Įsiminė Vokietijos užsienio reikalų ministrės Annalena Baerbock duotas interviu žurnalui „Spiegel“. Ministrė apgailestauja, kad Vakarai negali imtis karinių priemonių civiliams Ukrainos kare apsaugoti.
„Aš, pavyzdžiui, mielai būčiau pažadėjusi, kad mes užtikrinsime humanitarinius koridorius iš mūšių teritorijų Ukrainoje, – sakė ji žurnalui „Spiegel“. – Bet mes to negalime. Toks pažadas turėtų būti užtvirtintas karinėmis priemonėmis“.
Todėl ji, ministrė, privalėjo „aiškiai pasakyti“, kad nebus neskraidymo zonų. „Gera užsienio politika, be kita ko, reiškia, kad reikia išlaikyti šaltą protą, nors širdis liepsnoja, – pabrėžė A. Baerbock bendrame interviu su Liuksemburgo užsienio reikalų ministru Jeanu Asselbornu. – Supratimas, kad nieko negali padaryti – tokia kartais žiauri užsienio politika“.
Panašiai kalbėjo ir J. Asselbornas. „Reikia pripažinti karo realybę, net jei ji barbariška“, – teigė ministras.
Ar tikrai nebuvo išeičių? Juk dar prieš kelis dešimtmečius Vokietija turėjo 26 divizijas. Užtektinai kietas kumštis. Bet bėgo metai, ir šie kariniai junginiai Vokietijoje sparčiai tirpo kaip sniegas Šiaurės ar Pietų ašigaliuose. 2022-ųjų pradžioje, kai Rusija užpuolė Ukrainą, vokiečiai teturėjo šešias divizijas. Vaizdingai tariant, Rusijos agresijos prieš ukrainiečius išvakarėse Vokietija liko beveik nuoga.
Nors esu gyvenime jau matęs daug įvairiausių, keisčiausių nesąmonių, vis tiek nesuprantu, kaip tai įmanoma: NATO aljansui priklausanti viena iš gausiausių valstybių nusiginkluoja, ir niekas iš NATO vadovų bei narių nekelia didelio triukšmo? Jei NATO būtų rimta organizacija, generaliniai sekretoriai keltų tikrai rimtą skandalą: Vokietija neturi teisės taip ženkliai sumažinti savo armijos, nes ji priklauso NATO aljansui. Jei nenori išlaikyti rimtos kariuomenės, tegul traukiasi iš NATO ir tuomet elgiasi, kaip jai patinka.
Skambinti pavojaus varpais privalėjo visos NATO valstybės. Lietuva – taip pat. Lietuvos prezidentai, užsienio reikalų ministrai, parlamento vadovai turėjo ne tik mandagiai priekaištauti Vokietijos kanclerei už per didelį pacifizmą. Poniai Angelai Merkel derėjo akis draskyti. Galbūt derėjo vardan rimto protesto iš Lietuvos išvyti Vokietijos ambasadorių – kam Lietuvai nusiginklavusi Vokietija? Bet Vokietijai dėl silpnėjančios karinės jėgos niekas iš Aljanso rimtai nepriekaištavo, taip pat – ir mano šalis, nes daugelis iš mūsų elgėsi panašai kaip vokiečiai – mažino savo kariuomenės gretas, gailėjo skirti 2 proc. nuo BVP.
Nė vienas NATO generalinis sekretorius su savo gausia pavaduotojų svita neatsistatydino pareikšdamas: negaliu, nenoriu vadovauti Aljansui, kurio dauguma narių neskiria reikiamo dėmesio kariniams reikalams. Kiek prisimenu, tik JAV prezidentas Donaldas Trump kėlė klausimą, kodėl Vokietija tiek mažai eurų atseikėja į bendrą karinį biudžetą. Bet D. Trumpą ėmė kaltinti, jog jis skaldo NATO vienybę, nors iš tiesų šiuo konkrečiu atveju JAV prezidentą derėjo palaikyti. Vienybę griovė ne jis, o tie, kurie taupė saugumo sąskaita. Maždaug taip turėjo nutikti. Vokietijos kanclerė galėjo mažausiai keletą kartų atvykti oficialaus vizito į Vilnių ir labai atidžiai išklausyti lietuvių nuomonės apie iš Rytų kylančius pavojus. Bet ji padoriai nepasielgė. Ji šlykščiai protegavo savąjį dujotiekį „Nord Stream II“.
