Rugsėjo 15-17 dienomis Lietuvoje su oficialiu vizitu lankosi Armėnijos užsienio reikalų ministras Zograbas Mnatsakanianas (Zohrabas Mnatsakanyanas).
Vizito metu Armėnijos ministrą priims Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, premjeras Saulius Skvernelis ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Taip pat numatyti susitikimai Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje bei diskusija Rytų Europos studijų centre.
Vienas iš nepatogių klausimų – karinė bazė
Kokios mintys kyla, išgirdus šį pranešimą? Graži, prasminga Lietuvos – Armėnijos draugystė? Ar vis tik – per daug dėmesio šiai Kaukazo šaliai? Jei Lietuva nuoširdžiai mano, jog vizitas reikalingas abiem pusėm, vis dėlto keistai skamba pompastiškos užuominos apie „Armėnijos bendradarbiavimo su ES perspektyvas“. Ar toks bendradarbiavimas šiandien įmanomas?
Tiksliau tariant, dabar svarbiausia, ar Lietuva išdrįs Armėnijos diplomatijos šefui pateikti nepatogių klausimų?
Ką turiu omenyje? Lietuvai negalima nė akimirkai pamiršti, kad Giumri regione Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė. Rusijos kariškiai ten įsikūrę labai ilgam. Kodėl mūsų URM vadovybei nepasidomėjus, kiek dar dešimtmečių Armėnija linkusi tęsti karinę sutartį su Rusija? Jei Armėnija nežada atsisakyti Rusijos karinės bazės paslaugų bent jau per artimiausius 50-imt metų, tai ar prasminga šiandien diskutuoti su Jerevanu apie europietiškas integracijas? Lietuviškas atsakymas akivaizdus: kol jūsų žemėje įsikūrusi rusiška kariauna, tol neįmanomos jokios „rytų partnerystės programos“.
Dėl ko Armėnijai priekaištauja JAV
Lietuvos URM ministrui L.Linkevičiui taip pat derėtų paklausti kolegos, kokie nūnai Armėnijos santykiai su Amerika. O juk santykiai – komplikuoti. JAV priekaištauja Armėnijai, kam ši į Siriją siunčia savo kariškius būtent Rusijos ginkluotųjų pajėgų sudėtyje. JAV jau ne sykį perspėjo oficialųjį Jerevaną, kad pastangos išsilaikyti ant dviejų kėdžių – talkinti Rusijai ir tuo pačiu kaulyti Vakarų paramos, – neperspektyvi. Savo nepasitenkinimą, kodėl armėnų kariai Sirijoje talkina būtent Rusijos ginkluotosioms pajėgoms, amerikiečiai perdavė Jerevanui šių metų rugpjūčio 12-13 dienomis per Armėnijos ambasadorių Jungtinėse Tautose.
Žinoma, Armėnija apsimeta neišgirdusi piktų amerikiečių perspėjimų „arba-arba“. Tačiau spaudoje vis tik pasirodė užtektinai daug užuominų, kad tarp Armėnijos vadovų ir kelių Vakarų ambasadorių „būta sudėtingo pokalbio“. Beje, oficialusis Vašingtonas sukluso dėl Armėnijos laikysenos tuoj po Rusijos saugumo tarybos sekretorius Nikolajaus Patruševo vizito į Jerevaną.
Kada pasitrauksite iš Kalnų Karabacho?
Lietuvai taip pat privalu žinoti, kada gi Armėnija išsinešdins iš Kalnų Karabacho, kurį NATO ir Europos Sąjungos valstybės, vadovaudamosios tarptautine teise ir šalių teritorinio vientisumo taisyklėmis, traktuoja išskirtinai kaip Azerbaidžano žemę. Kad Armėnija iš Kalnų Karabacho neišveda okupacinių pajėgų, – tai rimtas tarptautinės teisės pažeidimas. Be kita ko, lygiai toks pat bjaurus pažeidimas, kaip ir Rusijos karinė intervencija į Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos teritorijas.
