Vadovauti Klaipėdai nėra lengva. Mūsų uostamiestis – specifinis miestas. Jame nuo seno įsikūrusi stipri Rusijos šnipų bazė. Šitaip teigdamas mintyse turiu Rusijos Federacijos konsulatą Klaipėdoje. Kas bent sykį matė tą milžinišką pastatą, suvokia, jog aukštos tvoros bei gausybė kambarių erdviame kelerių aukštų pastate – ne šiaip sau, ne atsitiktinai. Akivaizdu, kad rusų diplomatai čionai ne atostogauti sugužėjo. Ne poilsis prie smėlėto jūros kranto jiems rūpi. Jie intensyviai dirba. Pluša, žinoma, ne Lietuvos labui.
Kas slypi už Rusijos konsulato sienų
Kad komfortiškai Klaipėdoje įsikūrę Rusijos diplomatai darbuojasi be laisvadienių, be atokvėpio, netiesiogiai byloja ir prie konsulato įrengta erdvi stovėjimo aikštelė, kurioje nuolat gausu tai išvažiuojančių, tai parvažiuojančių automobilių, pažymėtų diplomatiniais numeriais.
Štai tuomet, atidžiai žvelgiant į Rusijos konsulatą Klaipėdoje, nejučiom ir randamas atsakymas, kodėl tokie uostamiesčio gyventojai kaip Viačeslavas Titovas, net šmeiždami žymiausius mūsų partizanų vadus, vis tik jaučiasi ramūs, saugūs, įtakingi.
Belieka nuoširdžiai užjausti Klaipėdos merą. Be gausybės ekonominių problemų jam, skirtingai nei kai kurių kitų Lietuvos miestų ir miestelių vadovams, tenka galynėtis su tarsi nepastebima, bet vis tik realia Rusijos įtaka.
Lietuvos rinkėjai nulėmė, kad uostamiesčiui antrą sykį vadovaus Vytautas Grubliauskas. Tai reiškia, kad būtent V.Grubliauskui mažų mažiausiai dar keletą metų teks rūpintis ne vien buitiniais klaipėdiečių reikalais. Jam teks atremti Rusijos konsulato kurpiamas intrigas. Politinių intrigų būta ir pirmosios kadencijos metu, nesumažės jų ir dabar.
Dovana nelygu dovanai
Viena iš labiausiai matomų rusiškų klastų – pastangos svetimomis rankomis kiršinti uostamiestyje gyvenančias tautines bendrijas. Vadovaujantis sveiku protu, lietuviams neturėtų būti nei labiau mylimų, nei mažiau gerbtinų tautų. Jei gyveni Lietuvoje, gerbi lietuviškus įstatymus, neini obuoliauti su mūsų priešais, – vadinasi, esi toks pat brangus ir gerbtinas, kaip ir visi kiti, gerbiantys bei mylintys Lietuvą.
Bet būtent Klaipėdoje pastebimi dvigubi standartai. Vienoje iš Klaipėdos aikščių prieš keletą metų išdygo armėniškas kryžius – chačkaras. Paminkle iškalti žodžiai: „Armėnų bendruomenės „Van“ dovana Klaipėdos miestui“.
Jei tai – nuoširdi dovana, kodėl nepasidžiaugus? Ir vis tik dovana nelygu dovanai. Kai kurios dovanos – su vadinamuoju „dvigubu dugnu“, su „gilia potekste“.
Prieš laiminant chačkaro statybą uostamiesčio savivaldybės atstovams derėjo bent jau pasidomėti turkiškąja Osmanų imperijos istorijos versija.
Tada jie būtų supratę, jog chačkarai dažniausiai statomi siekiant pagerbti 1915-ųjų metų aukas.
Taigi mums įpiršta dovana – tai spjūvis Turkijai, mūsų sąjungininkei NATO aljanse. O spjūvis yra spjūvis. Ne veltui apžiūrėti chačkaro į Klaipėdą buvo atvykę Lietuvoje reziduojantys turkų diplomatai.
Turkija – vis dar NATO narė
Beje, mums neturėtų itin rūpėti, kas nūnai valdo Turkiją. Pašliję Ankaros santykiai su JAV ir Europos Sąjunga – ne pats didžiausias galvos skausmas. Svarbiausia, kad Turkija – vis dar NATO narė, turinti vieną stipriausių kariuomenių Europoje. Turkija neatšaukusi NATO aljansui duotų įsipareigojimų. Jei Baltijos šalys būtų užpultos, Turkijos kariuomenė privalėtų mus ginti.
Be abejo, Lietuva – per maža, kad pajėgtų suteikti reikšmingos karinės ar ekonominės pagalbos. Juolab tokioms didelėms ir įtakingoms valstybėms kaip Turkija (vienintelė iš Aljanso narių išdrįso numušti jos oro erdvę pažeidusį Rusijos naikintuvą).
Bet jei Turkija vis dar įsipareigojusi NATO aljansui (tikėkimės, jog taip bus ir ateityje), tai ir Lietuva privalo mažų mažiausiai gerbti Turkijos nuomonę, įsiklausyti į jos žodžius. Lietuva prieš suteikdama leidimą chačkaro statybai neabejotinai privalėjo pasidomėti, kaip šiuos kryžius vertina turkų diplomatai.
