Briuselyje neseniai baigė dirbti penktasis Rytų partnerystės viršūnių susitikimas. Kokia jo praktinė nauda?
Astravo AE keliami pavojai
Kol kas neginčijami tik šie faktai: į Belgijos sostinę sugužėjo delegacijos iš 28-ių ES valstybių ir 6-ios Rytų partnerystės šalys. Posėdžių metu įvertinta pažanga ir nubrėžtos tolesnės programos gairės.
Briuselio derybose dalyvavusi Lietuvos respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė gilesnio Rytų šalių suartėjimo su ES perspektyvas aptarė su Ukrainos Prezidentu Petro Porošenko bei Moldovos premjeru Pavelu Filipu.
Pasak Prezidentės, nuo Vilniaus susitikimo ir Maidano praėjus ketveriems metams pasiekta reikšmingų rezultatų – Ukraina, Gruzija ir Moldova tapo asocijuotomis ES partnerėmis. Tačiau, šalies vadovės teigimu, Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos ateitis glūdi jų pačių rankose. Tolesnė perspektyva priklauso nuo šių valstybių noro, politinės valios ir nuoseklaus darbo įgyvendinant žmonių gerovei gyvybiškai svarbias reformas.
Beje, susitikimo metu sutarta, kad trys ambicingesnius tikslus keliančios asocijuotos partnerės – Ukraina, Gruzija ir Moldova – dar labiau stiprins bendradarbiavimą su ES, ypač gaunant politinę, ekspertinę ir finansinę paramą.
Taip pat patvirtintas 20-ies prioritetų planas iki 2020 metų. Tarp jų – bendradarbiavimo gilinimas su ES bendros saugumo ir gynybos politikos, kovos su hibridinėmis grėsmėmis, kibernetinėmis atakomis, strateginės komunikacijos ir atsparumo propagandai stiprinimo srityse.
Lietuvai ypač svarbu, kad Lietuvos vadovė plenarinėje sesijoje iškėlė Astravo atominės elektrinės klausimą. Prezidentės teigimu, bendradarbiavimą su Baltarusija itin komplikuoja tai, kad jos teritorijoje surengtos agresyvios prieš Vakarus nukreiptos puolamojo pobūdžio pratybos „Zapad“, o Astravo AE statoma ignoruojant tarptautinius branduolinės saugos ir skaidrumo reikalavimus.
Prezidentė taip pat pabrėžė, kad šią branduolinę jėgainę statanti Rusijos įmonė „Rosatom“ kelia didelį nepasitikėjimą, nes neigia ir nuslėpė virtinę pavojingų incidentų, tarp jų ir neseniai įvykusį radioaktyvių medžiagų nuotėkį Čeliabinske. Todėl Lietuva šį klausimą kelia aukščiausiu lygiu ES ir siekia, kad Europa panaudotų visą savo įtaką branduolinei saugai ir skaidrumui užtikrinti.
Tad apibendrinant 5-ąjį Rytų partnerystės susitikimą galima teigti, kad jis neatnešė didelių netikėtumų bei sensacijų. Tiesiog trys šalys (Ukraina, Gruzija ir Moldova) – arčiau ES vartų, kitos trys valstybės (Baltarusija, Azerbaidžanas ir Armėnija) – stovi kiek atokiau.
Kol kas tėra vienas neaiškumas – ES požiūris į Armėniją. Lietuvos Prezidentės spaudos tarnyba pranešė, kad Briuselyje pasirašyta „ES išsamaus ir sustiprinto bendradarbiavimo sutartis su Armėnija“.
Kodėl būtent – „išsami“ ir „sustiprinta“? Ką gero padarė Armėnija, kad nusipelnė „išsamaus ir sustiprinto bendradarbiavimo?“ Šia tema jau išsiunčiau keletą klausimų Lietuvos europarlamentarams, pavyzdžiui, Algirdui Saudargui, Laimai Andrikienei ir Valentinui Mazuroniui, prašydamas išsamių paaiškinimų. O kol jų sulauksiu, pateikiu keletą neginčijamų faktų, kurie kelia daugiausia prieštaringų minčių.
