Gintaras Visockas. Didžioji falsifikacija, kurią atskleidė Filipas Ekozjancas


Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Knygos skirstomos į tas, kurias galima padėti į lentyną nė neatsivertus, ir 5 darbus, kuriuos verta perskaityti. Jie ne tik įdomiai, intriguojančiai surašyti, bet juos perskaitęs daug svarbaus, aktualaus, sensacingo sužinosi.

Sensacinga Filipo Ekozjanco knyga 

Filipo Ekozjanco veikalas „Israelis Ori. Pandoros skrynia“ – būtent tas tyrimas, su kuriuo verta rimčiau susipažinti, nors senovės įvykiai, kuriuos atidžiai analizuoja autorius, tiesiogiai su Lietuva nesusiję.

Šio armėnų tautybės publicisto, istoriko, vertėjo vos prieš keletą dienų išleistą darbą rusų kalba perskaičiau internete.

Internetinį variantą atsiuntė pats autorius. Mes – šiek tiek pažįstami. Beje, aš didžiuojuosi šia draugyste. Manau, kad F.Ekozjancas nuoširdžiai myli Armėniją, nori vien gero savo tautiečiams. Kad ir kaip nemėgstu pompastiškų kalbų apie patriotizmą, pasakysiu, kad būtent jis – tikras Armėnijos patriotas. Nes jam skauda, kai mato, kur jo tautiečiai elgiasi netinkamai (vaizdžiai tariant, mato ne vien Azerbaidžano ir Turkijos klaidas).

Kadangi senokai domiuosi Kaukazo istorija, stengiuosi nepraleisti nė vieno naujo F.Ekozjanco videokomentaro, pasirodančio youtube.com erdvėje. Kai 2019-ųjų antroje pusėje paprašiau, kad atsakytų į keletą mano specifinių, lietuviškų, klausimų, iškart sutiko. Atsiuntė išsamius, gilius atsakymus (jie paskelbti čia – https://slaptai.lt/filipas-ekozjancas-kova-del-genocido-pripazinimo-nera-kova-del-teisingumo-pergales/). Mano supratimu, tai – labai nuoširdi išpažintis, įvardinanti būtent armėniškas klaidas.

Filipas Ekozjancas. Yotube.com nuotr.

O 2020-ųjų pavasarį Filipas Ekozjancas užbaigė knygą (jo teigimu, bus dar ir antroji). Šį darbą derėtų išversti į lietuvių kalbą – padalinti tiems lietuvių istorikams, politikams, žurnalistams, kurie dėl pašlijusių Armėnijos santykių su kaimynais kaltina vien azerbaidžaniečius ir turkus.

Palyginimas su Algimanto Bučio veikalu

F.Ekozjanco veikalą palyginčiau su prieš keletą metų pasirodžiusiu Algimanto Bučio moksliniu darbu „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“. Lietuvių literatūrologo, literatūros kritiko A.Bučio veikalas tapo tikra sensacija – tyrinėdamas senuosius tiek Vakarų, tiek Rytų rankraščius autorius išsiaiškino, kad mūsų valdovai buvo visur pagarbiai tituluojami karaliais, tačiau mes savo valdovus kažkodėl iki šiol menkiname, vadindami tik kunigaikščiais, tegul ir didžiaisiais. A.Bučio analizė tapo solidžiu, rimtu, nepaneigiamu įrodymu, demaskuojančiu, kaip buvo klastojama ir, deja, iki šiol iškraipoma Lietuvos istorija. Knyga – labai populiari, nors kai kurie oficialūs Lietuvos istorikai bei įtakingos žiniasklaidos priemonės ją stengiasi nutylėti, jos nepastebi.

Mano manymu, panašus likimas laukia ir F.Ekozjanco tekstų. Mokslinis darbas greičiausiai Armėnijoje bus ignoruojamas. Oficialūs Armėnijos diplomatai tikriausiai dės milžiniškas pastangas, kad apie šią armėnų tautybės publicisto, istoriko analizę būtų kuo mažiau žinoma Europoje, Amerikoje, taip pat – ir Baltijos kraštuose.