Propogandiniai žaidimai
Tačiau Armėnijos okupacinių pajėgų dislokavimas Azerbaidžanui priklausančiame Kalnų Karabache, – ne vienintelė jos nuodėmė. Armėnija vis dar naudoja klastingas propagandines, dezinformacines akcijas. Stengdamasi pridengti savo agresiją oficialusis Jerevanas ieško lengvatikių Europoje. Tuos lengvatikius oficialusis Jerevanas kviečia atvykti į šiuo metu Armėnijos administruojamą Kalnų Karabachą kaip į dar pasaulio nepripažintą, bet pripažinimo trokštančią kažin kokią nepriklausomą respubliką. Po suklaidintų europiečių vizitų į Kalnų Karabachą oficialusis Jerevanas demagogiškai džiūgauja: žiūrėkit, pasaulis pripažįsta Kalnų Karabachą esant nepriklausoma valstybe…
Kita Armėnijos gudravimo pusė – ne mažiau klastinga. Šiuo metu Kalnų Karabachą neteisėtai valdantys armėnai į Vakarus bando patekti kaip oficialūs pasaulyje nepripažintos respublikos atstovai.
Vienas iš paskutiniųjų tokių pavyzdžių – Australija. Australija nepripažįsta Kalnų Karabacho esant armeniška teritorija, australai Kalnų Karabachą laiko neatsikiriama Azerbaidžano teritorija. Tačiau australai apsižioplino, ir šiais metais armėnų atstovai atvyko į Australiją būtent kaip tos nepripažintos respublikos vadovai. Panašus incidentas nutiko ir Vokietijoje. Vokietija taip pat nepripažįsta armėniškojo Kalnų Karabacho, bet į šalį kažkodėl leido atvykti stebėtojams, pateikusiems ne Armėnijos, o kažin kokios Pasaulio žemėlapiuose neegzistuojančios šalies dokumetus. Abiem atvejais tiek Vokietija, tiek Australija neišvengė politinių nemalonumų. Vokietijos ir Australijos ambasadoriai, reziduojantys Azerbaidžane, buvo priversti aiškintis, teisintis, raudonuoti iš gėdos.
Derėtų prisipažinti, kad tokių keistų „svečių“ iš nežinomos šalies yra sulaukusi ir Lietuva. Ar mūsų URM vadovas L.Linkevičius tvirtai reikalaus, kad Armėnija vis tik liautųsi siuntusi savo delagacijas, prisidengančias tos neegzistuojančios respublikos vardu? Juk taip Lietuva norom nenorom kiršinama su Azerbaidžanu ir Azerbaidžano sąjungininke Turkija. Kam šie primityvūs politiniai žaidimai, galintys peraugti į politiius nesusipratimus, reikalingi Lietuvai, ypač, kai oficiali Vakarų pasaulio pozicija dėl Kalnų Karabacho nesikeičia ir nėra jokių požymių, kad keistųsi. Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija ir taškas.
Įtartina Nikolos Pašiniano draugystė su „Sasna Crer“
Lietuvos valdžios atstovams taip pat derėtų išsiaiškinti dėl Armėnijos valdžios santykių su teroristinės organizacijos požymių turinčiomis politinėmis jėgomis. Slaptai.lt portalui žinoma, jog visai neseniai Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas buvo susitikęs su organizacijos „Sasna Crer“ («Сасна Црер») vadovais: Žirairu Sefilianu ir Gareginu Čugaszianu.
Susitikimas greičiausiai buvo surengtas pačioje rugpjūčio pabaigoje, nes rugsėjo 5-ąją leidinyje Factor.am pasirodė interviu su „Sasna Crer“ organizacijos lyderiu. Tame interviu ir prasitarta apie pokalbį su N.Pašinianu.
Kad N.Pašinianas karštligiškai ieško ištikimų sąjungininkų, – nenuostabu. Visi mes ieškome sąjungininkų. Bet ar „Sasna Crer“ – tai toji organizacija, su kuria derėtų draugauti padorumo, sąžiningumo, demokratijos siekiančiam šalies lyderiui? Organizacijos, su kuria N.Pašinianas trokšta bičiuliautis, lyderiai 2016-ųjų metų liepos 17-ąją užpuolė Jerevane dislokuoto pulko sargybos postą ir keletą asmenų paėmė įkaitais. Užvaldę postą ginkluoti užpuolikai reikalavo tuometinio Armėnijos vadovo Seržo Sargsiano atsistatydinimo. Žinoma, S.Sargsianas nepasitraukė iš valdžios. O užpuolikai, kėlę politinius reikalavimus, po ilgokai trukusių derybų pasidavė.
