Gintaras Visockas. Kodėl nustebino Edvardas Lukasas?


Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Niekas negalėtų įtarti, jog esu priešiškas žinomam britų politikos apžvalgininkui, specialiųjų tarnybų veiklos analitikui Edvardui Lukasui (Edward Lucas). Mano redaguojamas portalas iš užsienio spaudos persispausdino ne vieną probleminį E.Lukaso tekstą tarptautinio saugumo temomis. Taip buvo nuo pat 2013 – ųjų metų. Kasmet – po mažiausiai vieną E.Lukaso publikaciją! O kiek sykių gausiai citavau spaudoje pasirodžiusius jo komentarus? Argi suskaičiuosi visus…

Kodėl esu dėkingas Edvadrui Lukasui?

Šį britą vertinu už blaivų požiūrį į Rusiją. Man regis, kritiškas E.Lukaso požiūris į Vladimirą Putiną – teisingas. Vakarai per daug ir per dažnai nuolaidžiavo Kremliui, būtent todėl ši Rytų kaimynė ir tapo tokia įžūli, pikta, agresyvi, nepaisanti akivaizdžiausių tarptautinių taisyklių. Apibendrinant E.Lukaso įžvalgas, išdėstytas dar 2016-aisiais metais, galėtume išskirti pagrindinę europietišką bėdą: „Vakarai per daug ilgai netikėjo, jog Rusija galėtų užpulti, o Rusija iki šiol netiki, kad Vakarai būtų rimtai pasiruošę ginti“.

E.Lukasui dėkingas ir už tai, kad jis sutiko mano redaguojamam portalui slaptai.lt duoti išskirtinį interviu „Nesu tikras, kad šį kartą laimėsime“ (2014-ieji metai). Pretekstas tuometiniam pokalbiui tapo į lietuvių kalbą išversta E.Lukaso knyga „Apgaulė. Šnipai, melas ir kaip Rusija mausto Vakarus“.

Britų apžvalgininkas Edvardas Lukasas

Žodžiu, E.Lukasą laikiau ir tebelaikau svarbiu, įtakingu, nuoširdžiu Baltijos šalių advokatu. Jis gina mus tiek nuo Maskvos agresijos, tiek nuo Vakarų abejingumo. Manau, kad jo pastabos, komentarai, knygos atverė akis tiems Londone bei kitose Europos valstybių sostinėse dirbantiems politikams, kurie karinius Kremliaus žingsnius vis dar mėgina teisinti jei ne moralės, tai bent pragmatiškumo požiūriu.

Apie Armėnijos „pažangą“

Ir vis dėlto mūsų nuomonės, regis, išsiskyrė vertinant Rytų partnerystės projektą. Tiksliau pabrėžiant, nuomonės nesutapo ne tiek dėl Rytų partnerystės nesėkmių, kiek dėl požiūrio į Armėniją. Omenyje turiu šių metų gegužės 16 dieną agentūros BNS išplatintą E.Lukaso straipsnį „Rytų partnerystės“ dešimtmetis – proga ne švęsti, o susimąstyti“.

Be abejo, E.Lukasas teisus teigdamas, kad jau dešimtmetį puoselėjama Rytų partnerystė – tai „metas blaiviai apmąstyti, o ne save sveikinti“. Mat nepasiekta svarbiausių pergalių. Šią programą lydi pralaimėjimai, nesusipratimai, išdavystės, gausu aukų.

Žinoma, programos nares artinti prie ES standartų – teisinga taktika. Tačiau vien gerų norų neužtenka. Reikalinga dar valia, užsispyrimas, galų gale – kietas kumštis. Kaip bebūtų pikta ir apmaudu, išlepinta, apsnūdusi, biurokratiška Europa neturėjo nei noro, nei ryžto atremti Kremliaus išpuolius – apginti tas šalis, kurias buvo pakvietusi burtis į „Rytų partnerystės“ programą. Vaizdžiai tariant, Europa jas išdavė: suviliojo, bet, Rusijai pradėjus šaudyti, paliko vienui vienas gintis nuo V.Putino komandos sukurtų klastų. ES apsimetė pamiršusi, kad Rusija gerbia ne derybas, o konkrečią jėgą.

Naivūs eurokratai taip pat klaidingai manė „Rytų partnerystę“ esant naudingą Rusijai, nes, suprask, Kremliui turėtų būti malonu, kai kaimyninės šalys – klestinčios. Primityvūs eurokratai nenumatė blogiausio: V.Putinui reikalingi silpni, vos alsuojantys kaimynai, nes tik tokiems įmanoma daryti įtaką.

