Gintaras Visockas. Ar Džo Baidenas išduos Ukrainą


Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Politika – žymiai sudėtingesnė veikla, nei mano dauguma Facebooko ar Twitterio komentatorių. Nebūtinai tai, kas mums atrodo neabejotinai gražu ir padoru, – geri dalykai. Ir atvirkščiai: kas, žvelgiant pirmą sykį, atrodo bjauru ir smerktina, nebūtinai – blogis. Labiau įsigilinę galbūt pamatytume visai kitas reikšmes. Nepamirškime karčios gyvenimiškosios tiesos: kartais nėra puikaus varianto, renkamės vien iš blogo ir labai blogo.

Žygimanto Pavilionio kalbėjimai

Todėl neskubėkime be atodairos smerkti Lietuvos Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininko Žygimanto Pavilionio, kuris pakliuvo į Rusijos pokštininkų Vladimiro Kuznecovo (Vovanas) ir Aleksejaus Stoliarovo (Leksuas) pinkles. Šie internetiniai sukčiai, pasinaudoję Deepfake technologija, leidžiančia vaizdo pokalbio metu imituoti kito asmens veidą, apsimetė Rusijos opozicionieriaus Aleksejaus Navalno bendražygiu Leonidu Volkovu. Nuo tokių apgavysčių niekas neapsaugotas. Įkliūna net patys atsargiausi.

Tačiau daugiau negu keista: ar tokio aukšto rango Lietuvos politikui derėjo taip atvirai šnekučiuotis net, įsivaizduokime, su Rusijos kalėjime įkalinto Vladimiro Putino kritiko A.Navalno bendražygiu. Juk kas galįs garantuoti, jog bendražygis – vis dar bendražygis. Gal jis jau seniai perverbuotas?

Ž.Pavilionis padarė nedovanotiną klaidą. Taip atlapaširdiškai plepėti neleistina net tuomet, kai esi įsitikinęs, jog informacija daliniesi su patikimu asmeniu. Būkime sąžiningi: Ž.Pavilionis „pakišo“ savo bendražygius, rėmėjus. Pavyzdžiui, jis (įrašą skelbia youtube.com, Respublika.lt) tvirtina turįs gerų kontaktų su Kongresu, galįs „supažindinti su kubiečių-lotynų mafija, lobistų grupe, kuri yra atroji pagal pajėgumus Kongrese. Tai esą ponas Menendesas“.

Žygimantas Pavilionis. Slaptai.lt nuotr.

Kad Ž.Pavilionis turįs rimtų ryšių su šia politine grupe – abejoti netenka. Tėvynės Sąjungos internetiniame puslapyje tsajunga.lt rašoma: „Gegužės 12 d., trečiadienį, JAV Kongreso ispanakalbių lyderių institutas surengė nuotolinę 17-ąją iškilmingą lyderių apdovanojimo ceremoniją „Minčių įvairovės puoselėjimas“, kurioje tarptautine lyderystės premija apdovanojo Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininką Žygimantą Pavilionį. Kasmet pavasarį organizuojamos JAV Kongreso ispanakalbių lyderių instituto iškilmės suburia įtakingą ir įvairiapusę auditoriją, kurią sudaro renkami ir skiriami pareigūnai, visuomeniniai veikėjai, įmonių vadovai ir diplomatijos lyderiai. Institutui priklauso ir dabartinis JAV Senato Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Robert Menendez. Šioje ceremonijoje apdovanojami asmenys pagerbiami už didelį ir vertingą indėlį į JAV ispanakalbę bendruomenę. Buvusiam ambasadoriui Ž. Pavilioniui skirtas Ileana Ros-Lehtinen, buvusios JAV Atstovų rūmų Užsienio reikalų komiteto pirmininkės, vardo tarptautinės lyderystės apdovanojimas.“

Štai kaip.

Kaip bežiūrėsi, įžvalgus politikas, sumanęs Rusijos opozicionierų pristatyti savo sąjungininkams, pirmiausiai turėjo išsiaškinti, ar ponas Robert Menendez sutinka būti supažindintas. Deja, ponas R.Menendez vargu ar nutuokė, kad jį ruošiamasi supažindinti su A.Navalno bendražygiu L.Volkovu. Juolab tikriausiai bus įsižeidęs, sužinojęs jam taikomus epitetus.

