Šiandien vėl noriu atkreipti dėmesį į vėluojančias vakarietiškų ginklų siuntas Ukrainai.
Viename iš paskutiniųjų videointerviu Ukrainos prezidentūros patarėjas, karinės žvalgybos specialistas Oleksijus Arestovičius (Marko Feigino internetinis kanalas) pastebėjo, jog ginkluotosioms jo šalies pajėgoms verkiant reikia bent dvigubai daugiau sunkiosios ginkluotės nei šiuo metu sulaukiama iš Vakarų. Kai O. Arestovičius tarstelėjo konkrečiau, kiek jiems praverstų toliašaudžių vamzdžių, galingas raketas sviedžiančių net už kelių šimtų kilometrų, net žagtelėjau iš nuostabos. Ukrainiečiams tetrūksta vos kelių dešimčių galingųjų vamzdžių. Atkreipkite dėmesį – ne tūkstančio, ne pusės tūkstančio, net ne šimto. Užtektų papildomų kelių dešimčių, ir tai ženkliai sustiprintų jų pozicijas visose fronto atkarpose.
Įsiklausius į šias pastabas nejučiom išsprūdo retorinis klausimas: nejaugi Vakarai, drauge surėmę pečius, nesugeba sukrapštyti bent šimto toliašaudžių vamzdžių? Kas tai – dešimtmetį trukusio tylaus nusiginklavimo pasekmė ar sąmoningas sabotažas, nenoras, kad Ukraina kuo greičiau ir įspūdingiau laimėtų?
Kitas retorinis klausimas – dėl keistos JAV prezidento Joe Bideno laikysenos. Žiūriu Dmitrijaus Gordono videointerviu su Ukrainos užsienio reikalų ministru Dmitrijumi Kuleba ir netikiu tuo, ką girdžiu. Ukrainos diplomatijos vadovas tvirtina, jog Amerikos prezidentas, kai iki Rusijos agresijos pradžios buvo likusios kelios simbolinės minutės, patarė jam pirmiausia rūpintis savo vaikais, o ne Ukraina. Iš kitų viešai skelbiamų Ukrainos vadovų užuominų susidariau nuomonę, esą oficialusis Vašingtonas tą patį siūlė ir Ukrainos prezidentui Volodymirui Zelenskiui, ir dar keliems aukšto rango ukrainiečių pareigūnams – bėkite pas mus, į Ameriką, nes Ukraina žlugs per artimiausias 72 valandas. Pasiūlymas keistas, panašus į raginimą išduoti savo valstybę, savo Tėvynę.
Jei tai, ką viešai ištarė ponas D.Kuleba, – tiesa, tuomet lengviau suvokti, kodėl JAV vis neranda bent penkiasdešimt papildomų galingųjų vamzdžių. Oficialusis Vašingtonas nesitikėjo, kad įvykiai pakryps būtent tokia kryptimi: V.Zelenskis niekur nebėgs, ukrainiečiai narsiai, sumaniai priešinsis, o Rusijos armija, užuolusi Ukrainą, nebus tokia galinga, kokią ją esant įsivaizdavo JAV žvalgybos. Dabar amerikietiškąjį traukinį perstatyti ant kitų bėgių – ne taip lengva. O ir JAV sąjungininkės Europoje pastarąjį dešimtmetį kvailiojo: lenktyniavo, kurios karinėms reikmėms skirs mažiau pinigų, skubėjo,kurios daugiau pigiai prisipirks rusiškų dujų ir rusiškos naftos, ignoruodamos alternatyvas, varžėsi, kurios dažniau telefonu pasišnekučiuos su Vladimiru Putinu. Regis, Vokietija iki šiol praradusi sveiką nuovoką: kai nereikia – kariauja, kai reikėtų parodyti tvirtą kumštį – pabrukusi uodegą gėdingai sprunka į krūmus.
Taigi Vakarai karo išvakarėse padarė grubių klaidų. Po rimtų apsižioplinimų nėra paprasta sugrįžti iš klystkelių ir šunkelių. Kai kurių ginklų per kelias dienas nepagaminsi. Visa tai – suprantama, gal net pateisinama. Mes – žmonės, mes – mirtingieji. Šiandien labai svarbu, jog Vakarai taiso savo klaidas. Bet ar Vakarai taiso savo nuodėmes taip principingai, kaip derėtų?
