Pirmiausia – retorinis klausimas: kaip jūs pasielgtumėte, jei paskambintų iš Vilniuje įsikūrusios Armėnijos ambasados ir pakviestų į svečius arba atsiųstų kvietimą – elektroninį laišką?
Iškart šautų į galvą mintis: nieko įtartino. Argi smerktina, jei Lietuvoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrtčianas (Tigran Mkrtchyan) mėgina susipažinti su lietuviais, besidominčiais Kaukazo istorija, arba nori pasišnekėti su istorikais, publicistais bei žurnalistais, kurie galbūt ateityje rašys Kaukazo temomis?
Toks Armėnijos ambasados darbuotojų kvietimas laikytinas įprastu diplomatiniu darbu. Ir vis dėlto nebūkime naivūs. Tokiais pakvietimais diplomatai nesimėto. Istorija, apie kurią atsitiktinai sužinojau, – dviprasmiška. Apie intensyvias Armėnijos ambasados vadovų pastangas susipažinti su vienu plunksnos darbuotoju šių eilučių autoriui papasakojo žmogus, parašęs tekstų apie Azerbaidžano – Armėnijos nesutarimus.
Beje, armėniškojo pakvietimo istorija baigėsi net neprasidėjusi. Publicistas, istorikas nepanoro nei svečiuotis Armėnijos ambasdoje, nei susitikti su ambasadoriumi viename iš Vilniuje veikiančių armėniškų restoranų. Armėnų diplomatams jis pateikė mandagų atsisakymą.
Viena iš svarbiausių atsisakymo priežasčių – publicistas, istorikas įtarė, jog bus įtikinėjamas, vaizdžiai tariant, perbėgti į kitą barikadų pusę. Mat savo tekstuose laikosi oficialiam Jerevanui nepalankios pozicijos: Armėnija neteisėtai kontroliuoja Kalnų Karabachą, kadangi šis regionas – neatskiriama Azerbaidžano dalis. Tačiau lietuvis savosios nuomonės keisti neketina. Neketina dar ir dėl to, kad lygiai tokios pat pozicijos – Armėnija neteisėtai kontroliuoja Kalnų karabachą – laikosi ir NATO bei Europos sąjungos valstybės, įskaitant ir Lietuvą.
Antroji atsisakymo priežastis – nenorėjo sulaukti pasiūlymo iš Armėnijos pusės keliauti į Kalnų Karabachą ir ten „viską pamatyti savo akimis“. Išvysti Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą, be abejo, būtų prasminga. Bet tik ne šiandien, kol jį neteisėtai kontroliuoja armėnų ginkluotosios pajėgos. Jis puikiai supranta klastą: jei šiandien nuvyktų į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės, norom nenorom susipyktų ne tik su Azerbaidžanu ir jo sąjungininke NATO nare Turkija, bet ir prieštarautų oficialiai Lietuvos pozicijai, jog „Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui“.
Taigi mūsų plunksnos darbuotojas, besidarbuojantis ne tik istorijos, bet ir publicistikos baruose, pasielgė džentelmeniškai. Jis pasistengė išvengti atviro konflikto, todėl ir atsisakė praverti Armėnijos ambasados duris. Nors jam, beje, labai knietėjo ambasadoriui pasakyti tiesiai į akis: „Pradėsime draugauti tuomet, kai išvesite okupacinę kariuomenę iš Kalnų Karabacho“.
Kaip įvykiai klostėsi vėliau? Armėnijos ambasada pasielgė ne visai korektiškai. Sulaukusi pasakymo „ne, nenoriu“ ji vis tik dar keletą sykių pabandė … susidraugauti. Ji, regis, pamiršo liaudišką patarlę: „Per prievartą mielas nebūsi“. Štai tada publicistas rimtai pyktelėjo: nejaugi Armėnijos diplomatai nežino, kad lietuviai alergiški įvairioms spaudimo, apdorojimo, „smegenų praplovimo“ akcijoms, ypač kai jų griebiasi svetimos valstybės oficialūs atstovai? Įkyrus prašymas susitikti tikrai nesuderinamas su diplomatine etika ir normaliais tarpvalstybiniais santykiais.
Publicistas šią istoriją portalui slaptai.lt papasakojo neatsitiktinai. Jis norėtų žinoti, kiek dar lietuvių žurnalistų, publicistų, istorikų sulaukė skambučių iš Armėnijos ambasados? Jis taip pat teiravosi, nejaugi Armėnijos ambasados darbuotojai nėra bandę „apdoroti“ ir agresyvią Armėnijos politiką kritikuojančios knygos „Juodojo Sodo tragedija” autoriaus?
Dėl kitų kolegų – nežinau. Bent jau niekas iki šiol nesiskundė. Todėl galiu laiduoti tik dėl savo personos – iš Armėnijos ambasados niekas niekad man neskambino, manęs niekas niekad neviliojo aplankyti armėnų okupacinių pajėgų kontroliuojamo Kalnų Karabacho. O jei ir pakviestų, jei viliotų – atsisakyčiau. Atsisakyčiau dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių šiandien nepageidaučiau susitikimo ir su Lietuvoje reziduojančiais rusų diplomatais (pirmiausia grąžinkite iš Ukrainos, Gruzijos, Moldovos atimtas žemes).
Maniškis atsakymas armėnų diplomatams toks: kol teisėtiems šeimininkams negrąžinsite Kalnų Karabacho, tol nebus draugysčių. Po to, žinoma, verta priminti ir Armėnijoje dislokuotą Rusijos karinę bazę. Ilgiems dešimtmečiams įsileisti Rusijos kariuomenės daliniai – ne žaisliukas, į kurį būtų galima nekreipti dėmesio. Tragiška Lietuvos istorija – puikus pavyzdys. Žodžiu, jei kviesite į svečius, tai tik tuomet, kai jūsų šalyje nebeliks šiuo metu Ukrainą, Moldovą, Gruziją terorizuojančių rusų kariškių.
O kol Kalnų Karabachą laikote okupuotą, kol jūsų Giumri mieste šeimininkauja rusų kariškiai – nesiuntinėkite kvietimų, neskambinėkite į mobilųjį.
2019.03.06; 08:00