Ir vis dėlto tie du šimtai puslapių, kuriuose F.Ekozjancas atidžiai, preciziškai, be išankstinių nusistatymų analizuoja savo tautos istoriją, – tikra sensacija. Tai, ką jis atrado, pastebėjo, nustatė, palygino, analizuodamas išlikusius senovės rankraščius, kardinaliai prieštarauja oficialiai Jerevano pozicijai dėl neva nuo pat seniausių laikų skriaustą tautą. Būtent todėl F.Ekozjanco išvados negali patikti savų klaidų nematantiems, vien tik kitus kaltinantiems Armėnijos politikams, istorikams.

Nepalankiai knygą greičiausiai priims ir tie Europos atstovai, kurie iki šiol fanatiškai laikėsi antiazerbaidžanietiškų, antiturkiškų nuostatų. Kai kurie iš jų taip giliai įklimpo skelbdami demagogijas, klaidingas versijas ir pusiau tiesas, kad dabar nėra kelio atgal. Nėra kaip sausiems išbristi iš melo pelkių, nepraradus autoriteto, nepripažinus klystkelių.

Armėnas, kuris nekaltina turkų ir azerbaidžaniečių

„Israelis Ori. Pandoros skrynia“. Autorius – Filipas Ekozjancas

F.Ekozjanco veikalui solidumo tikrai prideda žinia, kad autorius – armėnas. F.Ekozjancas laiko save buvusios Osmanų imperijos piliečiu, kurio protėviams 1915 – 1916-aisiais teko bėgti į Rusijos imperiją. Bet jis – iš tų armėnų, kurie nekaltina turkų dėl 1915-ųjų tragedijos. Jis mano, jog 1915-aisiais metais didelė nelaimė ištiko visus Osmanų imperijos gyventojus – turkus, kurdus, armėnus, musulmonus, krikščionis… (iš F.Ekozjanco interviu, duoto portalui slaptai.lt: Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį).

F.Ekozjancas taip pat mano, jog Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija (iš interviu, duoto slaptai.lt portalui: Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, tai nėra paslaptis. Ir priklausyti jis turi visiems tiems, kurie gyveno ten iki karo, išskyrus tuos, kurie buvo įpainioti į nusikaltimus: nusikaltėliai turi gyventi kalėjimuose.)

Priekaištai Lietuvai

Nederėtų pamiršti ir šių žodžių – Lietuva, pasak F.Ekozjanco, pasielgė nederamai, kai 2005-aisiais Seime priėmė specialią rezoliuciją, tragiškus 1915-uosius metus tuometinėje Osmanų imperijoje pripažindama „armėnų genocidu“ (iš interviu, skelbto portale slaptai.lt: Pirmiausia aš noriu pasakyti, kad kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu.)

F.Ekozjancas nemėgiamas oficialiojo Jerevano, nes ne sykį viešai teiravosi, ką jo tautiečiai, kaltinantys azerbaidžaniečius ir turkus dėl nesugyvenamo charakterio, patys nuveikė, siekdami taikos, draugystės, abipusio supratimo? Jis taip pat domėjosi, kodėl jo tautiečiai vienu atveju siekia tarptautinio pripažinimo (omenyje turima 1915-ųjų tragedija), tačiau tuomet, kai Vakarai sako, jog Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano regionas, šio NATO ir Europos Sąjungos šalių pareiškimo armėnai nenori nė girdėti, jį atmeta, ignoruoja.

Žodžiu, F.Ekozjancas negali būti mylimas tų, kurie iki šiol tebesvajoja apie Didžiąją Armėniją „nuo jūrų iki jūrų“, kurie vis dar mano, jog svetimų teritorijų užgrobimas – pateisinamas elgesys (analogiška situacija ir Lietuvoje dėl A.Bučio, kurio nemėgsta Lietuvos istorikai, sąmoningai ar nesąmoningai klastoję Lietuvos valdovų titulus).

Algimantas Bučys. Slaptai.lt nuotr.