Rusijos karinė bazė – šnipų irštva
Atvirai kalbant, nesuprantu, kodėl ES iš viso flirtuoja su šiandienine Armėnija? Juk šioje šalyje senokai dislokuotos Rusijos karinės bazės. Jos – Giumri mieste. Be kita ko, Jerevano ir Maskvos sutartis dėl karinių dalinių dislokacijos Armėnijoje – ne vienadienė, ji – ilgalaikė. Tad norėtųsi ironiškai diskutuoti su ES vadovais: gal pirmiau palaukime, kada iš Armėnijos pasitrauks rusiška kariauna, ir tik po to bandykime Armėniją už ausų tempti į ES? Negi ES vadovai nepajėgia suvokti, kad dabartinės Armėnijos stūmimas ES pusėn – tai kartu ir rusiškojo karinio Trojos arklio vilkimas į ES struktūras! Nebent Briuselio biurokratai mano sugebėsią pergudrauti Kremlių – armėnus integruos į ES, o Rusijos karinę bazę su karinėmis žvalgybomis ir kontržvalgybomis paliks anapus durų. Ir vis dėlto naivu manyti: jei Kremliaus vadovybė grubiai, panaudodama karinę jėgą, trukdė Modovai, Ukrainai ir Gruzijai artimiau bičiuliauti su ES, tai Armėnijai – tikrai trukdys? Juk čia pat po ranka – Giumri dislokuoti kariniai daliniai.
Neatmestinas ir pats niūriausias variantas. Tai būtent Rusija stumia Armėniją į ES siekdama kartu su ja įkelti Europon ir savo karines žvalgybas. ES vadovai nesuvokia, kad į Europą, kurią Rusija ir taip visais įmanomais būdais skaldo, kartu su Armėnija atplūs dar daugiau Kremliaus įtakos agentų?
Į ES tempiama agresorė
ES su Jerervanu neturėtų flirtuoti dar ir dėl to, kad Armėnija iš Azerbaidžano kartu su rusiška karine pagalba atėmė Kalnų Karabachą. ES paskelbusi ne vieną rezoliuciją, kurią pasirašiuosios Europos valstybės pareikalavo armėnų ginkluotąsias pajėgas nedelsiant pasitraukti iš svetimų teritorijų. Bet šį reikalavimą Jerevanas ignoruoja ne vieną dešimtmetį. Tad Europai vertėjo elgtis principingiau – pirma tegul Jerevanas įgyvendina jam iškeltus reikalavimus, t.y. grąžina Azerbaidžanui tai, ką iš jo pagrobė, ir tik tada sėskimės prie derybų stalo dėl rimtų draugysčių. Juk Armėnija savo ordų išvedimą iš Kalnų Karabacho tebevilkina…
Žodžiu, turime akivaizdžius dvigubus standartus: rimtesnės nei iki šiol Rytų partnerystės siekiančios Ukraina, Moldova, Baltarusija, Azerbaidžanas ir Gruzija nėra okupavusios svetimų teritorijų, todėl joms, suprantama, ir teikiama Europos pagalba, taikomos nuolaidos, privilegijos. Bet Europa tuo pačiu tiesia pagalbos ranką ir Armėnijai, kuri okupavusi Kalnų Karabachą (Lietuva ir visos kitos ES bei NATO narės pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą drauge su Kalnų Karabachu). Mano supratimu, ES netinka rimtos draugystės šalimis agresorėmis.
Terorizmą remianti šalis
Armėnijos nepavadinsi taikia valstybe dar ir dėl to, kad ji bent jau kadaise nevengė remti pačių tikriausių tarptautinių teroristų. Pateiksiu tik vieną pavyzdį.
1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Žuvo aštuoni žmonės, įskaitant prancūzę Žakliną Kiršner ir jos 19-os metų sūnų. Tarp žuvusiųjų būta JAV, Švedijos, Turkijos piliečių. Incidento metu 55 asmenys patyrė sunkių sužeidimų.
Laimė, Prancūzijos slaptosioms tarnyboms pavyko sučiupti banditus. Kaltais pripažinti armėnų teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas ir Surenas Nairas.
Paaiškėjo ir tikrieji nusikaltėlių motyvai. Oficiali 1983 metų liepos 15-osios incidento priežastis – ultimatumas Paryžiui kuo skubiau paleisti laisvėn Turkijos oro uoste Esenborge bombą susprogdinusį ASALA smogiką Levoną Ekmekdžianą (susprogdinęs užtaisą jis dar šaudė į oro uoste buvusius žmones iš automatinio ginklo).
Taigi buvo akivaizdu, kad ASALA atstovai V.Karapetianas ir S.Nairas bando įbauginti Prancūzijos ir kai kurių kitų šalių visuomenę – jei nevykdysite mūsų reikalavimų, sulauksite naujų išpuolių.
Beje, vertinant šių teroristų įžūlų elgesį neturėtų gluminti aplinkybė, kad bomba sprogo ne turkų lėktuve. Minėti armėnų teroristinės organizacijos ASALA atstovai nenumatė galimų pasikeitimų oro uosto tvarkaraščiuose, todėl įtaisas detonavo ne ten, kur jie norėjo, ir ne tą valandą, kada planuota. ASALA teroristai siekė įtaisą susprogdinti iš Paryžiaus į Stambulą skridusiame Turkijos oro linijų lėktuve. Bet bomba sprogo oro uoste ant platformos, kur saugoti į Islandiją skristi ketinusių keleivių krepšiai.
