Karo korespondento išpažintis. Didysis netikėtumas


Lietuvos krašto apsaugos ministerija. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Didysis netikėtumas

Elgiausi taip, kaip buvau pamokytas. Telefono numerį surinkau iš gatvėje įrengto taksofono. Jei saugumas domėsis, kas skambina, pajėgs nustatyti tik vietą, kur įbestas aparatas. O kad pulkininkas jaustųsi dar saugiau, ieškojau taksofono net ne ten, kur gyvenau. Iš Pilaitės beldžiausi geležinkelio stoties link, kuo atokiau nuo namų. Jei jie mėgintų išsiaiškinti, kas beria žodžius, būsią kuo mažiau įtarimų dėl mano personos. Mat jei surinkčiau numerį iš netoli gyvenamosios vietos esančio aparato, jiems galbūt kiltų įtarimų, ar tik ne aš, patingėjęs pramankštinti kojas, susitikiman kviečiu buvusį slaptosios tarnybos šefą. Jie, be abejo, nustatę, kur maniškis stogas virš galvos. Dabar gi – gaudyk vėją laukuose. Iš geležinkelio stoties tikrai bet kas galįs skambinti.

Kai kitame gale atsiliepė atsargon išprašytas žvalgybos bosas, stengiausi paskubomis paaiškinti, kas atsitikę. Greitakalbe tardamas žodžius nosį užspaudžiau dviems pirštais. Taip balsas skambėjo dusliau. Vis sunkiau atpažinti. Pasisveikinęs teiravausi, ar negalėčiau pamatyti jo kitą savaitę. Nieko degančio, nieko griūnančio, nieko netikėto, tiesiog panūdau drauge išlenkti vieną kitą bokalą alaus.

Tai būta dar vienos gudrybės. Visi mūsų pokalbiai užkoduoti. Jei tvirtindavau norįs susitikti akis į akį kitą savaitę, vadinasi, – reikalas skubus. Jei pageidaudavau šnektelėti kuo greičiau, nedelsiant, vadinasi, nieko blogo neatsitiks – galima lukterėti savaitėlę.

Toks buvo mūsų susitarimas. Kūliaversčių reikėję sekliams maustyti, jeigu būtų duota komanda daboti į pensiją išlydėtą žvalgybos specialistą. Pažodžiui supratę mūsų dialogą išorės sekliai neabejotinai susimautų. Sutartu metu kažin kodėl niekas niekam neskuba tarti „labas, čia aš“. Tyla, ramybė. Ką sekliams tuomet daryti? Tęsti stebėjimą? Na, maniškis užtikrintas, kad nuolatinė jo priežiūra kontorai būtų per brangi. O dėl manęs, žurnalisto, galiu nusiraminti, jie bent kol kas tikrai nevėpso, su kuo bučiuojuosi. Būtų per daug įžūlu. Jei ką ir prižiūri, tai tik jį, atleistąjį iš tarnybos. Žinoma, atsiradus rimtiems įtarimams, kad pulkininkas, atleidimo dieną pasirašęs pasižadėjimą griežtai laikyti liežuvį už dantų, žurnalistui nutekina informacijos, atokiuose Valakupių miškuose ateidamas į slaptus pasitarimus, tada, žinoma, jų taikiklyje atsidurtume abu. Peržiūrėtų visas aštriausias mano publikacijas žvalgybų tema ir, be abejonės, suradę drąsesnių, konkretesnių tekstų, iškart viską perprastų. Tad mažyčiai gudravimai painiojant savaites, dienas ir valandas turį prasmės.

Ar tai jau visos atsargumo priemonės, kurių imdavomės? Atkreipkite dėmesį: telefoninio pokalbio metu nei jis, nei aš neminėdavome susitikimo vietos. Tai irgi iš anksto aptarta. Jei į telefono ragelį skelbiama, kad lėkimas strimgalviais į pasimatymą nebūtinas, aš jo lauksiąs Valakupių pliaže. Jei tvirtinama, jog būtinas skubus pasitarimas, tada – kavinėje, paženklintoje viliojančia iškaba „Laukiniai vakarai“. Ateidavome, žinoma, be mobiliųjų telefonų. Mobiliuosius būtinai palikdavome namie.

Miško keliukas. Slaptai.lt nuotr.

Šį sykį susitikti norėjau kuo skubiau, todėl pabrėžtinai prašiau dėl manęs neatidėlioti suplanuotų darbų. Aš palauksiąs. Toks užkoduotas tarstelėjimas bylojo, kad rytoj 17 valandą vakarieniausiu Valakupių kavinėje. Į Valakupių kavinę nusigavau vadovaudamasis ta pačia konspiracine instrukcija. Jei tik įmanoma – jokių lengvųjų automobilių, jokių taksi. Taksi firmų vairuotojai taip pat galėję būti pakabinti. Juolab – automobilį sekti kur kas lengviau nei žmogų, vaikštinėjantį tankios girios keliukais ar įsėdusį į viešąjį transportą. Būtent dėl šios priežasties Antakalnio žiedą pasiekiau troleibusu, o iš ten – pėsčiomis patraukiau per miškus, apsimesdamas, jog susiruošiau pakvėpuoti grynu pušų oru. Kodėl pasivaikščioti iš Pilaitės trenkiuosi net į kitą miesto galą? Jei tik prireiktų, turėjau paruošęs itin puikų paaiškinimą. Kelis dešimtmečius esu gyvenęs Žirmūnuose, tad Valakupiai man brangūs. Šiltų vaikystės prisiminimų – su didžiausiu kaupu. Čia su kiemo draugais ir indėnus žaisdavęs, ir šunį vedžiojau, ir kuo tik nevažinėjau – dviračiais, slidėmis, rogutėmis. Jei kas nors kada nors kamantinėtų, alibi – geležinis. Užplūdę vaikystės prisiminimai.

Tuo tarpu tikroji priežastis, kodėl rinkdavomės Valakupius arba Antakalnį, – buitiška, proziška. Buvęs saugumo tarnybos vadovas, kuriam skambinau, turėjo sodybą kažkur Valakupių tankmėse. Tad jam – patogiau, nes arti. O ir pasiteisinti paprasta, nereikės sudėtingų išvedžiojimų. Įsiklausykite, argi nepanašu į tiesą: išėjęs numalšinti troškulio į pliaže įrengtą kavinukę netikėtai sutiko krašto apsaugos ministerijos ar gynybos štabo koridoriuose kadaise matytą žurnalistą, turintį sentimentų Valakupių miškams. Patikės – nepatikės, ne taip svarbu, svarbiausia, kad – šioks toks argumentas.

Tačiau net ir viską, regis, labai kruopščiai numačius neįmanoma išvengti nuotykių.

Įžengęs į Valakupiuose netoli kelio įrengtą kavinę – barą iškart supratau, kad susitikimas ten – neįmanomas. Vieną stalą plačiai apglėbęs sėdėjo įkaušęs aukšto rango prokuroras. Prokuroro marškiniai buvo išsipešę iš kelnių, aptaškyti padažu, kaklaraištis – atpalaiduotas. Šalia prokuroro – visiškai nepažįstamas vyras. Matyt, apsauginis, nes elgėsi santūriai, tyliai. Nė kiek nepanašu, kad būtų išlenkęs bent taurelę.

Prokurorą pažinojo visoje Lietuvoje. Jį dažai rodydavę televzijos laidose, jo nuotraukas dažnai skelbdavę laikraščiuose. Įtariau, kad teisininkas neabejotinai pažįstas vyriškį, su kuriuo ketinau susitikti. Būtų bjauru, jei prokuratūros darbuotojas pamatytų buvusį saugumo šefą drauge su karines temas narpliojančiu žurnalistu. Mūsų su buvusiu saugumo šefu drauge neturėjo niekas užtikti. Net kai su juo netyčiom prasilenkdavome viešuose renginiuose, tai apsimesdavome vienas kito nepažįstantys. Taip sykį nutikę net Dramos teatre. Sėdėjome netoliese, paskui per pertrauką įsitaisėme prie gretimų staliukų bare, bet nė vienu rankos mostelėjimu neišsidavėme, jog kada nors anksčiau esame vienas kitą matę.

Todėl kai pravėriau kavinės duris, iškart strimgalviais išlėkiau lauk. Žinojau, kaip privalu elgtis. Mūsų buvo aptarti net tokie atvejai. Dėl nežinomų, nenumatytų priežasčių vienas kito neradę sutartoje vietoje, keičiame susitikimo vietą. Jei jis arba aš nepasirodome Valakupiuose, tada po valandos – „Laukiniuose Vakaruose“. Ir – atvirkščiai. Viskas paprasta. O kas paprasta – tas genialu.

Maždaug pusvalandį užtrukau, kol miško keliukais nukulniavau iki troleibusų žiedo, po to pavažiavau keletą stotelių troleibusu. Įlindau kavinėn į patį atokiausią kampą ir kantriai laukiau svečio. Netrukus jis pravėrė duris. Pirmiausia atsargiai apsidairė. Nepastebėjęs nieko įtartino prisėdo. Pagyrė, kad sprukau iš kavinės Valakupiuose. Jis pažįstąs tą prokurorą. Lyg ir neblogas vyras, gal ir nebūtų niekam išplepėjęs. Bet verčiau – apsidrausti. Atsarga gėdos nedaro.

Susijaudinęs papasakojau jam, kad penktadienį esu kviečiamas į televizijos laidą pasiginčyti karinėmis temomis. Diskusijoje dalyvaus ir iš jo kontoros, ir iš saugumo, ir iš ministerijos bei gynybos štabo. Žodžiu, sugužėsianti visa saugumo grietinėlė. Turėtų būti karšta, labai karšta. Kaip turėčiau elgtis? Dėl ko pirmiausia verta priekaištauti, piktintis, stebėtis?

Buvęs saugumo pulkininkas atviravo tarsi per išpažintį. Pasakojo daug ir išsamiai. Kai ką jau žinojau, bet būta ir naujų, nė kiek negirdėtų temų.

Nebereikalingos. Slaptai.lt nuotr.

Kaip jaučiausi, kai man buvo vardinamos paslaptys, kas iš tiesų dedasi Totorių gatvėje? Sąžinė tikrai negraužė. Nemaniau esąs niekadėjas. Išdaviku nelaikiau ir praskleisti slaptumo skraistę sutikusio pulkininko. Formaliai žvelgiant, taip, tai buvo neteisėta. Viskas, ką išgirdau, paženklinta grifu „tarnybiniam naudojimui“, „konfidencialu“, „slapta“ arba „visiškai slaptai“. Tačiau nuojauta kuždėjusi, kad judo epitetas labiau tinkąs tiems, kurie slėpė sudėtingus kampus. Laikiau save žurnalistu, siekiančiu, jog turėtume stiprią, patikimą kariuomenę. Toji pompastika, kuria buvo mėginama pridengti silpnąsias vietas, mane erzino. Pagiriamosios odės man buvo nepriimtinos. Nemokėjau jų rašyti ir nenorėjau išmokt. Kaip galima girti tai, kas netikra, kas prašvinkę?

Žinoma, privalau nurodyti, jei nenoriu klaidinti skaitytojų, dar vieną, labiau asmenišką, priežastį, kodėl karts nuo karo mielai susiruošdavau „pavakarieniauti“ Valakupiuose ar „Laukiniuose Vakaruose“. Man patikę sudėtingi, painūs žurnalistiniai tyrimai. Norėjau rizikuoti. Mane traukė šis nežinia kuo pasibaigsiantis žaidimas. Apie suklupimą nemąsčiau. Na ir kas, kad greičiausiai vieną dieną įkliūsiu. Juk ir kvailiui aišku, kad nieks neduoda šimtaprocentinių pergalės garantijų, net jeigu visuomet ir visur rūpestingai vadovaujamasi instrukcijomis. Ten susirinkę ne kvailiai, ne primityvai. Anksčiau ar vėliau sugriebs už rankos. Na ir tegul. Dabar svarbiausia – tas nė akimirkai nepaliekantis jausmas, jog įsivėliau į rimtą, galbūt net labai rimtą žaidimą.

Vieną sykį gamybiniame pasitarime aptariant mano publikacijas apie kariuomenės šiokiadienius kolega leptelėjo, esą tokie kaip aš – sava mirtimi nemiršta. Šį palyginimą priėmiau kaip pagyrimą. Tiesa, tokius žodžius viešai ištaręs kolega privataus pokalbio metu Spaudos rūmų kavinėje suokęs atvirkščiai: kam man tie galvos sopuliai, kurpčiau paviršutiniškus žurnalistinius tekstus kaip jis, narstyčiau tik tarp „gero“ ir „labai gero“, ir avys būtų sveikos, ir vilkas – sotus.

Nesiginčijau su kolega iš gretimo kabineto. Kai nenorėdavau kategoriškai atmesti pašnekovo argumentų, griebdavausi nuvalkioto, visiems nusibodusio posakio apie lazdą, turinčią du galus.

Į televizijos laidą atėjau karingai nusiteikęs. Pasitikėjau savo jėgomis. Buvau pasikaustęs. Tačiau prie stalo, nušviesto galingų prožektorių, susiklostė keista jėgų pusiausvyra. Pasijutau vienišas. Visi mane puolė. Tik vieni – aršiai, kiti – subtiliau. Man net dingojosi, kad kažkas tyčia įviliojo į spąstus. Suprask, pakviesime tą išsišokėlį į televizijos laidą ir suplėšysime į skutelius, kad jam būtų gėda pasirodyti net pačiame atokiausiame batalione.

Pirmiausia ministerijos klerkas kaltino, kad aš klaidinąs visuomenę, mat naujasis karinės žvalgybos vadovas nėra įveltas į jokias mistines politines intrigas. Pagal vidines nuostatas jis pavaldus kariuomenės vadui, todėl su juo daugiausiai ir tariasi. O su ministru, politine figūra, politinės partijos atstovu, – tik retsykiais, tik atsitiktinai. Jokių valymų kontoroje pagal politikų užgaidas jis neorganizuojąs. Atleidžiami tik prasikaltę, žiopli žvalgybininkai. Niekas gerų specialistų neveja lauk vien todėl, kad jį priėmęs ankstesnysis vadas.

Žvilgsniai pakrypo mano pusėn. Visi laukė, kaip atkirsiu. Ironiškai atržėžiau „kur gi ne“. Suskaičiuokime, kiek sykių naujasis „antrukų“ vadovas per pastarąjį pusmetį buvo įžengęs į kariuomenės vado kabinetą, ir kiek kartų varstęs ministro bei viceministro kabinetų duris? Savo vizitais kariuomenės vadą pamaloninęs vos keletą kartų, ministrą – keliolika kartų dažniau. Būdavę dienų, kad net po kelis sykius per parą. Kai kurie pokalbiai su ministru trukdavę net po trejetą – ketvertą valandų. Tuo tarpu kariuomenės vado kabinete jis užsisėdėdavęs ne ilgiau pusvalandžio. Tad nieko neklaidinu, tvirtindamas, jog karinės žvalgybos vadovas ignoruoja kariuomenės vadą, kuriam tiesiogiai pavaldus. Pirmenybė akivaizdžiai atiduota ministrui.

Tuomet vienas iš oponentų ironizavo: galima pamanyti, kad žurnalistas dieną naktį budįs prie ministro kabineto ir skaičiuoja, kas ir kada ten užeinąs. Atkirtau, kad svarbiausia visai ne tai, kur aš miegu. Svarbiausia, ar tai, ką sakau, yra tiesa. Dar pridūriau, kad ir ministro pasirinktas naujasis Generalinės inspekcijos viršininkas – didžiausias nesusipratimas. Įstatyme aiškiai įrašyta, jog Generalinis inspektorius privaląs turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą. Deja, naujasis inspektorius tokio diplomo net akyse neregėjęs. Spėju, kam ministrui prireikė teisinėse subtilybėse nieko neišmanančio vyro – kad jo rankomis galėtų susidoroti su politiškai neparankiais pareigūnais bei karininkais. Į viešumą iškilus skandalui, visi šunys būtų sukarti teisės neišmanančiam generaliniam inspektoriui.

Studijoje kelioms sekundėms įsivyravo mirtina tyla. Niekas nepareiškė: žurnalistas meluojąs, esą karinių slapukų bosas mieliau kuždasi su ministru nei su kariuomenės vadu. Niekas nepuolė liaupsinti naujojo generalinio inspektoriaus.

Laidos vedantysis, man draugiškas žurnalistas, nežinojo ko griebtis. O aš savo laikysena buvau daugmaž patenkintas. Tik jaučiau, kaip per nugarą po marškiniais srūva prakaitas. Žiūrovų gretose nuskambėjo replika: vėl spėlioja, vėl gandus platina.

Tylą petraukė manęs akivaizdžiai nemėgstanti ministerijos pareigūnė. Ji kaltino, kad kurstau nacionalinę nesantaiką domėdamasis, kiek ne lietuvių tautybės karininkų tarnauja mūsų ginkluotosiose pajėgose. Ir vėl, man regis, vykusiai atkirtau. Šią diskusiją iškėliau ne aš, o rusišką pavardę turinti žurnalistė. Prieš dvi savaites ji skelbtame interviu su krašto apsaugos ministru pagarsinusi klausimą, kodėl Lietuvos ginkluotosiose pajėgose tiek maža rusakalbių. Ministras tuomet pasimetęs, puolęs teisintis. O mano supratimu, teisintis neverta. Labai daug strateginių postų mūsų kariuomenėje atiduota būtent ne lietuviams. Ir gynybos štabe, ir brigadų, batalionų, rinktinių štabuose. Karinėse oro bei karinėse jūrų pajėgose – dar painesnė situacija. Apibendrinus turimą informaciją vargu ar apsiverstų liežuvis tvirtinti, jog ignoruojami kitataučiai. Jei smulkmeniškai skaičiuosime strategiškai svarbias pareigas, Lietuvos ginkluotosios pajėgos – ne lietuvių rankose. Tad aš tik patikslinęs tą nežinia kodėl verkšlenusią žurnalistę. Visi iš netikėtumo net žaktelėjo, kai ėmiau garsinti konkrečius pavyzdžius, nepamiršdamas paminėti net tų karininkų, kurie susilietuvino savo nelietuviškas pavardes.

Tuomet atakon pakilo buvęs vienos saugumo tarnybos vadovas. Jis, matot, abejojantis, jog karinių struktūrų vadovai darytų spaudimą korespondentams. Gal grasinimus painioju su nuoširdžiais patarimais, gal sergu didybės manija, nepagrįstai susireikšminu?

Į šį priekaištą man buvo labai paprasta atkirsti. Mat su tuo saugumiečiu, kai jis dar užėmė svarbias pareigas, man taip pat ne sykį tekę bendrauti. Daug kartų sėdėjau jo darbo kabinete, daug sykių jų tarnybos automobilis yra pavežėjęs tai ten, tai šen, paskui – parveždavęs. Iki pat namų slenksčio. Taigi tik priminiau, kad turėjau garbės ir su juo, tokią kritiką pažėrusiuoju, ne sykį šnekučiuotis. Gal net dažniau nei su kariškiais. Bet niekad niekur nesu kaltinęs, jog jis griebęsis cenzūros. O štai kariškius – kaltinu. Kariškiai peržengė ribą. Garbaus amžiaus sulaukęs buvęs saugumietis sutriko. Jis, matyt, buvo pamiršęs apie mūsų ne visiškai viešas, taip pat ne itin teisėtas draugystes. Jis pasielgė išmintingai – daugiau nesikabino į mano švarko atlapus, priešingai – garsiai, aiškiai padėkojo „už gerą žodį“.

Tą vakarą dar mane mėgino kaltinti tendencingai aprašant Šaulių sąjungos renginius. „Kur tie mano tendencingumai?“ – pyktelėjau. Per pastaruosius dvejis trejus metus apvažiavau visas rinktines ir visur mačiau tą patį – šokius, krepšinio, tinklinio varžybas, istorines paskaitas, išvykas į muziejus. Kliūčių ruožo, dziudo, karatė, bokso treniruočių, mokymosi valdyti automatą, šautuvą, pistoletą – nė vieno užsiėmimo. Ką jau bekalbėti apie treniruotes pyškinant iš tikrų kovinių ginklų! Paklauskite bet kurio jaunojo šauliuko, ar jis paleidęs bent vieną kulką iš tikro kovinio ginklo? Atsakymas: „niekad niekada“.

Kai viena grupė jaunųjų šaulių iš Žemaitijos išvyko į tikras karines pratybas Estijoje, kur tris paras brido per pelkes, nakvojo miško bruzgynuose, pyškino į juos persekiojančius priešus garsiniais šoviniais iš tikrų ginklų, – tos rinktinės vadą, užuot pagyrus už kovingumą, kažin kodėl pažemino pareigose. Apkaltino pažeidus vaiko teises. Girdi, paaugliams tokios išvykos – per sunkios. O ir ginklų jiems rankose nederėtų laikyti. Vis tik – dar vaikai. Taigi vicemnistrui, bedžiūgaujančiam neva augančiomis Šaulių sąjungos gretomis, neva tvirtėjančia šaulių dvasia, iš tikrųjų reikėtų verkti kruvinomis ašaromis: kažkas Šaulių sąjungą norįs paversti bedante organizacija, kurios nariai mokosi visko, išskyrus kariauti.

Viena ministerijai pataikaujanti žurnalistė iš žiūrovų ložės piktai suabejojo, ar aš pagrįstai idealizuoju Estiją. Juk nemačiau, nežinau, tik kažkur viena ausimi būsiu nugirdęs. Paaiškinau moteriškei: mačiau būtent savo akimis. Su Žemaitijos šauliukais beldžiausi į Estijos šiaurę ir ten tris paras drauge su kitais užsienio žurnalistais stebėjome, kaip sukarintų jaunimo organizacijų paaugliai iš Estijos, Latvijos, Vokietijos, Norvegijos, Švedijos, Belgijos, Baltarusijos, Kinijos ir Didžiosios Britanijos įveikia visus žygio sunkumus. Tad pasakoju tik apie tai, ką regėjau, ką išgirdau kamantinėdamas užsieniečius.

Beje, jei jai taip įdomu, toji komandiruotė į Estiją nelaikytina prabangia. Gyvenome palapinėse, valgį gaminomės laužo liepsnose, tualetas – krūmuose. Kandžiojo ir uodai, ir varmai. Jokių viešbučių, jokių restoranų nematėme. Žemaičiai siūlę ir kitiems žurnalistams juos lydėtį į pratybas. Tačiau niekas, išskyrus šių eilučių autorių, nesusigundė.

Žodžiu, televizijos laidoje nebuvau prasčiausias. Niekas manęs neužspeitė į kampą. Per tą valandą, kai ginčijomės, įtariu, man pavykę atskleisti, jog Lietuvos ginkluotosiose pajėgose, nepaisant gražių ir skambių lozungų, susikaupė daug bėdų. Jos – nebūtinai piktybiškos. Tik jų nereikia slėpti, jas būtina analizuoti. Didžiausi kaltininkai tie, kas jas slepia po devyniais užraktais.

Kad buvau kietas riešutėlis, po televizijos laidos pripažino ir vedantysis. Puikiai prisimenu, kaip jis ištaręs: tu gerai informuotas, regis, daugiau žinąs nei generolai. Kolega dar džiūgavęs, kad jo laida neabejotinai sulauksianti aukštų reitingų, jis dabar nušluostysiantis nosį visiems savo konkurentams. Gal net premijos sulauksiąs. Laidos vedantysis nė neabejojo, kad nuo šiol aš būsiu dažnas svečias jo disputuose.

Neprabėgo nė mėnuo, kai bičiulis iš televizijos vėl paskambino. Kvietė į Konarskio gatvę pasitarti. Į televiziją skubėjau džiugiai nusiteikęs. Buvau tikras, kad jis vėl kalbins viešai pasiginčyti. Tačiau kai susėdome į fotelius ir ėmėm gurkšnoti kavą, iš jo veido mimikos supratau – jis sulaukė rimtų nemalonumų. Kolega buvo atviras: jam uždrausta mane kviesti į televizijos laidas. Toji diskusija tikrai buvusi šauni, bet ji nepatikusi dėdėms, sėdintiems ten, aukštai padangėse. Labai nepatikę. Jei jis dar bent sykį šnekins mane, prarasiąs tarnybą.

Jis buvo teisus. Daugiau niekas manęs nekvietė į televizijos laidas saugumo temomis. Mano personos pradėjo vengti ir radijo žurnalistai.

2021.01.19; 09:17

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.