Slaptai.lt skelbia 4-ąją ištrauką iš istoriko Gintaro Vaičiūno veikalo „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“ (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras; 2023 metai). Šiame tekste pasakojama apie kadrų politikos ypatumus Anykščių krašte pirmaisiais sovietinės okupacijos metais.
(…) Anykščių valsčiaus pagrindinėse įstaigose – LKP(b) partijos ir vykdomuosiuose komitetuose – po komunistų partijos valymo naujų žmonių atsirado nedaug, keitėsi tik vadovai. 1940 m. spalio–lapkričio mėnesį Anykščių valsčiaus LKP(b) partijos sekretoriumi vietoje A. Bermano paskirtas P. Katinas, valsčiaus LKP(b) vykdomojo komiteto pirmininku vietoje R. Kagano paskirtas A. Baniūnas, valsčiaus LKP(b) vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju vietoje A. Baniūno paskirtas A. Navickas ir LKP(b) vykdomojo komiteto sekretoriumi vietoje C. Jofaitės paskirtas P. Katinas (ėjo dvejas pareigas). Žydų komunistų vadovai I. Meskupas ir Ch. Aizenas, nuo 1940 m. vasaros vadovavę LKP(b) kadrų politikai, koordinavę visų grandžių partijos ir sovietinės administracijos aparato formavimą ir socialinį politinį valymą, plačiai įtraukė žydus į sovietinę administraciją ir stiprino jų pozicijas.
Beveik 79 proc. visų žydų komunistų buvo įdarbinti administracijoje: jie sudarė apie 15 proc. sovietinių valdininkų ir jų atstovavimas sovietinėse įstaigose buvo beveik du kartus didesnis, palyginus su jų skaičiumi tarp Lietuvos gyventojų. Žydai buvo susitelkę ir LKP(b) organuose: jie sudarė 25,4 proc. LKP(b) centro ir 22 proc. miestų bei apskričių komitetų aparato darbuotojų. Ypač daug žydų dirbo partijos ir sovietinių įstaigų kadrų, ypatinguosiuose ir finansų skyriuose. Kadangi kadrų skyriai vadovavo visų grandžių valdininkijos valymui ir jį vykdė, jie įgijo didelę įtaką parenkant bei iškeliant darbuotojus ir lėmė įstaigų tarnautojų tarnybinį likimą, juose klestėjo protekcionizmas. Aizenas ir kiti kadrų skyrių vedėjai bei darbuotojai atvirai proteguodavo savo aplinkos, dažniausiai žydų tautybės, žmones: parūpindavo jiems darbo ir iškeldavo į aukštus postus, kadrų valymo metu užtardavo netgi bolševikams nepriimtinus buvusius įmonių savininkus ir neleisdavo jų pašalinti iš darbo.
Kadangi to nesulaukė kitų tautybių valdininkai, tai suformavo sovietinių valdininkų nuomonę, kad žydai atlieka lemiamą vaidmenį partijoje, ir sudarė terpę antisemitinėms nuotaikoms plisti. Okupacijos pradžioje komunistinio judėjimo dalyvių skaičius Anykščių miesto žydų bendruomenėje buvo menkas – 35, arba 2,28 proc. visų Anykščių mieste gyvenusių žydų (1939 m. rugsėjo mėn. duomenys), bet jie užėmė svarbiausius postus vietinėje okupacinėje administracijoje, ir tai galėjo būti viena iš priežasčių, kodėl anykštėnai 1940 m. sovietinę valdžią
pradėjo vadinti žydų valdžia (…).
Kadrų pokyčiai kitose valsčiaus valdžios įstaigose Anykščių valsčiaus partijos ir vykdomieji komitetai, kuriuose bendrai dirbo apie 10–15 valdininkų, neskaitant techninio personalo, buvo svarbiausios, bet ne vienintelės įstaigos valsčiuje. Pirmosios sovietinės okupacijos metais atsirado daug naujų darbo vietų, nes Lietuvos nepriklausomybės metais dirbę žmonės net ir turėdami kompetencijas netiko okupantų administracijai, jie niekada nepriklausė komunistinėms organizacijoms ir net nebuvo šių organizacijų rėmėjai, ne visi buvo darbininkiškos ar pusiau darbininkiškos kilmės ir nepasižymėjo besąlyginiu klusnumu naujajai valdžiai, todėl daugelis iš jų buvo atleisti.