Apie šį nusikaltimą būtų galima papasakoti daug įdomių detalių. Bet mus labiausiai domina, kur nūnai gyvena V. Karapetianas, vienas iš įtakingiausių to meto ASALA vadeivų? Vadovaujantis sveiku protu, jis turėtų sėdėti viename iš griežčiausių Prancūzijos kalėjimų. Juk visi prancūzų teismai jį nuteisė kalėti iki gyvos galvos. Ir vis dėlto V. Karapetiano šiandien nerasite nė viename Prancūzijos kalėjime. Jis – Armėnijoje. Beje, Armėnijoje jis gyvena kaip laisvas ir didžiai gerbiamas žmogus.
Sunku patikėti? Prancūzijos Sen Moro kalėjime teroristas V. Karapetianas išbuvo 17 metų. 2001-ųjų metų gegužės 4-ąją jis buvo deportuotas į Armėniją tam, kad likusią bausmės dalį atliktų namuose.
Bet iš Prancūzijos deportuotą šį teroristą Jerevane sutiko ne kaip banditą, o kaip didyrį. Tuometinis Armėnijos prezidentas Robertas Kočarianas asmeniškai pasitiko atskraidintą teroristą. Iškilmingose, pompastiškose teroristo sutiktuvėse dalyvavo ir tuometinis Armėnijos premjeras Andranikas Margarianas. O tuometinis Jerevano meras Robertas Nazarianas teroristui iš karto pažadėjo ir nemokamą būstą, ir darbą (paskutiniais duomenimis teroristas gyvena Diližane).
Ką byloja toks oficialaus Jerevano žestas?
Chodžaly šturmo dalyvis
Šių eilučių autoriui taip pat keista, kai Briuselyje surengtose Rytų partnerystės derybose kai kurių šalių prezidentai nevengė fotografuotis su Armėnijos prezidentu Seržu Sargsianu. Argi jie nežino, kad S. Sargsianas – Azerbaidžano miesto Chodžaly šturmo dalyvis? Nejaugi jie nieko negirdėjo, kad Hodžaly šturmo metu žuvo labai daug azerbaidžaniečių civilių?
Remiantis Human Rights Watch pranešimais, Hodžaly šturmas prasidėjo 1992-aisiais iš vasario 25-osios į vasario 26-ąją. Oficiali Chodžaly aukų statistika: žuvo 613 azerbaidžaniečių. Vadinamosios „Didžiosios Armėnijos“ kūrėjai buvo negailestingi: iš 613 žuvusiųjų – 63 vaikai, 106 moterys ir 70 senelių. Šiandien taip pat žinoma, jog po Chodžaly šturmo 487 azerbaidžaniečiai buvo sužeisti, be žinios dingo 150, armėnų ir rusų ginkluotųjų pajėgų įkaitais tapo 1275 azerbaidžaniečių tautybės asmenys.
Svarbu pabrėžti, jog jungtinės armėnų teroristų ir rusiškojo 366-ojo pulko pajėgos apšaudė net tuos azerbaidžaniečius, kurie bėgo iš miesto į Azerbaidžano gilumą. Taigi buvo žudomi net absoliučiai jokio pavojaus nekeliantys pabėgėliai – civiliai.
Seržo Sargsiano prisipažinimas
Taigi vieša paslaptis: S. Sargsianas dalyvavo šturmuojant Chodžaly. Todėl ir klausiu, ar šiandien įmanomos taikios derybos dėl Kalnų Karabacho sureguliavimo, kol Armėnijai vadovauja vienas iš Chodžaly „didvyrių“?
Kalbant apie Seržą Sargsianą verta prisiminti, kad 2012-ųjų metų vasario 24 dieną tarptautinio Karnegio fondo ekspertas Tomas De Vaalas oficialiame fondo tinklapyje paskelbė straipsnį “Prezidentas, interviu ir tragiškos metinės“, kuriame pateikė visą 2000 metų gruodžio 15-osios dienos pokalbį su Armėnijos gynybos ministru S. Sargsianu (vėliau – prezidentas) rusų kalba. Duodamas interviu S. Sargsianas pripažino: „Iki Chodžaly įvykių azerbaidžaniečiai manė, kad mes tik juokaukame. Azerbaidžaniečiai manė, jog armėnai – žmonės, kurie nepajėgs pakelti rankos pieš taikius gyventojus. Visa tai reikėjo perlaužti. Taip ir išėjo“.
Bet juk kryptingas civilių žudymas remiantis tautine priklausomybe – karo nusikaltimas ir nusikaltimas žmoniškumui! Gal S. Sargsiano vieta – ne garbingose Briuselio salėse, o Hagos tarptautiniame tribunole?
2017.11.30; 09:30