Pasirodžius veikalui „Israelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius F.Ekozjancas tikriausiai bus dar labiau nemėgstamas įsikandusiųjų versijos, esą musulmonai skriaudė armėnus nuo pat seniausių laikų. Savo tyrinėjimuose F.Ekozjancas įrodo, jog klaidinga manyti, girdi, išsivadavimo kovas prieš persų valdovus armėnai pradėjo dar XVII amžiaus pabaigoje – XVIII amžiaus pradžoje. Išsivadavimo kovų tais amžiais tikrai nebuvo, nes anuomet tuometinėje Persijoje … niekas krikščionių armėnų neskriaudė.

Kas ką skriaudė?

F.Ekozjancas pateikia argumentų, leidžiančių manyti, jog Israelis Ori, kurį Armėnija laiko nacionaliniu didvyriu, neva drąsiai ir pasiaukojančiai gynusiu Persijoje gyvenusių armėnų interesus, buvo visai ne tuo, kuo dėjosi. Israeliui Ori nė kiek nerūpėjo Persijoje gyvenusių armėnų likimas, nes jis buvo avantiūristas, intrigantas, apsišaukėlis, šnipas… Žodžiu, žmogus, kuriam buvo aktualūs visai kiti reikalai, nei Persijoje gyvenusių armėnų teisės, privilegijos, pareigos.

Rusijos ir Ukrainos Rašytojų sąjungų narė Irina Glebova įžanginiame žodyje pastebi, kad knygos autorius, remdamasis konkrečiais dokumentais, įtikinamai įrodo, jog „laisvės karai, kurių neva ėmėsi armėnai“ ir „krikščionių noras išsiveržti iš musulmonų priespaudos“ – tai lengvatikiams skirta apgaulė.

Iškalbinga Džulfos istorija

Kad šiandien mes dažnai vadovaujamės neteisingai kadaise suformuotais mitais, iškalbingai byloja Džulfos miesto istorija. Neva 17-ojo amžiaus pradžioje šachas Abbasas su žeme sulyginio šį miestą tam, kad išvytų visus armėnus. Taip, šachas išvijo armėnus. Bet tokiais kaltinimais besišvaistantys „visažiniai“ nutyli, kad šachas iš miesto išsiuntė visus alei vieno jo gyventojus – taip pat ir musulmonus. Ir tai padarė tik todėl, kad nenorėjo, jog miestas atitektų priešams. Be to, šachas netrukus pastatė naują miestą – naująjį Džulfą, kuriame apgyvendino visus, iškeldintus iš Senosios Džulfos. Taigi apgyvendino ir armėnus, nepalikdamas jų be stogo virš galvos. Tad ar sąžininga su žeme sulyginto Džulfos miesto istoriją laikyti faktu, bylojančiu apie krikščionių beteisiškumą?

Ir vis tik kada pirmą kartą oficialiai nuskambėjo vadinamasis „armėnų klausimas“? Gal tiktų 1690-ųjų Erzrumo istorija, kada iš miesto buvo išvyta gausi armėnų – katalikų bendruomenė? Bet šios akcijos vadinti prieš armėnus nukreipta musulmonų ataka irgi negalima, kadangi armėnus –katalikus išvyti reikalavo ne kas kitas, o tie patys armėnai, tik priklausantys kitai krikščionybės šakai. Taigi ši istorija tėra dviems skirtingoms religinėms grupėms priklaususių armėnų tarpusavio rietenos, į kurias bandyta įtraukti ir musulmonus. Beje, pogromuose prieš savo neva netikėlius tautiečius noriai, aktyviai dalyvavo armėnai, manę, jog būtent jie išpažįsta teisingąją religiją.

F.Ekozjancas įsitikinęs, kad Armėnijos istorija pradėta falsifikuoti  dar 1699 metais, kai keli turtingi armėnai šventikai parašė laiškus Romos Popiežiui ir Europos bei Rusijos valdovams. Tuose laiškuose skųstasi, kad persų valdžia juos skriaudžia, engia, žemina, todėl jie norėtų išsivaduoti, jei tik jiems padėtų Europa arba Rusijos imperija.