Tokių Ž.Pavilionio išpažinčių, kurios įmanomos bendraujant tik su labai patikimu, patikrintu asmeniu, – apstu. Ž.Pavilionis žeria turtingų, įtakingų fondų, organizacijų pavadinimus, vardina politikų pavardes, su kuriais verta turėti rimtų reikalų, atskleidžia detalių, kaip Lietuva stengiasi didinti savo įtaką, pavyzdžiui, Gruzijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje. Gal toji informacija ir nėra labai svarbi. Bet jos patekimas į viešumą tikrai nepageidautinas. Vardan ko Ž.Pavilionis taip elgiasi? Norįs pasipuikuoti, koks esąs įtakingas, svarbus, reikšmingas?

Tačiau baisiausia, kad jis išplepa nepažįstamam asmeniui net Lietuvos vidaus politikos niuansus. Ž.Pavilionis teigia: „Mes – vyriausybė, mano premjerė Ingrida galvoja kaip aš, užsienio reikalų ministras kaip aš, mes – didžiausia partija. Mūsų respublika yra parlamentinė, o prezidentas tik simbolinis. Ir viskas. Jis tam neprieštaraus. Kalbės kažką ne tą, bet tu nekreipk dėmesio“.

Padorus Lietuvos politikas taip nekalbėtų su kitos šalies atstovu net jei prezidentas G. Nausėda būtų labai blogas prezidentas. O juk taip – tikrai nėra.

Tad dabar ne tiek svarbu, ar Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai pasitiki liežuvio už dantų prilaikyti nemokančiu bendražygiu. Dabar svarbiausia, ar Ž.Pavilioniu pasitiki mūsų sąjungininkai Vakaruose? Kaip dienraštyje „Respublika“ sako politologas, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Algis Krupavičius, „aukšas pareigas užimančiam politikui tokiu būdu netinka dėstyti savo vertinimų tretiesiems asmenims, su kuriais neturima jokių aiškių asmeninių ryšių“. Ar VSD žino, ką dar yra išplepėjęs Ž.Pavilionis per pastaruosius keletą metų į kairę ir dešinę? Ar Lietuvos Valstybės saugumo departamentas nesiruošia iš Ž.Pavilionio atimti teisės susipažinti su „slapta ir visiškai slapta informacija“?

Giria naująjį JAV prezidentą

Kita tema – mūsų sąjungininkai. Ž.Pavilionis apsimetusiems Rusijos opozicionieriumi sukčiams tvirtina, esą „esama vilties, kad su Baidenu mes šitą padarysime, kaip Reiganas padarė mums“. Suprask, Ž.Pavilioniui naujasis JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas) atrodo toks kietas kaip kadaise Ronaldas Reiganas, Sovietų Sąjungą ne tik pavadinęs Blogio imperija, bet ir, pasinaudojant rusišku vertimu, „pastatęs į vietą“.

Joe Bidenas. 46-asis JAV prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

Būtų labai šaunu, sveikintina, pagirtina, jei tai – tiesa. Tačiau ar tikrai Džo Baidenas – naujasis Ronaldas Reiganas? Štai buvęs Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjas Andrejus Ilarionovas, duodamas interviu, sakykim, „Ukraina 24 televizijos“ laidai „Vremia Golovanova“, ne sykį skambino pavojaus varpais: JAV prezidentui nėra ko susitikti su V.Putinu. Jei toks pokalbis įvyktų, tai būtų ne Baltųjų rūmų, o Kremliaus pergalė. Bent jau vertinant pasitelkiant propagandos terminus. A.Ilarionovas savo gausiuose interviu (juos galima rasti ir youtube.com erdvėje) vardina faktus, kurie byloja, jog Dž. Baideno administracija bent šiuo metu begėdiškai išduoda Ukrainą.

Taigi A.Ilarionovas susidaręs spūdį, jog naujasis Amerikos prezidentas Dž.Baidenas tiesiog skatina Kremlių elgtis dar įžūliau. Pavyzdžiui, Dž.Baidenas pasiūlė V.Putinui bendradarbiauti nereikšmingose, su agresija prieš Ukrainą niekaip nesusijusiose 5-iose sferose. Viena iš tų sferų – klimato kaita. V.Putinas mielai sutikęs, nes jam į tas temas – nusispjauti. V.Putinui svarbiausia, kad nėra Ukrainos temos.

