavo šviesiam savo senelių atminimui.

2022.03.30; 15:00                                                                              

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.