Ką turiu omenyje? Jei J.Bidenas išties ragino Ukrainos vadovus nešti kudašių iš šalies, vos tik iškilo karo grėsmė, kodėl JAV prezidentui iki šiol nesurengta apkalta? Juk J.Bidenas tiesiogiai – netiesiogiai ragino Ukrainos vadovybę išduoti savo tautą. Norim ar nenorim, J.Bidenas kvietė Ukrainos valdžią piktnaudžiauti tarnybine padėtimi: nusispjauti į valstybės reikalus ir žiūrėti tik savo artimųjų. Iš kurios pusės pažvelgsi, J.Bideno administracija kurstė savo kolegą V.Zelenskį ignoruoti priesaiką, įkalbinėjo paniekinti prezidentinius įsipareigojimus. Ar JAV rinkėjai linkę pasitikėti prezidentu, kuris kitų šalių prezidentus skatina negerbti Konstitucijos?
Spaudoje aptinku informacijos, kaip Amerikos slaptosios tarnybos atlieka kratas buvusio JAV prezidento Donaldo Trumpo rezidencijoje – ieško neteisėtai laikomų dokumentų. Dažnai prisimenu, kiek tyrimų buvo surengta dėl asmeninių D.Trumpo veiksmų, dėl įvairiausio pobūdžio įtarimų suokalbiais su Kremliumi, kiek kartų atidžiai žvelgta į D.Trumpo aplinkos žmones. Beje, normalioje valstybėje taip ir privalu elgtis: tegul bus pašalinti net menkiausi įtarimai.
Bet kur tada apkalta J.Bidenui dėl galimos draugystės su V.Putinu? Kremliaus diktatorius šiandien džiaugtųsi, jei J.Bidenui anuomet būtų pavykę V.Zelenskį įkalbėt bėgti iš Kijevo! Pasitraukus V.Zelenskiui Ukrainoje būtų kilęs nusivylimas, panika, abejingumas, ir tuomet Ukrainos pralaimėjimas greičiausiai būtų neišvengiamas.
O juk jei JAV norėtų rimtai apsivalyti, ne tik J.Bidenas turėtų sulaukti rimtos pylos. Iš pareigų turėtų būti atleisti ir visi tie JAV žvalgybų vadovai, kurie pranašavo, esq Ukraina kris per artimiausias dvi – tris paras. Jei taip kardinaliai klystama brėžiant gyvybiškai svarbias prognozes (tarp 72 valandų ir pusės metų – akivaizdus skirtumas), atsistatydinimas džeimsų bondų vadams turėtų būti privalomas. Klaidinga žvalgybos prognozė – tai ne klaidingas žurnalisto ar politologo kometaras. Ypač dėl karo reikalų, kuomet žūsta tūkstančiai žmonių, kai su žeme sulyginami milijoniniai miestai, kai iškyla pavojus galingoms atominėms elektrinėms.
Pirmiausia savo kėdę turėtų prarasti, žinoma, CŽV direktorius Williamas Burnsas (Viljamas Bernsas). Juk jis kadaise yra dirbęs ambasadoriumi Rusijoje, tad pažįsta šią šalį, ne sykį buvo susitikęs su pačiu V. Putinu. Karo išvakarėse net dvi paras svečiavosi Maskvoje – šnekėjosi ne tik su Rusijos žvalgybų vadovais, bet ir su Kremliaus diktatoriumi. Žodžiu, turėjo perprasti Kremliaus žaidimus. Bet, regis, nieko nesuprato arba nenorėjo suprasti.
Iš savo kėdės turėtų būti ištrenktas ir ponas J.Stoltenbergas. Jei turėtų bent mažumėlę sąžinės, senų seniausiai pats privalėjo trauktis iš savo posto – dar tuomet, kai Vokietija, Prancūzija, Italija, Ispanija nesiteikė skirti deramo dėmesio karinėms reikmėms. Jei NATO vadovas anuomet būtų prisipažinęs nenorintis vadovauti popieriniam NATO, nesukrapštančiam net 2 proc. nuo BVP, J.Stoltenergą šiandien vadinčiau principingu politiku. Bet J.Stoltenbergas buvo linkęs plaukti pasroviui: altyginimas, garbė, reikšmingumas, galimybė nemokamai keliauti po pasaulį. Tylėjo dėl tikrosios padėties Aljanse. Bent jau garsiai netriukšmavo. Ar mums reikalingi tokie generaliniai sekretoriai?
Tad diskusija dėl kelių dešimčių toliašaudžių modernių artilerinių įrenginių, kurių trūksta Ukrainai, – ne iš piršto laužta. Įtariu, jog Ukraina jų negauna ne vien todėl, kad Vakarai jų neturi. Matyt, esama daug galingų jėgų, kurios nenori akivaizdžios Ukrainos pergalės ir rimto Rusijos sutriuškinimo. Matyt, turime jėgų, kurios nenori rimto Vakarų apsivalymo.
Tad karas tęsiasi jau pusę metų…
2022.08.23; 06:00
ir teisingas straipsnis.Aciu autoriui.