Gintaras Vaičiūnas. Pirmieji masiniai trėmimai ir jų vykdytojai Anykščių krašte


Gintaras Vaičiūnas. Istorikas. Slaptai.lt nuotrauka

Slaptai.lt skelbia 5-ąją ištrauką iš istoriko Gintaro Vaičiūno veikalo „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“ (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras; 2023 metai). Šiame tekste pasakojama apie trėmimus į Sibirą.

1941 m. gegužės 23 d. LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro Piotro Gladkovo įsakymu Nr. 0037 buvo sudarytas Lietuvos žmonių trėmimo operatyvinis štabas, susidedantis iš devynių čekistų. Kiekvienoje apskrityje trėmimui rengti ir vadovauti buvo paskirti vadinamieji operatyviniai trejetai (operatyvinės trejukės), sudaryti iš NKGB ir NKVD pareigūnų, kurių dauguma buvo rusai, atsiųsti iš įvairių SSRS respublikų ir sričių.

Anykštėnų trėmimus rengė ir jų vykdymą kontroliavo Utenos apskrities operatyvinis trejetas: Utenos apskrities NKGB skyriaus Kontržvalgybos poskyrio viršininkas, valstybės saugumo jaunesnysis leitenantas Aleksandras Železniakovas, Utenos apskrities NKGB skyriaus Kontržvalgybos poskyrio viršininko pavaduotojas, valstybės saugumo jaunesnysis leitenantas Nikolajus Kuzminas ir Vilniaus miesto NKGB skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis, valstybės saugumo seržantas Sergejus Metelkinas, kartais jį pavaduodavo LSSR NKGB tardymo dalies tardytojas, valstybės saugumo leitenantas Ivanas Nozdrevas. Šeimų trėmimus Anykščių valsčiuje tiesiogiai vykdė Utenos apskrities NKVD-NKGB skyriaus ir Utenos apskrities LKP(b) partijos ir vykdomojo komiteto potvarkiais sudarytos operatyvinės trėmimo vykdytojų trejukės.

Tuo metu Utenos apskrities NKVD skyriui vadovavo Georgijus Leonovas, LKP(b) partijos komitetui – Vilhelmas Mačiūnas, Vykdomajam komitetui – Petras Kukta. Vadovaudamiesi valsčių vadovų atsiųstomis rekomendacijomis, jie paskyrė trėmimų vykdytojus vietose. Anykščių valsčiuje trėmimų vykdytojus iš vietinių sovietinių įstaigų darbuotojų ir sovietinių aktyvistų pasiūlė Anykščių apskrities LKP(b) partijos komiteto sekretorius Petras Katinas ir valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas Andrius Navickas, bet operatyvinių trejukių vadovais buvo paskirti Utenos apskrities NKVD skyriaus čekistai iš NKVD kariuomenės dalinių, kurie buvo atsiųsti į Lietuvą trėmimams vykdyti. Rengiantis trėmimams informaciją apie asmenis, numatytus ištremti, rinko sovietinių įstaigų darbuotojai, sovietiniai aktyvistai ir sovietų saugumo agentai. Vadovaujantis jų surinkta medžiaga (valsčiaus vykdomojo komiteto pažymomis, agentų pranešimais), buvo sudaromos trėmimų bylos.

Teroras ir represijos buvo nukreipti ne tik prieš lietuvius, bet ir prieš žydus. Nemaža jų dalis, ypač pasiturintys žydai, sovietų valdžios nerėmė. Labiausiai jiems buvo nepriimtina sovietų vykdoma turto nacionalizacija. 1941 m. birželio 14 d. iš Anykščių miesto okupantai ir jų talkininkai ištrėmė 10 žydų šeimų ir 7 lietuvių šeimas. 2 tremtinių šeimos buvo turtingų žydų, 3 šeimos – žydų sionistų ir 5 šeimos – žydų savanorių, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę. 1941 m. iš viso buvo ištremti 79 Anykščių miesto gyventojai, iš jų 43 žydai (10 šeimų), 5 lenkai (1 šeima) ir 31 lietuvis (7 šeimos). Dar papildomai 29 lietuviai (7 šeimos) ir 3 lenkai (1 šeima) ištremti iš Anykščių valsčiaus kaimiškųjų vietovių.