Naujų darbo vietų atsirado ir prasidėjus nacionalizacijai, nes komunistams reikėjo nacionalizuojamų įmonių ir dvarų administratorių (komisarų), žemės reformos specialistų, naujai įsteigtų Liaudies teismo, globos namų, mašinų traktorių stočių, liaudies namų, švietimo ir gydymo įstaigų vadovų, administratorių ir specialistų. Komunistai steigė profsąjungas ir pirmines partines organizacijas nacionalizuotose įmonėse, kurioms taip pat reikėjo vadovų ir sekretorių. Mokant, kaip kurti „naująjį“ gyvenimą, reikėjo instruktorių. Naujiems darbuotojams komunistų keliamus partiškumo, „revoliucinės praeities“ „geros“ (darbininkiškos arba pusiau darbininkiškos) kilmės reikalavimus galėjo mažiau ar daugiau atitikti šie anykštėnai komunistai ir komjaunuoliai bei buvę MOPR-o nariai: Joselis Birgeras, Hodė Bermanaitė, Sofija Bermanaitė, Abramas Bermanas, Chackelis Berzonas, Judelis Berzonas, Michlė Bulovkaitė, Mina Bulovkaitė, Abromas Dovidavičius, Boruchas Dovidavičius, Dovydas Dovidavičius, Chaimas Druskinas, Dobė Dubinovskaitė, Antanas Jačys, Jocha Gantvergeraitė, Feigė Gantvergeraitė, Cipė Jofaitė, Sara Lėja Kacaitė, Ruvinas Kaganas, Golda Karabelnikaitė, Leizeris Karabelnikas, Izraelis Kravecas, Faivušas Laferis, Kalmanas Laferis, Ruvinas Laferis, Zelikas Laferis, Boruchas Montviliškis, Dovydas Pamas, Antanas Petronis, Chava Piketkinaitė, Estera Levinaitė-Stakliškienė, Jankelis Šapira, Chana Ševachaitė, Beilė Ševachaitė, Liuba Ševachaitė, Zelikas Ševachas, Samuelis Taicas. Taip pat Anykščių valsčiaus kaimiškųjų vietovių gyventojai: Juozas Dilys, Matas Kalčys, Vladas Kalčys, Adomas Laucius, Balys Labeika, Jonas Labeika, Ignas Labeika, Juozas Laskauskas, Anėlė ir Juozas Leščinskai, Tadas Mickūnaitis.
Nepriklausomybės metais Anykščiuose gyveno trys lietuviai komunistai: Antanas Jačys, Vaclovas Gliaudelis ir Antanas Petronis, bet buvę komunistai – Anykščių gyventojai V. Gliaudelis, Z. Bermanas ir Š. M. Kopansas – bendradarbiavo su Lietuvos policija, todėl buvo laikomi išdavikais.
1940-ųjų vasarą, pačioje okupacijos pradžioje, okupantai galėjo pasikliauti 40–50 jų pačių nustatytus reikalavimus atitinkančiais Anykščių valsčiaus gyventojais, iš jų lietuvių buvo apie 12–15 ir vienas rusas Safronas Šaripovas. Tačiau dalis iš jų komunistiniame judėjime reiškėsi silpnai ir buvo gana pasyvūs. 1934–1936 m. laisvės atėmimo bausmėmis už komunistinę veiklą Lietuvos kariuomenės teismo buvo nubausti 17 anykštėnų komunistų – 14 žydų ir 3 lietuviai: A. Jačys, A. Petronis ir A. Laucius, o kiti dėl įrodymų stokos buvo išteisinti.