Atidžiai analizuodamas išlikusius anų laikų rankraščius F.Ekozjancas kaip sumanus tyrinėtojas atskleidžia kelias labai svarbias oficialiąją Armėnijos istorijos traktuotę paneigiančias tiesas. Pirmoji sensacija – tuometinėje Persijoje armėnų krikščionių niekas neskriaudė. Tuometinėje Persijoje šios tautybės ir tikėjimo žmonės buvo priviligijuoti. Persų valdovai jais pasitikėjo, jiems patikėdavo svarbias pareigas. Jei ir buvo nelaimingų armėnų, tai juos skriaudė ne persai, o praturtėję armėnai.

Tad ko siekė tie, kurie rašė laiškus Europos valdovams prašydami apginti armėnus nuo persų, kurie žadėjo besąlygišką armėnų paklusnumą Romos arba Maskvos bažnyčioms už pagalbą atsikratant „persų jungo“? Kodėl jie norėjo, kad Europa užkariautų tuometines Persijos teritorijas? Kodėl jie patys nesigriebė ginklų, jei gyvenimas buvo toks niūriai nebeįmanomas?

Be kita ko, F.Ekozjancas pateikia oficialių skaičių, kiek karių, ginklų, parako, arklių ir maisto atsargų turėjo anuomet tose teritorijose gyvenę turtingi armėnai. Skaičiavimai – ne persų kariuomenės naudai. Jei būtų tik norėję, krikščionys galėjo patys, be niekieno pagalbos, nuversti persų vietininkus…

Gretindamas rankraščiuose išlikusius įrašus F.Ekozjancas pateikia itin daug nežinomųjų, dau abejonių – ar tikrai žinome, kas juos rašė, kodėl rašė? Pavyzdžiui, kodėl nutylima aplinkybė, jog tas armėnų patriarchas, skundęsis Europai dėl neva kylančių musulmoniškų persekiojimų, buvo paskendęs skolose, nemėgstamas krikščionių?

Skolose paskendęs patriarchas

Omenyje turimas XVII amžiuje Ečmiadzine šeimininkavęs patriarchas Jakovas IV, kuris oficialioje Armėnijos istorijoje apibūdinamas kaip labai gerbiamas, nuoširdus armėnų teisių gynėjas. Tačiau jei rimčiau įsigilintume į to meto rankraščius, jei perskaitytume visus tuomet užfiksuotus laiškus, ataskaitas, pranešimus, akivaizdu, jog minima persona – milžiniškų finansinių skolų krikščionių bendruomenei pridaręs gobšuolis, kuriam nusipjauti į armėnų tautos likimą.

Sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

F.Ekozjano veikale randame daug įtikinamų faktų, kurie verčia suklusti: kodėl šiandieniniai Armėnijos istorikai nekalba apie to meto krikščionių nepadorumus prekiaujant pareigomis, kodėl nutylimi pranešimai apie armėnų bažnyčios vadovų nuožmias tarpusavio pjautynes, konkurenciją, nesutarimus?

Vadinamasis „armėnų klausimas“ vargu ar rūpėjo

Galų gale – kas tas paslaptingasis Israelis Ori? Armėnija jį šiandien laiko nacionaliniu didvyriu. Bet F.Ekozjanco tyrimas (rankraščių, laiškų, istorikų analizių gretinimas) leidžia manyti, kad jis buvo visai ne tuo, kuo jį šiandien laiko Armėnijoje. Avantiūristas, šnipas, intrigantas, greičiausiai siekęs padėti Persijoje įsitvirtinti Jėzuitų ordinui – šai kas buvo tas Israelis Ori. Vadinamasis „armėnų klausimas“ jam tiek ir terūpėjęs. Israelį Ori demaskavo jį lydėjęs asmuo – Vardapetas Minasa.  Būtent jis pastebėjo, kad negalima tikėti nė vienu Israelio Ori žodžiu.