Dž.Baideno susitikimas su V.Putinu labai panašus į Vakarų kapituliaciją, panašią į tas, kada Europos lyderiai išsigandę pataikavo Adolfui Hitleriui, manydami patrauksią jį savo pusėn nuolaidomis.

Žodžiu, A.Ilarionovas įsitikinęs, jog dabar JAV silpnina Ukrainą. V.Zelenskis asmeniškai maldavo Dž Baideno pagalbos. Realios pagalbos. Vašingtonas nepadėjo. Ne tik nepažadėjo dislokuoti savų galingų raketų, ne tik nepermetė į Ukrainą savo karių, ne tik kad nepasiūlė Ukrainai tapti strategine JAV partnere, bet net sumažino finasinę paramą. A.Ilarionovas manąs, jog Ukrainą įmanoma apsaugoti nuo rusiškos agresijos. Tereikai skubiai ten dilsokuoti skaitlingus amerikiečių dalinius. Jei to Vašingtonas nepadarysiąs, Rusija tikrai puls Ukrainą. O ką daro naujasis Baltųjų rūmų šeimininkas – vengia telefoninių pokalbių su Volodymiru Zelenskiu, vieną telefoninį pokalbį nutraukia, neranda nei laiko, nei galimybių susitikti su Ukrainos vadovu susitikimo su V.Putinu išvakarėse

Andrejus Ilarionovas. Gordonua.com

Dar viena Vakarų išdavystė, kurią regi A.Ilarionovas. Šių metų vasaros pabaigoje bus baigtas tiesti dujotiekis Nord Stream 2. Beje, JAV prezidentas D.Trampas jį buvo sustabdęs sankcijomis, o Dž.Baidenas atšaukė sankcijas, ir tokiu būdu sudarė galimybę Rusijai sėkmingai užbaigti darbus. Nutiesus Nord Stream 2 visos dujos, patenkančios į Europą, keliaus šiuo dujotiekiu apeidamos Ukainą. O jei per Ukrainą į Vakarus netekės dujos, Ukraina taps Vakarams nereikalinga. Vakarai ją tiesiog pamirš.

A.Ilarionovas mano, kad dabar V.Putino apetitas tik auga, V.Putinas perprato, jog Vašingtonas nesiruošia rimtai saugoti Ukrainos, todėl karas – beveik neišvengiamas.

A.Ilarionovas įsitikinęs, jog Rusija pirmiausia skubės okupuoti tas teritorijas, kurias užėmus būtų galima aprūpinti Krymą vandeniu. Omenyje turimas Šiaurės Krymo kanalas, kuriuo iš Ukrainos į Krymą galėtų tekėti vanduo, bet Ukraina jį šiuo metu uždariusi. Beje, tos teritorijas ukainiečiams bus sunku apginti.

Būtų labai šaunu, jei A.Ilarionovo prognozės, jog Vašingtonas išduoda Ukrainą, sakykim, vardan draugystės su Rusija tramdant Kiniją, – neišsipildytų. Netrukus bus aišku: birželio 16-ąją numatytas Džo Baideno ir V.Putino susitikimas Ženevoje.

Tad kuo pasitikėti mums, didžiojoje politikoje nedalyvaujantiems laikraščių ir portalų skaitytojams? Ar Lietuvos užsienio politiką vairuojantys vyrai ir moterys išdrįs priminti Džo Baidenui karčią tiesą – Vašingtonas privaląs gelbėti Ukrainą. Mat ankstesnis Amerikos prezidentas savo parašu garantavo Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į Kijevo sutikimą atsisakyti atominio ginklo. Savo pažadus Amerika privalo įgyvendinti. O jei Vašingtonas vis tik negins Ukrainos, vadinasi, JAV nėra patikima sąjungininkė.