Okupacijos metais gal ir 17 teistų komunistų būtų pakakę svarbiausioms pareigybėms ir darbo vietoms užimti, bet dalis jų išvyko iš Anykščių dirbti į kitus miestus, kaip ištikimi Maskvos vykdomai politikai komunistų partijos kadrai buvo nusiųsti dirbti vadovaujančiais darbuotojais į formuojamas sovietinio ir partinio administracinio aparato struktūras, kiti papildė okupacines represines NKVD ir NKGB žinybas (A. Bermanas, V. Gutauskas, R. Kaganas, N. Kaškinas, M. Kaštaljanovas, A. Vildžiūnas, J. Vildžiūnas, V. Vildžiūnas), o dalis, matyt, neteko savo narystės partijoje per jos gretų valymą.
A. Bermanas, visoje apskrityje atsakingas už komunistų kadrų politiką, apgailestaudamas pripažino, kad iki 1941 m. gegužės Anykščių valsčiaus partinė organizacija priėmė tik du buvusius kandidatus (matyt, tai buvo valsčiaus komunistų vadovas P. Katinas ir Vykdomojo komiteto pirmininkas A. Navickas)26. Nėra žinoma, kuriuo metu tapo komunistais anykštėnai Nikolajus Kaškinas ir Michailas Kaštaljanovas, kurie iki karo dirbo Utenos apskrities LKP(b) komitete instruktoriais ir priklausė ne Anykščių, bet Utenos komunistų organizacijai, nors jų šeimos tuo metu gyveno Anykščiuose. Greičiausiai iki Sovietų Rusijos ir Vokietijos karo nespėta priimti kandidatų į LKP(b) narius Jono Barkausko, Vlado Butėno, Vlado Butkevičiaus, Stasio Kačergio, Juozo Sabaliausko ir Ivano Trofimovo.
Sovietinei valdžiai labiau sekėsi didinti komjaunuolių skaičių: 1940–1941 m. į komjaunimą įstojo Alfonsas Baltenis ir Pranas Baranauskas – abu iš Andrioniškio bažnytkaimio, Epifanas, Leontijus ir Marija Berezniovai, Chaimas Druskinas, Mejeris Fainbliumas, Chana ir Leiba Hechteriai, Nikolajus Šaripovas – visi iš Anykščių, Vladas Kalčys iš Andrioniškio bažnytkaimio, Marjaša Karabelnikaitė iš Anykščių, Edvardas Kruopienis iš Burbiškio bažnytkaimio, Leiba, Mejeris ir Zelikas Kurklevskiai iš Anykščių, Anastazija ir Jerofėjus Nikiforovai iš Naujonių kaimo, Povilas Repečka, Balys Slavinskas – abu iš Andrioniškio bažnytkaimio, Aleksandras ir Leontijus Špalovai, Samuelis Taicas – visi iš Anykščių, Julija Vildžiūnaitė iš Andrioniškio bažnytkaimio.
1940–1941 m., pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu, archyviniuose šaltiniuose kaip LKP nariai ir komjaunuoliai Anykščių valsčiuje iš viso paminėti 19 lietuvių, 14 žydų ir 13 rusų.
Okupacijos pradžioje žydai Anykščiuose nesudarė daugumos tarp valsčiaus įstaigų darbuotojų, bet užėmė svarbiausius valdžios postus: valsčiaus LKP(b) komiteto sekretoriaus, Vykdomojo komiteto pirmininko ir sekretoriaus. Nors po LKP reorganizacijos ir valymo juos pakeitė lietuvių tautybės komunistai, bet daugelyje kitų valsčiaus įstaigų vadovais dirbo žydai: Anykščių ambulatorijos vedėjas Chaimas Icikovičius, kino teatro direktorius Abelis Zilberis, nacionalizuojamų įmonių – lentpjūvių, malūnų, vyno daryklos – komisaras Dovydas Rivesmanas, vyr. buhalteris Zelikas Ševachas, veltinių artėlės, sudarytos iš aštuonių nacionalizuotų veltinių gaminimo įmonių, vadovas Jankelis Ševachas, šios įmonės partinės organizacijos sekretorius Dovydas Pamas, buvusių Šaulių namų, pavadintų Liaudies namais, direktorius Henochas Talas, ugniagesių komandos viršininkas Benjaminas Šliosbergas, Liaudies teismo tarėjai Leiba Gechteris, Ruvinas Kaganas, Izraelis Kravecas, Abromas Pamas, Henochas Talas ir Abelis Zilberis, įgaliotiniai valstybiniam kreditui remti Anykščių miesto 2-ojoje apylinkėje Boruchas Dovidavičius, Boruchas Garberis, Chaimas Margolis, Rocha Reznikavičienė ir Menachas Talas.
