Pastarosiomis dienomis lietuviškoje erdvėje pasidžiaugta, esą Armėnija vis drąsiau nusisuka nuo Rusijos ir atsigręžia į Vakarus.
Taip, šių metų rugsėjo 8-ąją dieną Maskvoje ant kilimo buvo iškviestas Rusijoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius. Taip, Rusijos diplomatai Armėnijos diplomatui priekaištavo dėl „Jerevano nedraugiškų veiksmų“, omenyje pirmiausia turėdami Armėnijoje rengiamas JAV karines pratybas, kurių pradžia – rugsėjo 11-oji. Maskva, regis, rimtai perpyko, nors amerikiečių pratybos netoli Jerevano esančiame „Zar“ poligone nėra tikros karinės pratybos. 85-eri amerikiečių ir 175-eri armėnų kariai mokysis ne tiek kariauti, kiek – palaikyti taiką. Žodžiu, „Eagle Partner“, – tik pamokos, kaip privalu saugoti taiką.
Tačiau Rusija dar prisiminė Armėnijos premjero žmonos viešnagę Ukrainos sostinėje Kyjive ir Jerevano norus siekti narystės Tarptautiniame Baudžiamajame Teisme (TBT). Esą „Eagle Partner“, premjero žmonos vizitas į Ukrainą, kurios Rusijai nepavyskta okupuoti, ir noras bičiuliautis su TBT, kuris pasiruošęs teisti Vladimirą Putiną, – tokių akibrokštų jau per daug.
Lietuviškieji naivuoliai ėmė sutartinai ploti rankomis, esą paskutiniųjų dienų Jerevano žingsniai liudija, kad „buvusi sovietinė respublika Armėnija tolsta nuo savo tradicinės sąjungininkės Rusijos“.
Niekur ji netolsta. Pirma, dar nežinia, ar ši oficialiojo Jerevano laikysena – ilgam. Juk Armėnija visus pastaruosius tris dešimtmečius buvo ištikima Rusijos sąjungininkė. Tokia klusni, tokia prorusiška, kad į savo teritoriją įsileido Rusijos karinę bazę, kuri prie Giumri dislokuota vos ne šimtmečiui.
Antra, Armėnija rimčiau ant Kremliaus supyko tik 2020-aisiais, kai V. Putinas nesiteikė karine jėga stabdyti Karabachą išlaisvinti nusprendusio Azerbaidžano. Pretekstas armėniškam pykčiui – Rusija nepadėjo armėnų separatistams savo rankose išlaikyti neteisėtai iš Azerbaidžano atimto Karabacho.
Šios „smulkmenos“ pamiršti neleistina. Įsidėmėkime, Armėnija troško, kad Rusija kariautų su Azerbaidžanu dėl Armėnijos interesų savo rankose išlaikyti 1988 – 1994-aisiais neteisėtai užimtą Karabachą. Piktindamasis dėl Kremliaus pozicijos šiuo konkrečiu atveju ponas Nikolas Pašinianas – bjauriai neteisus. Valstybės, kurioms rūpi tarptautinė teisė, teritorinio vientisumo taisyklės ir padorumas, privalo palaikyti ne Armėniją, bet Azerbaidžaną. Nes Karabachas – tai Azerbaidžanas. Azerbaidžanas nedaro nieko blogo, nieko smerktino. Jis tik mėgina kuo greičiau ir su kuo mažesniais nuostoliais susigrąžinti prarastas žemes.
Trečia, nuo pat 2020-ųjų rudens, kai per vadinamąją 44 dienų karinę operacija Azerbaidžano specialiosios pajėgos išplėšė iš armėnų separatistų beveik visas Karabacho žemes, Jerevanas be perstojo meluoja. Vos tik pažada laikytis paliaubų metu prisiimtų įsipareigojimų, vos tik sutinka vadovautis tarptautine teise, čia pat pasienio regionuose surengiamos provokacijos. Arba šaudoma, arba sprogdinamos bombos. Armėnijos valdžia apkaltina azerbaidžaniečius, nors tos diversijos Azerbaidžanui nenaudingos, ir pareiškia, esą Jerevanas priverstas stabdyti derybas. Aidint šūviams ir sprogstant bomboms jis neva nepasirašys svarbių susitarimų. Nors tie pasienio incidentai – tai Armėnijos diversantų išpuoliai, kurių pagalba siekiama destabilizacijos.
Į pagalbą Armėnijos valdžia dar pasitelkia klaidinančius pranešimus, esą azerbaidžaniečiai neleidžia į Karabachą įvežti vaistų, vandens, maisto produktų, todėl ten likę armėnai miršta badu, todėl šiame regione – gili humanitarinė krizė. Jokios humanitarinės krizės, žinoma, nėra, civiliams armėnams niekas netrukdo į Karabachą įvežti maisto produktų, vandens ir vaistų vadinamuoju Agdamo keliu. Tačiau Armėnijos separatistų lobistai Vakaruose suranda lengvatikių, kuriems „armėniškos ašaros“ atrodo tikros ir nuoširdžios.
Vaizdžiai tariant, Armėnijos valdžia, įskaitant ir premjerą N. Pašinianą, ir Karabacho separatistų lyderius, tiek daug sykių melavo, jog didžiausia kvailystė – tikėti jų „garbės žodžiu“. Kam mums lengvo elgesio moteris, kuri šiandien flirtuoja su Maskva, rytoj – su Briuseliu ir Vašingtonu, dar vėliau, žiūrėk, susidės su priešišku Azerbaidžano valstybei Iranu. Be kita ko, Iranas kadaise iš Azerbaidžano atplėšė visą vadinamąjį pietinį Azerbaidžaną, o šiandien bičiuliaujasi su Rusija, tiekdamas rusų kariuomenei dronus, kurių pagalba bombarduojami Ukrainos miestai ir gyvenvietės.
Todėl neskubėkime aklai tikėti Jerevano provakarietiška laikysena. Jei Rusija pralaimės dvikovą su Ukraina, Armėnija, tikėtina, tikrai nusisuks nuo Maskvos. Bet jei kris ne Maskva, o Kyjivas, – Armėnijos premjerai ir prezidentai vėl puls pataikauti V. Putinui. Jei Armėnija net nuoširdžiai pasuks Vakarų kryptimi, pirmiausia pareikalaukime, kad ji gerbtų Azerbaidžano teritorinį vientisumą – ne tik pasitrauktų iš Karabacho, bet ir pripažintų Karabachą esant Azerbaidžano dalimi bei oficialiai pažadėtų daugiau niekad nebepuoselėti separatistinių užmačių. Reikalaukime, jog Armėnija galų gale liautųsi įžūliai melavusi. Bauskime ją už melą.
Tad oficialusis Vašingtonas greičiausiai daro grubią klaidą, netoli Jerevano šiandien rengdamas bendras amerikiečių – armėnų karines pratybas. Armėnijos valdžia dar nepripažino savų klaidų ir klystkelių. Armėnija dar nesiliovė puldinėjusi Azerbaidžano pasieniečių.
2023.09.12; 08:00