Klaipėdiečiams pritrūko įžvalgumo
Bet Klaipėdos valdžiai pritrūko politinio įžvalgumo. Tuometiniai uostamiesčio savivaldybės atstovai nepastebėjo politinių niuansų. Jie tarsi apsimetė nematą milžiniškų skirtumų tarp Turkijos ir Armėnijos. Todėl priminsiu: jei Turkija – NATO narė, tai Armėnija ne tik nepriklauso Šiaurės Atlanto Sutarties Aljansui, bet ir ilgam įsileidusi Rusijos karines bazes. Šiandieninė Armėnija – Baltijos šalims grasinančio bei Ukrainą, Gruziją, Moldovą terorizuojančio Kremliaus sąjungininkė.
Kada pagerbsime turkų karių atminimą?
Žodžiu, naujoji uostamiesčio valdžia, jei jai rūpi NATO narių solidarumas, privalėtų ištaisyti klaidą. Griauti chačkaro niekas neragina. Tačiau jei lietuviai gerbia armėnų aukas, tai kodėl mums neprisiminti 1915-aisiais žuvusių turkų karių? Juolab kad apie turkų – armėnų santykius Lietuva turi per mažai žinių, kad būtų kategoriška, skubėtų palaikyti vieną ar kitą pusę.
Lietuva pasielgtų protingai, jei, prieš žengdama bet kokį žingsnį, pirmiausia įsigilintų į istoriją – atidžiai išklausytų ne tik armėnų, bet ir turkų argumentus. Nes tarp Turkijos ambasados ir Lietuvos kultūros ministerijos tik dabar pasirašytas bendradarbiavimo dokumentas, leidžiantis mūsų istorikams, žurnalistams, politikams svečiuotis Stambulo ir Ankaros archyvuose. Mano žiniomis, iki šiol Turkijos archyvuose nėra dirbęs nė vienas lietuvių istorikas, žurnalistas, politikas. Bet Lietuvoje jau pastatyti net trys chačkarai (vienas Kaune, kitas – prie Šiaulių, trečias – Klaipėdoje).
Jei Klaipėdos meras – įžvalgus vyras, galėtų organizuoti bent vieno Klaipėdos istoriko kelionę į Turkiją. Patys išsiaiškinkime, kas rašoma apie 1915-ųjų tragedijos priežastis Osmanų imperijos dokumentuose.
Organizuoti mūsų istorikų išvykų į Armėnijos archyvus neraginu. Oficialusis Jerevanas, skirtingai nei Ankara, svetimtaučių į savo archyvus neįsileidžia. Keista: jei Armėnija jaučiasi esanti visiškai teisi, kodėl ji vengia viešumo? Galvoje kirba net tokie įtarimai: kai į gabalus buvo plėšoma Osmanų imperija, kas karinių susidūrimų išvakarėse ėmė talkinti turkus puolančiai rusų kariuomenei? Todėl galima manyti, jog turkų nemalonėn jie pateko visai ne todėl, kad yra armėnai ir krikščionys, o dėl to, kad išdavė tuos, kurių žemėje gyveno.
Žodžiu, antrąją mero kadenciją pradedančio V. Grubliausko laukia rimtas darbas – užglaistyti Turkijos susierzinimą.
Kodėl azerbaidžaniečiams neleidžiame turėti paminklo?
Bet tai – ne vienintelis naujojo mero darbas. Kai Klaipėdoje buvo pastatytas armėniškas chačkaras, savo paminklą panoro turėti ir azerbaidžaniečiai. Bet jiems turėti savo paminklo iki šiol neleidžiame. Oficiali priežastis – kai savivaldybės nariai laimino šį sprendimą, pritrūko balsų… Suprask, niekas nekaltas, taip nulemta demokratinio balsavimo metu. Bet tiek ponas V.Grubliauskas, tiek ir visi kiti Klaipėdos savivaldybės nariai puikiai suvokia, kaip kartais koreguojami balsavimai…
Suprantama, Azerbaidžanas – ne NATO narė Turkija. Bet Azerbaidžane, skirtingai nei Armėnija, nėra ir Rusijos karinės bazės. Be to, tiek NATO, tiek Europos Sąjunga įsitikinusi, jog, padedama rusų karinių junginių, Armėnija okupavo 20 proc. Azerbaidžano teritorijos – Kalnų Karabachą ir dar septynetą gretimų azerbaidžanietiškų rajonų. Net keturios Jungtinių Tautų rezoliucijos reikalauja kuo greičiau iš Kalnų Karabacho išvesti Armėnijos ginkluotąsias pajėgas. Bet oficialusis Jerevanas vis išsisukinėja, muistosi, teisinasi, ieško pačių keisčiausių priežasčių, kaip pasilikti svetimose žemėse.
Tad jei ir naujosios Klaipėdos savivaldybės kadencijos metu uostamiesyje neatsiras nė vieno azerbaidžanietiško bei turkiško paminklo, norom nenorom kils įtarimų: kodėl čia dienos šviesą išvysta tik Rusijos karines bazes įsileidusiai, svetimas teritorijas puldinėjančiai Armėnijai svarbūs atminimo ženklai, o NATO narės Turkijos bei rusiškų karinių bazių neįsileidusio Azerbaidžano paminklų – nė vieno.
Atsakymo į šį klausimą, žinoma, derėtų ieškoti Rusijos konsulate Klaipėdoje. Už konsulato sienų besislepiantys rusų diplomatai puikiai žino, ką, kaip ir su kuo kiršina, kaip manipuliuoja asmeninėmis mūsų politikų ambicijomis.
Ir vis dėlto antrąją mero kadenciją pradedantis V.Grubliauskas pats privalo būti politiškai labai atidus ir įžvalgus.
2019.04.01; 10:09