Nemaža dalis išvardytų įvairias pareigas gavusių žydų archyvinėje medžiagoje nėra įvardijami kaip komunistai ar komjaunuoliai, bet vietinė okupacinė administracija jais, be abejonės, pasitikėjo skirdama vadovais ar kitas svarbiais valdininkais. Okupantams ir jų marionetinei valdžiai vykdant nacionalizacijos ir sovietizacijos politiką nemažai lietuvių prarado darbus. Norint mieste gauti geriau apmokama darbą reikėjo pažįstamų iš vietos valdžios atstovų.
Sofija Kazlauskienė, 1940 m. netekusi darbo Anykščių ambulatorijoje, apie savo padėtį papasakojo taip: „Tada mano kaimynė Jofienė sako: „Parašysim tau laišką, nuvažiuosi Utenon pas žydą Bermaną.“ Nuvažiavau. O kai grįžau, po trijų dienų mane priėmė į ligoninę.“
Pagalbos į žydus kreipėsi ir verslininkas, buvęs komjaunuolis ir nuolatinis komunistinio pogrindžio rėmėjas Jonas Laskauskas. Po sovietinės nacionalizacijos jis neteko pragyvenimo šaltinio – iš jo buvo atimta geležies parduotuvė, lentpjūvė ir knygynas. Turėdamas aukštąjį išsilavinimą ir tikėdamasis gauti ekonomisto darbo kurioje nors nacionalizuotoje Anykščių įmonėje, jis kreipėsi į savo draugus iš buvusio komunistinio pogrindžio. Laskauskui rekomendaciją parašė vienas Anykščių komunistų partijos komiteto vadovų Ruvinas Kaganas ir Vykdomojo komiteto sekretorė Cipė Jofaitė.
Netrukus Laskauskas, gavęs jų raštišką rekomendaciją, įsidarbino ekonomistu Anykščių vyno gamykloje. Tokie ir panašus įvykiai, taip pat vietinės sovietų valdžios vadovų tautybė, įtvirtino žmonių sąmonėje stereotipą, kad sovietų valdžia yra žydų valdžia, nors žemutinės grandies valdininkai – Anykščių valsčiaus apylinkių vykdomųjų komitetų pirmininkai ir jų pavaduotojai – buvo lietuviai, išskyrus Šlavėnų apylinkės vykdomojo komiteto pirmininką rusą Stepaną Kaštaljanovą.
Nėra žinoma, kiek žydų tautybės asmenų įsidarbino valsčiaus milicijoje, įvairiose įstaigose ir nacionalizuotose įmonėse, bet jų ten galėjo būti daugiau negu lietuvių, nes valdančiųjų gretose daugumą sudarė žydai (…).
(…) Komunistinė veikla pogrindyje Lietuvos valstybei nebuvo itin pavojinga, nes ji tuo metu apsiribojo komunistinės spaudos platinimu, agitacija ir organizaciniais darbais. Tačiau prasidėjus sovietinei okupacijai visi komunistai, komjaunuoliai, MOPR-o organizacijos nariai bei kiti sovietų valdžios rėmėjai tapo pagrindiniais okupacinio režimo planų vykdytojais Lietuvoje. Jie rinko informaciją apie priešiškai nusiteikusius, okupantų priskirtus prie socialiniai pavojingų asmenų Lietuvos piliečius, dalyvavo juos sulaikant ir siunčiant į kalėjimus bei tremtį, organizavo turto atėmimą, vykdė sovietizacijos politiką visose gyvenimo srityse. Antrasis pasaulinis karas ir pirmoji sovietinė okupacija sustiprino politinius bei tautinius prieštaravimus Anykščių krašte ir visoje Lietuvoje, taip pat paskatino penktosios kolonos susiformavimą tarp anykštėnų žydų ir rusų.
Gintaras Vaičiūnas. „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“. LGGRTC; 2023-ieji metai
2023.05.05; 06:00