Pateikiami žydų prisiminimai apie trėmimą

Samuelis Taicas:
Žydus vežė į Sibirą kaip ir lietuvius. Antai Kagano šeimą ištrėmė vien todėl, kad vienas sūnus Hiršas buvo sionistas-revizionistas. Juos bandė gelbėti antrasis sūnus Rufkė, komunistas. Tėvų reikalu jis nuvažiavo į Vilnių, į CK. Tėvai jau buvo nuvežti iki Švenčionėlių, bet juos sugrąžino, tačiau seserys Minucha ir Brainė vis tiek atsidūrė Sibire. Beje, seserys liko gyvos, o tėvus nužudė Anykščiuose.

Naumas Eingornas:
Tą liūdną birželio naktį mus iš namų išvedė raudonarmiečiai ir keli vietos komjaunuoliai žydai. Taigi lietuviai man nieko blogo nepadarė. Na, o tėvo turtelis buvo visai menkas: jei pirkdavo karvę, niekad neužtekdavo savų pinigų, reikėdavo skolintis. Vienintelis jo „nusikaltimas“ tegalėjo būti tai, kad savanoriu ėjo į Lietuvos kariuomenę. Bet argi Lietuva jam – ne tėvynė?

Danielius Eingornas:
Buvo penktadienis, baigiau darbą, laukėm šabo. Ketvirtą valandą ryto prie mūsų namų suburzgė mašina, pabeldė keli vyrai. Jie buvo ginkluoti, vieną iškart pažinau – Dovydą Pamą. Stovėjau vienais apatiniais, bet, pistoletu pasidrąsinęs, naktinis „svečias“ dėl visa ko patikrino, ar po naktiniais neturiu ginklo… Paskui pasakė: „Duodam 40 minučių, ruoškitės!“ Išsigandę, nieko nesuprasdami, sumetėm daiktelius į vežimą (mašina nubirbė toliau, matyt, pas kitus…), ant jų susodinom vaikus. Mudu su žmona iki stoties paskui vežimą ėjome
pėsti. Žmonai ta kelionė buvo apskritai baisi, nes jai artėjo laikas gimdyti…

Nors iš Anykščių žydų (43 asmenys, 10 šeimų) buvo ištremta daugiau negu lietuvių (31 lietuvis, 7 šeimos), bet lietuviai 1941 m. trėmimo dienomis kalbėjo, kad žydai tremia žmones.

Valerija Žemaitytė:
1941 m. birželio 14-ąją išgirdom: „Žydai žmones veža!“ Tokia buvo anykštėnų lietuvių reakcija į pirmąjį masinį trėmimą. Netrukus sužinojom, kad išvežtos ir kelios turtingesnių žydų šeimos. Bet niekas tuo netikėjo, sakė: pavežės dėl akių iki kito miestelio ir paleis. Juk valdžioj – vieni žydai!

Trėmimų traukinys. Slaptai.lt nuotr.

Iš archyvinių dokumentų matyti, kad operatyvinėse trejukėse buvo žydų tautybės sovietinių aktyvistų, bet jų viršininkais buvo skiriami enkavėdistai, dažniausiai įvairių NKVD kariuomenės dalinių kariškiai, atvykę tremti Lietuvos gyventojų. Tarp Anykščių valsčiaus trejukių narių buvo ir sovietinių aktyvistų – lietuvių bei rusų. Vieną operatyvinę trejukę sudarydavo nuo dviejų iki keturių asmenų. Paprastai viena operatyvinė grupė (trejukė) turėdavo iš namų išvaryti ir nuvežti arba pėsčiomis nuvaryti iki Anykščių geležinkelio stoties 2–3 tremtinių šeimas. Kai kuriose tremtinių bylose išliko trėmimo vykdytojų (trejukių narių) pavardės. Anykštėnus trėmė enkavėdisto Aleksandro Čiupachino vadovaujama grupė, kurią sudarė pats Čiupachinas, Anykščių veltinių artėlės partinės organizacijos sekretorius Dovydas Pamas ir kino teatro direktorius Abelis Zilberis (ši grupė ištrėmė ir Eingornų šeimą), enkavėdisto Konstantino Farafonovo grupė, kurią sudarė pats Farafonovas, komjaunuolis Nikolajus Šaripovas, Anykščių valsčiaus NKVD skyriaus milicininkai Petras Bareikis ir Jonas Ilčiukas, enkavėdisto Ivano Sibatorkino grupė, kurią sudarė pats Sibatorkinas, komunistas Abraomas Dovidavičius ir Anykščių MTS direktoriaus pavaduotojas Abrosimas Baranovas, Utenos apskrities NKGB skyriaus darbuotojo Georgijaus Konstantinavo grupė, kurią sudarė pats Konstantinovas, Anykščių valsčiaus NKVD skyriaus milicijos įgaliotinis Antanas Vilimas ir 1-osios apylinkės vykdomojo komiteto pirmininkas J. Tutkus, enkavėdisto Ivano Alajevo grupė, kurią sudarė du nariai – Alajevas ir Andrioniškio apylinkės vykdomojo komiteto pirmininkas Ignas Labeika. Tarp trėmimo vykdytojų – operatyvinių trejukių narių – nurodyti 7 rusai, 5 lietuviai ir 3 žydai, dauguma rusų, penki iš septynių, buvo nevietiniai NKVD dalinių kariškiai ir čekistai, atsiųsti į Anykščius trėmimo metu.