Į valdžią atėjus N.Pašinianui karinį sargybos postą užpuolę ir įkaitus paėmę asmenys amnestuoti – jie paleisti į laisvę. Pati organizacija oficialiai tapo legalia politine partija, galinčia dalyvauti visuose Armėnijos rinkimuose, pradedant savivalda ir baigiant parlamento bei prezidento rinkimais.
Žinoma, tai Armėnijos vidaus reikalai. Bet jei Armėnija siekia Lietuvos paramos integracijai į Vakarus, oficialusis Vilnius turi teisę žinoti apie tikrąsias Armėnijos premjero N.Pašiniano draugystės su „Sasna Crer“ priežastis. Nesinorėtų, kad vieną gražią dieną į Lietuvą oficialaus vizito atvyktų asmenys, turintys įkaitų ėmimo ir karinių objektų puldinėjimo patirties.
Ką žinome apie Armėnijos žvalgybą
Taip pat – ne Lietuvos galvos skausmas, kokį asmenį Armėnija pasirinko savo žvalgybos vadovu. 2018-ųjų metų gegužės mėnesį Nacionalinio saugumo tarnybos vadovu Armėnija paskyrė Arturą Vanacenianą. Ir vis tik Lietuvai praverstų įsidėmėti, jog šiuo metu generolo majoro laipsnį turintis vyriausiasis Armėnijos slaptųjų tarnybų vadovas žvalgybos amato mokėsi Maskvoje. Atsiverskite oficialųjį Armėnijos žvalgybos internetinį puslapį sns.am ir ten rasite interviu, kuriame A. Vanacenianas viešai prisipažįsta 2000-aisiais metais studijavęs Rusijos federalinės saugumo tarnybos akademijoje Maskvoje.
Žinoma, mokslai Maskvos žvalgybos akademijoje – dar nieko skandalingo. Galbūt kada nors paaiškės, ironiškai kalbant, kad A. Vanacenianas – vienas iš sumaniausių JAV ar Didžiosios Britanijos agentų. Ir vis dėlto tai, kad taikios revoliucijos pagalba į valdžią atėjęs N. Pašinianas žvalgybos vadovu pasirinko būtent žvalgybos mokslus Rusijoje krimtusį asmenį, – iškalbingas. Todėl Lietuvai, priklausančiai NATO ir Europos Sąjungai, derėtų itin atsargiai bendrauti su Armėnija.
Liaupsina Stalinui talkinusius agentus
Beje, naujasis Armėnijos žvalgybos vadovas asmeniškai pritaria, kad Jerevane prie Armėnijos Nacionalinio saugumo tarnybos būstinės kuo greičiau iškiltų didingas paminklas armėnų tautybės sovietų žvalgams Gevorgui ir Goar Vardanianams, kurie 1943-aisiais Teherane talkino ne britams, ne amerikiečiams, o sovietų žvalgybai. Tiksliau tariant, tiems, kurie padėjo ne Ruzveltui, ne Čerčiliui, o Stalinui.
Be to, naujasis Armėnijos žvalgybos vadovas sns.am internetiniame puslapyje yra paskelbęs keistą pareiškimą – su nepriklausomybės diena pasveikino niekieno nepripažintą, jokiuose pasaulio žemėlapiuose neužfiksuotą Arcacho respubliką, kuri Vakarų pasaulio traktuojama kaip neatskiriama Azerbaidžano teritorija.
Žodžiu, klausimų Lietuvoje viešinčiam Armėnijos užsienio reikalų ministrui susikaupė užtektinai daug. Tik ar Lietuvos vadovai tokius klausimus iškels? Ar mes suprantame, kad šiuo metu Armėnija labiau panaši į Rusijos įtakos agentę, kuri siunčiama į Vakarus kaip Trojos arklys, nei į šalį, kuri nuoširdžiai trokšta integracijos į Europos Sąjungos struktūras?
2019.09.15; 12:02
