Nors dar – ne atostogų sezonas, Vilniuje akivaizdžiai pagausėjo keliones į pačias egzotiškiausias šalis organizuojančių firmų. Įstaiga, kuri patraukė mano akį, įsikūrusi vienoje iš strategiškai svarbių sostinės gatvių. Dėmesį atkreipiau į firmos reklaminę afišą. Tiksliau tariant – į naujovę, kuri siūloma praeiviams. Toji naujovė – savaitės trukmės kelionė į Armėniją.
Artimiausiu metu nesiruošiu niekur keliauti. Juolab – taip toli. Tačiau žurnalistinis smalsumas paskatino praverti firmos duris. Parūpo sužinoti, ar tik nebus siūloma išvyka į Azerbaidžanui priklausantį, bet šiuo metu Armėnijos ginkluotųjų pajėgų kontroliuojamą Kalnų Karabachą? Rusiškai kalbantis firmos darbuotojas buvo labai mandagus, paslaugus. Jis pateikė gausios informacijos apie „Šilko keliu“ pavadintą aštuonių dienų trukmės kelionę.
Tiesa, oficialiame kelionės maršrute neradau nuorodos į Kalnų Karabachą. Todėl paklausiau, ar jie šios paslaugos tikrai neteikia, ar vis tik specifinė išvyka į Kalnų Karabachą – įmanoma.
Firmos darbuotojas paaiškino, kad būtent šios kelionės čia, Vilniuje, jie neorganizuoja, bet nuvykus į Jerevaną tikrai galima užsisakyti dviejų parų išvyką į Kalnų Karabachą. Dar pridūrė, jog individualiųjį vizitą būtent į šį regioną Jerevanas tikrai mielai organizuotų. Toji kelionė esą labai įdomi, brangiai nekainuos, tad verta būtent ją pasirinkti.
Kad Kalnų Karabachas nepriklauso Armėnijai, kad Lietuva kartu su Europos Sąjunga ir NATO šį regioną priskiria Azerbaidžanui, – firmos darbuotojai neužsiminė nė žodeliu.
Taip pat nebuvau perspėtas, jog, į Kalnų Karabachą nuvykęs iš Jerevano pusės, tapsiu nepageidaujamu asmeniu Azerbaidžane. Kai vis tik atsargiai pasiteiravau, ar legalu važiuoti į Kalnų Karabachą, mane patikino, kad išvyka yra „visiškai saugi“. Pasirodo, tiems, kurie nenori specialios žymos apie viešnagę Kalnų Karabache, ji neįrašoma pase. Apie tai, jog Armėnijos valdžios dėka svečiavausi Kalnų Karabache, niekas, išskyrus oficialųjį Jerevaną, nesužinos.
Štai taip: tik važiuokite, tik keliaukite! Teisiškai – neprisikabinsi. Klasta paslėpta idealiai. Apie tai, kad dėl tokių neva nekaltų privačių turistinių kelionių Lietuva gali būti priskirta valstybėms, kurios negerbia tarptautinių civilizuoto Vakarų pasaulio oficialiai pripažįstamų teritorinio vientisumo taisyklių, – turistinės firmos savininkams nusispjaut.
Beje, propagandinių Armėnijos akcijų Lietuvoje – gausu. Prisiminkime neseniai Joniškyje pompastiškai surengtą neva politiškai neutralią parodą apie nuostabią Kalnų Karabacho gamtą ir architektūrą. Nesakau, kad tokių parodų negalėtų būti. Ir vis dėlto pirmuoju smuiku minėtame renginyje griežė Lietuvoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrčianas. Jei tik pasitaikytų proga, paklausčiau Armėnijos diplomato: kodėl Armėnija taip intesyviai propaguoja Kalnų Karabachą, jei šis regionas, remiantis oficialia NATO ir ES pozicija, priklauso Azerbaidžanui? Kokių tikslų turi Armėnija, liaupsindama Azerbaidžanui priklausantį regioną? Kur čia slypi lietuviškoji nauda – vardan rusiškas karines bazes įsileidusios Armėnijos interesų susipykti su Azerbaidžanu ir NATO aljansui priklausančia Azerbaidžano sąjungininke Turkija?
Arba štai – Šiaulių apskrities viešojoje Povilo Višinskio vardo bibliotekoje šiuo metu eksponuojama žemėlapių paroda „Žvilgsnis į Armėnijos istoriją kartografiniuose šaltiniuose“. Oficialame reklaminiame buklete rašoma: „Šios parodos tikslas – pristatyti lankytojui žemėlapius, kuriuose Armėnijos istorijos fragmentus galima matyti taip, kaip juos sukūrė ir aprašė graikų – romėnų, romanų, musulmoniškų ir vakarų šalių geografai bei kartografai“.
Na, tikslai – gražūs. Bet kaip yra iš tiesų? Nepatingėjau aplankyti šios parodos. Tikrai daug žemėlapių. Per 60-imt senoviškų žemėlapių. Žemėlapiai – kaip žemėlapiai. Bet kokie po jais puikuojas paaiškinimai? Kokį įspūdį galima susidaryti juos perskaičius? Vaizdžiai tariant, vienintelė pagrindinė tauta Pietų Kaukaze bei gretimuose Kaukazui rajonuose buvo armėnai. Armėnai ten neva gyveno nuo seniausių laikų. Visos kitos tautos – neva atvykėlės, begėdiškai išstūmusios armėnus iš gimtųjų namų. Kad dabartinė Armėnijos sostinė Jerevanas dar 20-ojo amžiaus pradžioje buvo musulmoniškas (apie gausias Irevanės mečetes byloja senovės dailininkų tapyti paveikslai) miestas, kad Kalnų Karabacho sostinė Stepanakertas iš tiesų yra Hakendi, kad Sevano ežeras, kaip ir daugelis daugelis kitų vietovardžių, turi azerbaidžanietišką pavadinimą ir t.t. – nė užuominos.
Žemėlapių parodos, kurią aplankiau Šiauliuose, populiaria nepavadinsi. Tądien buvau vienintelis lankytojas.
Ir vis dėlto esama pavojaus, kad ilgainiui Armėnija tokias parodas panaudos propagandos reikmėms: jei lietuviai leido jas surengti, vadinasi, jie pritaria po žemėlapiais surašytiems komentarams. Arba oficialusis Jerevanas gali net šitaip traktuoti: jei lietuviai savo miestuose nedraudžia jiems rengti parodų apie Kalnų Karabachą, vadinasi, Lietuva, dar abejoja, dar svarsto, kam iš tiesų priklauso Kalnų Karabachas…
Bet juk Lietuva nei dvejoja, nei svarsto – ji remia Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą. Šios Azerbaidžano teisės oficialusis Vilnius niekad neginčijo ir dabar nekvestionuoja. Lietuva – iš tų valstybių, kurios pritaria Jungtinių Tautų rezoliucijoms, raginančioms armėnų ginkluotąsias pajėgas kuo greičiau pasitraukti iš Kalnų Karabacho.
2019.02.26; 08:33