O kas buvo tie vienuoliai, kurie įsikūrė netoli Venecijos esančioje Šventojo Lozoriaus saloje? Nuoširdūs šventieji, troškę smulkiai, tiksliai, sąžiningai užrašyti praeities įvykius, ar falsifikatoriai, tendencingai padirbinėję, klastoję, perrašinėję rankraščius, kad juos perskaitęs imtumei tikėti didžiuoju mitu apie „skriaudžiamus brolius krikščionis“?

Kodėl tie, kurie šiadien remiasi tais trimis laiškais (ten neva užfiksuotas armėnų prašymas išlaisvinti juos iš persų vergijos), nemato akivaizdžiausių tiesų, – atvykusieji su šiais laiškais į Europą neturėjo teisės kalbėti visų Perijos armėnų vardu. Kodėl nematoma, kad 1692-aisiais metais tarp armėnų kilusių nesutarimų kalti ne musulmonai, o intrigų griebęsis Jėzuitų ordinas, troškęs sukiršinti ir tuo pačiu sau pajungti dvi skirtingas krikščionybės kryptis palaikiusią armėnų bendruomenę?

Žodžiu, F.Ekozjancas nemato jokių požymių, kad 17 – 18 amžiais armėnai Persijoje būtų buvę skriaudžiami, niekinami ar žeminami. Neužfiksuota sukilimų, bruzdėjimų, neramumų. Nors šie turėjo galingus nuosavus karinius būrius, kur kas galingesnius už persų įgulas. Sakykim, laiške, adresuotame Petrui I, labai smulkiai pasakojama, kur ir kiek armėnai, gyvenantys Persijoje, turi karinių pajėgumų. Tačiau prašoma Rusijos imperijos vadovų pagalbos. Kodėl? Gal laiškas Petrui I tėra klastotė?

Knygos „Israelis Ori. Pandoros skrynia“autorius F.Ekozjancas atidžiai analizuoja, kas 18 amžiuje supjudė Persijos krikščionis su Persijos musulmonais. Žvilgsnis krypsta Jėzuitų ordino pusėn.

Filipas Ekozjancas. Trumpa biografija

Skelbdamas išvadas F.Ekozjancas įsitikinęs, jog brutali to meto armėnų šventikų tarpusavio kova dėl valdžios jokiu būdu nevadintina armėnų tautos kova už savo teises.

Kodėl Filipo Ekozjanco knyga praverstų Lietuvai?

O dabar – spręskime, ar verta šį darbą išsiversti į lietuvių kalbą? Man regis, tikrai praverstų turėti lietuviškąjį šios knygos variantą. Jį būtų galima padovanoti tiems, kurie iki šiol aklai tiki kiekvienu oficialiojo Jerevano pareiškimu. Būtent jiems vertėtų perskaityti F.Ekozjanco veikalą. Sakykim, tiems Lietuvos politikams, kurie 2005-aisiais palaimino Lietuvos rezoliuciją, smerkiančią turkų elgesį Osmanų imperijoje 1915-aisiais. Su knyga galėtų susipažinti ir Lietuvos Mokslų Akademijos vadovai, neįsileidę turkų mokslininkų, tyrinėtojų, siekusių Lietuvos visuomenei pateikti turkiškąją 1915-ųjų metų nelaimės versiją. Ši knyga papuoštų ir „Vorutos“ laikaščio redaktoriaus, noriai propaguojančio oficialųjį Armėnijos požiūrį į praeities įvykius, biblioteką. F.Ekozjanco knyga praverstų ir Lietuvos politikams, susiruošusiems oficialių vizitų į Armėniją.

Neraginu atsisakyti kritiškumo, skaitant F.Ekozjanco darbą. Istorija – sudėtingas mokslas. Gal po šimto metų kokiame nors archyve bus surasta naujų įrodymų, aukštyn kojomis apverčiančių šiandienines tiesas?! Tačiau į tolimo, mums mažai pažįstamo Kaukazo istoriją žvelkime bent jau taip atidžiai, kaip tai daro F.Ekozjancas savo veikale „Israelis Ori. Pandoros skrynia“.

2020.03.12; 08:00

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.