Su šiomis E.Lukaso įžvalgomis sutinku. Suglumti privertė štai ši mintis: „Armėnijoje stebima kukli, vidaus pastangomis pasiekta pažanga“.

Ar tikrai Armėnija – pažangi valstybė? Taip, Seržą Sargsianą pakeitė Nikolas Pašinianas. Bet Jerevanas vis dar neįvykdęs svarbiausio, aktualiausio Vakarų reikalavimo – patraukti savo okupacines pajėgas iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho. Be to, remiantis Armėnijos diplomatijos vadovo Zograbo Mnacakaniano pareiškimais, 102-oji Rusijos karinė bazė prie Giumri miesto išliks mažiausiai iki 2044-ųjų metų.

Tegul pirmiausiai grąžina Kalnų Karabachą

Tad iš kur toji Armėnijos pažanga, jei ji, kaip ir Rusija, nesilaiko tarptautinių žaidimo taisyklių – puldinėja savo kaimynes? Kaip Briuselis su Strasbūru įsivaizduoja Armėnijos traukimą arčiau ES standartų – kartu su rusų kariškiais? Ar kalbėdami apie Armėnijos pažangą, tegul ir kuklią, mes neįžeidžiame tarptautinėje arenoje garbingai besielgiančios Baltarusijos, Gruzijos ar Azerbaidžano?

Juk Baltarusija, Gruzija ar Azerbaidžanas, skirtingai nei Armėnija, nėra okupavusios nė vienos svetimų žemių pėdos. Mano supratimu, tai – labai svarbu. Tai turėtų būti svarbiausia sąlyga kviečiant valstybes burtis į Rytų partnerystės šeimą. Pirma – grąžink kaimynui, ką neteisėtai iš jo atėmei, tada sulauksi pakvietimo. Tik taip, o ne atvirkščiai. Man regis, į Europą kviesti Armėniją, kol ši negrąžino Kalnų Karabacho teisėtam šeimininkui, – vienas iš didžiausių, kvailiausių europietiškų nesusipratimų. Nebrėždami griežto skirtumo tarp tarptautinėse sferose garbingai bei agresyviai besielgiančių šalių mes tik dar labiau kurstome karinius konfliktus.  

Norėdamas išsiaiškinti šiuos niuansus, ponui E.Lukasui nusiunčiau laišką, prašydamas paaiškinimų.

Paminklas žuvusiems azerbaidžaniečiams. Gazacho miesto kapinės. Slaptai.lt nuotr.

Štai keletas ištraukų iš E.Lukasui adresuoto teksto. „Keisčiausia, kad Jūsų tekste neaptikau svarstymų apie Kalnų Karabacho konfliktą. Kodėl Jūs nekritikuojate Armėnijos, okupavusios apie 20 proc. Azerbaidžano teritorijos? Kodėl Jerevanui nepriekaištaujate dėl karinio konflikto eskalavimo Kaukazo regione? Manote, kad Kalnų Karabachas nėra Azerbaidžano teritorija? Nežinote, kad NATO ir ES remia Azerbaidžano teritorinį vientisumą būtent su Kalnų Karabachu? Nesureikšminate žinios, jog apie milijonas azerbaidžaniečių iki šiol negali sugrįžti į gimtuosius namus? Vadovaujatės religiniais sumetimais: Armėnija – krikščioniška, tarsi artimesnė, o Azerbaidžanas – musulmoniškas, lyg ir tolimesnis? Nesate susipažinęs su tikrosiomis Azerbaidžano – Armėnijos nesutarimų priežastimis? Tiesiog šios temos nelaikote svarbia, aktualia? Neatkreipėte dėmesio, kad Armėnijoje vis dar dislokuota Rusijos karinė bazė, kuri artimiausiu metu vargu ar pasitrauks? Argi tokios Armėnijos tempimas į ES nėra politinis nesusipratimas?“

Edvardo Lukaso argumentai

Štai ką E.Lukasas atsakė: Man labai gaila, kad jums straipsnis nepatiko. Manau, kad jums nevertų susidaryti neigiamo įspūdžio. Vien todėl, kad aš apie kažką nerašau, dar nereiškia, kad mano požiūris yra vienoks ar kitoks. Šių staipsnių ilgis yra griežtai ribojamas (600 žodžių), tad negaliu visko paminėti. Visgi, mano nuomone, gaila, kad azerbaidžaniečių valdžia uždraudė pirkti bilietus fanams, kurių pavardės baigiasi galūnėmis -yan ar -ian. Taip pat gaila, kad Britų-Armėnų kilmės futbolininkas negali atvykti į Baku, nes ten jausis nesaugiai.