Lietuviškos klaidos Kaukazo regione

Akivaizdu ir tai, jog Ž.Pavilionis labai aktyvus Gruzijoje. Bet kodėl – tik Gruzijoje? Kodėl, pavyzdžiui, nesidomi Armėnijos ir Azerbaidžano nesutarimais? Kodėl, atkakliai kišdamasis į Gruzijos vidaus reikalus vardan gražaus tikslo – demokratijos, pamiršta priekaištauti Jerevanui, kam šis negrąžina Azerbaidžanui minų laukų žemėlapių? Juk praėjusių metų rudenį Baku susigrąžino jam pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą (didžiąją dalį). Tačiau paaiškėjo, jog Armėnija ten palikusi šimtus tūkstančių minų. Todėl į Kalnų Karabachą grįžtantys azerbaidžaniečių pabėgėliai karts nuo karto žūsta, užlipę ant paslėptų sprogmenų. Žūsta ir azerbaidžaniečių kariai, išminuotojai. Vardan ko?

Šuša. Kalnų Karabachas. Armėnijos karių sugriauti Chano rūmai

Neseniai žuvo net azerbaidžaniečių žurnalistai. Birželio 4 dieną apie 11 valandą buvo susprogdintas automobilis, gabenęs Azerbaidžano žurnalistus. Sprogimo kaltininkė – prieštankinė mina. Būtent ant jos užvažiavus automobiliui gyvybių neteko azerbaidžaniečių žurnalistai Mageramas Ali ogly Ibragimovas ir Siradža Abyšova, dirbę Azertaq ir Az TV leidiniuose. Incidento metu žuvo ir žurnalistus lydėjęs Kialbedžaro rajono valdžios atstovas. Dar keturi žmonės, lydėję žurnalistus, – sužeisti.

Azerbaidžano specialiosios tarnybos įtaria, kad prieštankinė mina kelyje į Susuzlug kaimą buvo padėta visai neseniai, o ne prieš 2020-ųjų rudens įvykius. Tokius įtarimus yra pareiškęs Human Rights Watch atstovas Europai ir Centrinei Azijai ponas Georgijus Gogija. Jei šie įtarimai pasitvirtintų, būtų galima teigti, jog tai – armėnų separatistų surengtas teroro aktas prieš taikius azerbaidžaniečius.

Apie šį incidentą rašė tokie tarptautinio pobūdžio leidiniai kaip TASS, Ria Novosti, gordonua.com, Haber Global, 24tv.ua, Bi Bi Ci.

Lietuvai ši tema neatrodo svarbi? Taip, Jerevanas neseniai atidavė azerbaidžaniečiams Agdamo minų laukų žemėlapius mainais į keliolika Azerbaidžano nelaisvėn patekusių savo diversantų. O kur – kitų Kalnų Karabacho ir gretimų rajonų minų laukų žemėlapiai?

„Lietuviškoji giraitė“

Neseniai Armėnijoje viešėjo Ž.Pavilionio bendraminčiu pavadintas Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Ten jis pasodino simbolinę „Lietuvos giraitę“ – dykvietėse, kuriose iki garsiojo Spitako žemės drebėjimo augo tankūs miškai. Prasmingas žingsnis: po žemės drebėjimo, neturėdami kuro, armėnai buvo priversti kirsti miškus. Kad nesušaltų, kad turėtų kaip pasišildyti maisto. Dabar miškus norima atkurti. Idėja – tikrai graži. Palaikykime ją.

Armėnijoje viešint G. Landsbergiui, inauguruota „Lietuvos giraitė“. URM nuotr.

Bet armėnai per pastaruosius du dešimtmečius masiškai kirto senus miškus ir jiems nepriklausančiame Kalnų Karabache, kol buvo okupavę šias žemes. Kirto senuosius miškus ne tam, kad neturėjo „kuo pasišildyti“. Kirto „iš pykčio“, trokšdami praturtėti, siekdami kiek įmanoma daugiau pakenkti azerbaidžaniečiams, nes širdies gilumoje visąlaik jautė, kad jiems iš ten teks nešdintis. Kirsdami miškus savo teritorijoje armėnai gelbėjosi nuo šalčio, o kirsdami svetimus miškus elgėsi barbariškai. Tad tiesos ir teisingumo ieškančiam Lietuvos užsienio reikalų ministrui simbolinį „Lietuvos mišką“ vertėjo sodinti ne Armėnijoje, o Azerbaidžanui priklausančiame Kalnų Karabache.

Bet Lietuvos URM vadovui niekas nepatarė būti vienodai teisingam tiek bendraujant su Armėnija, tiek su Azerbaidžanu.

2021.06.15; 07:41

print

Vienas komentaras

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.