Pirmiausia pateiksiu informaciją, kurią skelbia ELTA, pasakodama apie Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono (Emanuelis Makronas) pareiškimus Briuselyje.
Taigi: „Daugiau kaip 300 džihadistų iš Sirijos per Turkiją permesta į Kalnų Karabachą. „Mes turime informacijos, kad daugiau kaip 300 Sirijos džihadistų, anksčiau išvežtų iš Alepo rajono, per Turkijos Gaziantepo miestą permesti į konflikto zoną Kalnų Karabache (dalyvauti karo veiksmuose Turkijos remiamo Azerbaidžano pusėje – ELTA). Tai patvirtintas faktas, šie žmonės identifikuoti, jie visi susiję su teroristine „Islamo valstybės“ organizacija. Aš tai svarsčiau su prezidentu Vladimiru Putinu, kuris patvirtino, kad Rusija taip pat turi tokių duomenų“, – Briuselyje pareiškęs Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas.
Dar Emanuelis Makronas pridūrė: „Toks (Turkijos) elgesys nedera šaliai-NATO narei, mes laikome tokius veiksmus visiškai nepriimtinais. Šiuo atveju raudonoji linija jau peržengta“.
Padėtis Kalnų Karabache susikomplikavo rugsėjo 27 d., ginčijamoje teritorijoje vyksta mūšiai. Azerbaidžane ir Armėnijoje įvesta karinė padėtis, paskelbta mobilizacija. Abi šalys praneša apie žuvusiuosius ir sužeistuosius, tarp kurių yra civilių. Azerbaidžanas tvirtina užėmęs kelis Karabacho kaimus ir strategines aukštumas. Jerevanas tai neigia ir praneša, kad apšaudoma ir Armėnijos teritorija.
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.“
Tai – informacinės agentūros ELTA pranešimas.
O dabar – keli šių eilučių autoriaus pastebėjimai. Jei Prancūzijos prezidentas būtų padorus, sąžiningas, principingas politikas, jis visiškai nesikištų į sudėtingus Armėnijos ir Azerbaidžano tarpusavio santykius. Mano supratimu, Belgijos sostinėje Briuselyje ponas Makronas privalėjo prisipažinti, kad jis negalįs būti objektyvus arbitras, kadangi Prancūzijoje gyvenanti gausi ir įtakinga armėnų bendruomenė, daranti jam milžinišką spaudimą.
Jei Prancūzijos vadovas Makronas nuoširdžiai ieškotų tiesos ir teisingumo, jis, paminėdamas, kiek kariauti mokančių vyrų perkelta į Azerbaidžaną iš Sirijos, čia pat privalėjo pateikti duomenis, o kiek gi armėnų kilmės Prancūzijos piliečių pastaraisiais metais buvo slapta permesta į Armėniją, kad kariautų prieš azerbaidžaniečius? Jis, piktindamasis Sirjijos džihadistų perkėlimu į Kalnų Karabachą, taip pat privalėjo pateikti duomenis, kiek gi armėnų kilmės libaniečių, prisidengiant tuo didžiuoju sprogimu Beiruto jūrų uosto sandėliuose, perkelta į Armėniją tik tam, kad padėtų armėnams šaudyti į Azerbaidžano pusę?
O gal Prancūzijos vadovas drįs tvirtinti, kad Kalnų Karabache prieš Azerbaidžaną nekariauja nė vienas Prancūzijos pilietis? Štai Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas armėniškoje spaudoje yra prasitaręs, jog „Kalnų Karabache gali kariauti ir kitų valstybių armėnų kilmės piliečiai“. Armėnijos vadovas nedviprasmiškai prisipažino, jog „Kalnų Karabachą išlaikyti atplėštą nuo Azerbaidžano padeda daug armėnų kilmės vyrų iš įvairiausių pasaulio šalių“. Turkijos žvalgyba turinti duomenų, kad Prancūzija šiuo požiūriu – ypač nuodėminga. Tad kodėl Makronas, demonstruodamas duomenis apie „džihadistus“, nemosuoja ataskaitomis apie Prancūzijos piliečių aktyvius veiksmus eskaluojant karą Kalnų Karabache?
Jei prancūzų lyderis Makronas būtų įžvalgus politikas, jis duomenų apie kariaujančius samdinius bent jau neaptartų su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kuris turįs ypač didelės patirties permetant rusų samdinius į Gruziją, Čečėniją, Moldaviją, Ukrainą. Tai, kad Makronas aptaria samdinių klausimus būtent su Kremliaus diktatoriumi, labai dažnai besinaudojančiu „samdinių korta“, – itin gėdinga prancūziška politika.
Ir dar – viena pastaba. Jei Prancūzijos prezidentas būtų padorus vaikinas, jis reikalautų ne vien taikos, jis ragintų atkurti ir teisingumą. O teisingumas – Azerbaidžano pusėje. Visa tarptautinė bendruomenė pripažįsta, kad Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano žemė. Tokios pat pozicijos laikosi ir oficialusis Paryžius. Tad reikalaujant taikos dera reikalauti ir teisingumo: vis tik padėkime Azerbaidžanui susigrąžinti tai, kas iš jo atimta, – Kalnų Karabachą. Jei Makronas nesivadovautų dvigubais ir trigubais standartais, bent užsimintų: mums, europiečiams, turėtų būti labai gėda, kad per trisdešimt metų taip ir nepadėjome Azerbaidžanui taikiomis priemonėmis susigrąžinti Kalnų Karabacho; mes, europiečiai, turėtume pripažinti, jog mūsų derybininkai, bandę išspręsti Armėnijos – Azerbaidžano konfliktą, yra didžiausi nevykėliai.
Jei Prancūzijos prezidentas turėtų bent truputėlį sąžinės, jis Briuselyje būtų pareiškęs: „Išspręsti Kalnų Karabacho konfliktą labai lengva, paprasta, tereikia priverst Armėniją iš Kalnų Karabacho išvesti savo kariauną“. Užuot maivęsis, užuot nutaisęs labai susirūpinusio, protingo politiko mimiką, jis turėjo puikią progą prisipažinti: kol Jerevanas neišves visų savo kariškių iš Kalnų Karabacho, įskaitant ne tik Kalnų Karabachą, bet ir dar septynetą su Kalnų Karabachu nesusijusių rajonų, tarptautinių normų nesilaikančiai Armėijai privalu taikyti pačius griežčiausius ekonominius ir politinius apribojimus.
Jei Prancūzijos prezidentas būtų principingas politikas, vengiantis dviprasmybių, Belgijos sostinėje jis kolegoms iš JAV, Rusijos ir Europos Sąjungos būtų prisipažinęs: „Bandau įsivaizduoti Prancūziją, iš kurios atimtų 20 proc. jos terotorijos. Kaip mes, prancūzai, pasielgtume? Trisdešim metų kantriai lauktume sėkmingų derybų rezultatų?“
Deja, Prancūzijos lyderis taip niekad niekur nėra pasakęs, nes jis – iš tų, nepadoriųjų, politikų…
2020.10.02; 10:10