Azerbaidžano elgesys Europos Taryboje yra bjaurus – jeigu neskaitėte dviejų dalių “Ikrų diplomatija” apžvalgos, labai rekomenduoju tą padaryti. Tai visai nereiškia, kad Armėnija buvo ar yra teisi ginče dėl Kalnų Karabacho. Visgi nedrįsčiau šios istorijos vertinti kaip turinčios tiesmuką pasidalijimą tarp gėrio ir blogio“.

Armėniškos pavardės – ne svarbiausias argumentas

Dėkingas E.Lukasui už atsakymą. Ir vis dėlto perskaičius jo paaiškinimus kilo naujų klausimų. Pavyzdžiui, abejoju, kad Azerbaidžano valdžia būtų uždraudusi atvažiuoti į šalį sporto sirgaliams vien dėl to, kad jų – armėniškos pavardės. Tiesiog oficialusis Baku turi karčios patirties: kai kurie į Azerbaidžaną besiveržiantys politikai, sportininkai ar žurnalistai sugrįžę namo pradeda tendencingai šmeižti juos priėmusią šalį. Tik pamanyk: buvo negražiai priimti, jiems grasinta, juos bandė verbuoti specialiosios tarnybos… Azerbaidžaną jie šmeižia ne todėl, kad būtų patyrę priešiškumų, o todėl, kad tokia buvo tikroji jų užduotis: bent kelioms valandoms patekti į Azerbaidžaną, o paskui apie jį pasakoti nebūtus dalykus. Tokių niekingų atvejų, kai bandoma patekti į Azerbaidžaną atliekant specialias Armėnijos slaptųjų tarnybų ar armėnų diasporos užduotis, – užtektinai. Nejaugi E.Lukasas nieko negirdėjęs?

Taip pat drįstu manyti, jog E.Lukasas neteisus, kai kaltina Azerbaidžaną bjauriu elgesiu Europos Taryboje. E.Lukasui norėčiau priminti, kad viešojoje erdvėje egzistuoja ne vien dviejų dalių apžvalga „Ikrų diplomatija“. Kur kas anksčiau nei „Ikrų diplomatija“ buvo pateikta ataskaita, kaip Europoje elgiasi Armėnijos atstovai.

Nutylėti ESISC argumentų negalima

Jerevanui nepalankią ataskaitą parengė ne Azerbaidžanas, ne Turkija, o Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras (European Strategic Intelligence and Security Center). Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centro ESISC domėjimosi laukas – Vakarų civilizacijai kylantys pavojai. Ši žvalgybinė organizacija įsikūrusi 2002-aisiais metais Briuselyje.

Europos Strateginės žvalgybos saugumo centras, ESISC

Būtent ji savo oficialiame tinklapyje www.esisc.org įvardino angažuotą, tendencingą, armėnų diasporos lobistų remiamą europarlamentarų grupę, kurios siekis – daryti rimtą įtaką Europos šalių vyriausybėms bendraujant su Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis. Angažuotų Europos parlamentarų dėmesio centre – ir Azerbaidžanas. Prieš Azerbaidžaną ši grupė, pasak ESISC analitikų, parengusi gausų arsenalą priemonių, kurių pagalba daromas milžiniškas, bet slaptas spaudimas tarptautinei opinijai. Kaip teigia ESISC ataskaitą parengę autoriai, įtakinga, gausi antiazerbaidžanietiška ir tuo pačiu proarmėniška lobistinė europarlamentarų grupė susiformavo dar 2012-aisiais metais.

ESISC ataskaita, įvardinanti slaptuosius Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO), Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos politikų ryšius su užsienio armėnų diaspora, Armėnijos valdininkais bei Džordžo Sorošo fondu siekiant įteisinti Kalnų Karabachą kaip armėnų teritoriją, – nėra slapta. Ja galima lengvai naudotis. Apie tai slaptai.lt rašė dar 2017 metų rugsėjį.

Todėl visuomet keista, kai politikai, žurnalistai, apžvalgininkai vertina tik „Ikrų diplomatiją“, o štai ESISC argumentus – nutyli.

2019.05.28; 10:00

print