Tremtis. Vytauto Visocko nuotr.

Operatyvinių trejukių nariai tremtinių šeimas nuveždavo arba nuvarydavo pėsčiomis į Anykščių geležinkelio stotį. Ten juos prieš išvežant saugojo enkavėdistai ir vietiniai Anykščių valsčiaus milicininkai bei sovietiniai aktyvistai. Palyginus 1941 m. archyvinius dokumentus trėmimų bylose ir liudininkų pasakojimus apie trėmimus 1994–1995 m., matyti, kad jie sutampa. 1941 m. tremiant Kaganų šeimą iš Anykščių, sustojus tremtinių ešelonui Švenčionėliuose, jie buvo ešelono viršininko įsakymu, jam gavus nurodymą iš Vilniaus, išlaipinti, paleisti ir autobusu parvežti atgal į Anykščius, bet iš ešelono ištrūkti pavyko tik komunisto Ruvino Kagano, tuo metu dirbusio Vilniuje, tėvams Bereliui ir Lėjai Kaganams. Matyt, kalbos Anykščiuose, kad žydai tremia savus tik iki artimiausios geležinkelio stoties, pasklido, kai Kaganai grįžo namo, nors jų dukros ir Ruvino seserys Braina ir Minucha Kaganaitės buvo ištremtos. Tėvus nuo dukrų atskyrė čekistai, kai tėvai, paleisti iš vagono, nuėjo į stotį tvarkytis dokumentų, o nepilnametės seserys perone liko saugoti iš vagono iškrautų daiktų. Tuo metu jas, besėdinčias perone, pamatė ešelono sargybiniai, kurie nežinojo, kad Kaganai paleisti, o seserys to paaiškinti nesugebėjo, nes rusiškai nemokėjo, ir kol jų tėvai buvo stotyje, Braina ir Minucha vėl buvo sukištos į vagoną ir iškeliavo į Altajaus kraštą.

Masiniai trėmimai į Sibirą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nors iš tremtinių ešelono išleido ne tik žydus Kaganus, bet ir vieną lietuvį, Anykščių verslininką, komunistų rėmėją Joną Laskauską. Jis buvo išleistas Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje tiesioginiu LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus nurodymu ešelono viršininkui, deja, Laskausko žmona Ona ir mažametė dukra Nijolė tuo metu jau buvo vežamos kitu ešelonu į tremtį per Baltarusiją. Prasidėjus karui ir kilus suirutei, A. Gudaičio-Guzevičiaus telefonograma ešelono viršininko nepasiekė, ir komunistų rėmėjo Laskausko šeima atsidūrė Altajaus krašte.

Tačiau neabejotina, kad žydų komunistų pozicijos partijoje ir administracijoje, jų dalyvavimas sovietizuojant kraštą negali būti pagrindas kaltinti visą Lietuvos žydų etninę bendruomenę masiniu kolaboravimu ir suversti jai atsakomybę už Lietuvos okupaciją ir sovietizavimą.

Gintaras Vaičiūnas. „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“ (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras; 2023 metai).

2023.05.07; 08:00

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *