Kiekviena tauta turi teisę savo žemėje statyti paminklus politikos, karybos ar kultūros veikėjams, kurie, jos manymu, verti pagarbos. Armėnai taip pat turi tokią teisę – elgtis kaip tinkami Jerevane, Giumri, kituose šalies regionuose.
Ir vis dėlto civilizuotoms šalims egzistuoja privalomos, nors ir nerašytos taisyklės, kokių paminklų nederėtų kelti ant postamentų. Tas normas numanyti lengva vadovaujantis sveiku protu: nesityčiok iš priešo, nežemink žuvusiųjų orumo, taip pat – nedemonstruok žiaurumo, neapykantos…
Armėnija į šias civilizuotoms šalims privalomas normas seniai nusispjovusi. Omenyje turiu paminklą jų „didvyriui“ Sogomonui Teilirianui, kuris 1921 metų kovo 15 dieną vienoje iš judrių Berlyno gatvių nušovė Turkijos vidaus reikalų ministrą generolą Talaatą-pašą.
Trumpai priminsiu armėniškąją versiją: šis generolas neva atsakingas už armėnams nepalankius 1915-ųjų įvykius. Armėnijoje iki šiol fanatiškai tikima, kad šis įtakingas turkų politikos ir karybos veikėjas asmeniškai kaltas dėl armėnų žūčių 1915-aisiais, nes jis, matot, įsiplieskiant Pirmąjam pasauliniui karui, pasirašė įsakymą dėl pasitikėjimą netekusių armėnų iškeldinimo iš pasienio teritorijų į šalies gilumą.
Armėnų „herojus“ Teilirianas nedrįso šauti atvirai į krūtinę, žvelgdamas generolui į akis – šovė turkų karininkui į nugarą. Vokiečių teisėjai neišteisino užpuoliko, bet pareiškė, kad tomis akimirkomis, kai švilpė generolui gyvybę atėmusios kulkos, užpuolikas buvo nepakaltinamas. Žodžiu, Vokietijos teismas pripažino šaulį tomis akimirkomis turėjus psichologinių – psichinių sutrikimų.
Jei armėnai savo „didvyriui“, kuris vis tik greičiau panašus į teroristą nei į pagarbos vertą keršytoją, nusprendė statyti paminklus – jų valia. Tačiau tokių paminklų, kokį jie iškėlė Širakskoje apskrityje, – civilizuotoje visuomenėje niekas netoleruoja. Šiame provincijos regione Teilirianas ne šiaip sau stovi, o koja primynęs nukirsdintą Talaato-pašos galvą.
Armėnų žiniasklaidoje rašoma, kad šis paminklas atvežtas į regioną dar 2015-aisiais metais. Jis – beveik 4 metrų aukščio, „didvyris“ rankoje laiko revolverį, o koja prispaudęs nupjautą turkų generolo galvą. Teigiama, kad pirminis skulptoriaus Samvelo Petrosiano sumanymas buvo kiek iškraipytas. Taip, turkų generolo galva turėjo gulėti prispausta kojos. Bet liejant skulptūrą vis tik susiprotėta galvą pridengti skepetaite (nors ir po ja buvo galima įžvelgti charakteringus generolo veido bruožus). Tačiau 2018-aisiais paminklas patobulintas – skepetaitė nuimta. Armėnai vis tik panoro, kad turkų generolo galva būtų kaip ant delno.
Ką byloja viešas nukirstos galvos demonstratvimas? Juk jei preciziškai laikysimės istorinės tiesos, tai generolas buvo nušautas į nugarą – galvos jam niekas nei nupjovė, nei nukirto. Nei gyvam, nei mirusiam.
Nejaugi neapykanta buvo tokia didelė, kad skulptorius nepajėgė išsiversti be šokiruojančio simbolio?
Įdomi dar viena detalė: Prancūzijos mieste Marselyje, kuriame gyvena gausi armėnų bendruomenė, taip pat stūkso paminklas turkų generolą nušovusiam vyriškiui. Kad ir ne toks šokiruojantis, kaip Armėnijoje, bet vis tik leiskite paklausti, nuo kada Prancūzijoje gerbiami psichinių – psichologinių negandų turintys žudikai, į praeivius šaudantys judriose sostinės gatvėse?
2019.08.26; 16:35