Dabar gi turime Vokietiją, kuri taip nustekenusi savo karines pajėgas, kad nepajėgi Ukrainai skirti net šarvuotosios technikos. Berlyne pasigirdo balsų, jog jei šarvuotoji technika iš Vokietijos iškeliaus į Ukrainą, Vokietija liks plikut plikutėlė. Todėl ji sulaiko šią į Kijevą keliauti turėjusią siuntą. Šiuose žodžiuose įžvelgiu daug logikos. Bet ji – šiurpą kelianti. Jei Berlyne nesupranta, kad Ukraina šiandien gina ne tik savo, bet ir jų, vokiečių nepriklausomybę, tuomet susiraskite youtube.com erdvėje paskelbtą vieną iš paskutiniųjų videointerviu su politologu Andrejumi Piontkovskiu, kuris, apibūdindamas Berlyno pasiteisinimus, vartoja žodį „idiotai“. Išties: jei Ukraina atsilaikys, nebekils pavojaus nei Baltijos šalims, nei Lenkijai, taigi ir Vokietijai nebus dėl ko baimintis – neteks ginti NATO narių. Jei Ukraina vis tik kris, tai Vladimiro Putino grobuoniškos akys įsistebeilys į Lenkiją, Lietuvą, Latviją, Estiją. Vokietijai tikrai iškils dilema – ar Berlynas nepabūgs ištiesti pagalbos ranką lietuviams ir lenkams, jei juos užpuls Rusijos armija? Tad gal geriau mąstykite blaiviai: padėkite ukrainiečiams dabar, kad vėliau netektų svarstyti dilemos dėl „Baltijos šalių apginamumo“. Argi ne taip, ponia A. Baerbock?
Žodžiu, gausiuose vokiškuose pasiteisinimuose įžvelgiu bjaurių niuansų. Jei Vokietija pati plika ir basa, tai kaip ji rūpinsis Baltijos valstybėmis? O juk šiandien Lietuvoje, kaip tyčia, dislokuota daug vokiečių karių. Ar jie, Kremliui besiveržiant į Vakarus, nebus atšaukti atgal į namus prisidengus tais pačiais demagogiškais pasiteisinimais „mums paties trūksta ginklų ir karių“?
Gal vokiečių kariai ir nepaspruks namolio. Bet žvelgiant blaiviai, šiandien belieka pasitikėti tik konkrečiais darbais. Garbės žodis nūnai mažai ko vertas, net ir 5-uoju straipsniu apibrėžtas.
Ką turiu omenyje? Akivaizdu, jog Vokietija, Prancūzija, Italija nenori rimtai žiūrėti į iš Rusijos kylančius karinius pavojus. Ir nieko čia nepakeisi. Neįmanoma priverst nei Berlyno, nei Paryžiaus, nei Romos, kad šie didieji Europos miestai žvelgtų į Kremlių kaip į karo nusikaltėlį. Tad draugaukime su Didžiąja Britanija, kuri rimtai gelbsti Ukrainą. Britų drąsa ir užsipsyrimas padėt ukrainiečiams – žavingas. Žavingos ir užuominos, jog galbūt verta burti aljansą, kuris suburtų rimtai į karinius rusiškus pavojus žiūrinčias valstybes: Jungtinę Karalystę, Lenkiją, Latviją, Estiją, Lietuvą, Švediją, Suomiją, Ukrainą, galbūt Rumuniją, Čekiją, Slovakiją…
Kol kas Vokietija, Prancūzija, Italija tikrai nėra nuoširdžios nei Ukrainos, nei Baltijos šalių draugės.
Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS.org
2022.07.15. 06:00
Kaip pirstu i aki.
O man atrodo tikra nesamone.