Štai ko nesuprantu. Praėjusią savaitę Europos Komisijos (EK) pirmininkė Ursula von der Leyen skaitė metinį pranešimą. Pristatydama ataskaitą Europos Parlamente ponia užsiminė, jog „viena iš šio karo pamokų yra ta, kad turėjome klausytis tų, kurie pažįsta Putiną. <…> Reikėjo klausytis balsų pačioje Sąjungoje: Lenkijoje, Baltijos valstybėse ir visoje Vidurio ir Rytų Europoje“.
Labai puiki išpažintis. Briuselis ir Strasbūras pripažįsta, jog ES privalėjo rimčiau vertinti Baltijos šalių perspėjimus apie Vladimiro Putino keliamus pavojus!
Bet juk šito prisipažinimo – maža. Kur – konkretūs įvardinimai, kas ir kodėl neįsiklausė į Vilniaus, Rygos, Talino argumentus? Kada Europa organizuos specialų tyrimą, kokie Europos politikai ignoravo Baltijos šalių perspėjimus, kodėl nereikalaujama jų atsistatydinimo, kodėl iš jų neatimami garbingi ordinai? Juk šis europietiškas apsikvailinimas – ypatingas. Jis – kruvinas. Pražiopsotas ne ugnikalnio išsiveržimas, ne atūžiantis uraganas, susimauta ne dėl energetikos ar grūdų kainų. Visa vieninga demokratiška Vakarų civilizacija nesugebėjo pažaboti vienui vieno agresyvaus Kremliaus, nesutrukdė Europos pašonėje įsiplieksti milžiniškam kariniam konfliktui.
Taigi dar anksti sakyti ačiū poniai Ursulai von der Leyen. Jei ES akylai žvilgčioja, pavyzdžiui, ar Vengrija – vis dar demokratiška valstybė, ar lenkiška teismų reforma atitinka demokratijos standartus, kaip Lietuva neva pažeidžia iš Baltarusijos nelegaliai plūstančių migrantų teises, ji privalo įvardinti ir prezidentus, premjerus, kanclerius, partijų lyderius, kurie tyčia ar dėl žioplumo nematė besiartinančios karo audros, kurie naiviai manė, jog užteks telefoninių skambučių į Maskvą ir dujotiekio „Nord Stream 2“.
Nesu naivus. Puikiai suprantu, jog ES tokio tyrimo, kuriame iki smulkmenų būtų apžvelgtas ir įvertintas merkelių, macronų, šrioderių elgesys, – niekad nebus. Nebus tyrimo todėl, kad šiandieninė ES nesugeba atlikti rimtų darbų. Nesugeba pažvelgti į save priekabiai. Temoka gyventi šiltnamio sąlygomis. Susigriebia tik tuomet, kai jau šaukštai – po pietų…
O juk mūsų laukia dar vienas rimtas tyrimas, kurio Briuselis su Strasbūru, įtariu, vėl pabijos imtis. Omenyje turiu analizę, kaip Vakarai tiekia ginklus narsiai besiginančiai Ukrainai. Dabar, kai visoje Ukrainoje griaudėja smarkūs mūšiai, toks tyrimas – neįmanomas. Neįmanomas vien todėl, kad agresoriui neišduotume karinių planų, paslapčių. Bet kai Ukraina išstums okupantus iš visų savo teritorijų, įskaitant ir Krymą, tada norėtųsi žinoti, kokios šalys siuntė ukrainiečių kariams toliašaudžių, galingų vamzdžių, o kurios tik apsimetė besiruošiančios siųsti karines siuntas.
Tokia analizė verkiant reikalinga, kadangi šiandien viešojoje erdvėje – šimtai skirtingiausių vertinimų. Pradedant tuo, jog Vakarai tiekia ginlų Ukrainai tiek, kad ji tik laikytųsi paviršiuje, nepajėgdama įtikinamai laimėti, baigiant pareiškimais, jog ES ir JAV dovanoja viską, ko reikia Kijevui, tik korupuoti ukrainiečiai neva nesugeba ja deramai pasinaudoti. Žodžiu, klausimų šia sudėtinga tema, – daugiau nei atsakymų. Pavyzdžiui, kodėl Ukrainai vis dar tiekiami ginklai, galintys skraidinti sviedinius vos kelis šimtus kilometrų, kai Rusija pajėgi ukrainiečių miestus ir gyvenvietes apšaudyti dviejų tūkstančių kilometrų atstumu? Kitas klaustukas – kodėl amerikietiška parama Ukrainai ženkliai mažesnė, nei ji buvo suteikta Afganistanui? Ukraina ponams Vašingtone ne tokia strategiškai svarbi kaip Afganistanas?
Ypač įdomi intriga – dėl amerikietiškojo lendlizo. Vieni tvirtina, jog lendlizas privalėjo įsigalioti tą pačią akimirką, kai specialųjį įstatymą gegužės 9-ąją pasirašė JAV prezidentas Joe Bidenas. Kiti teigia, jog ypač sunkios amerikietiškųjų ginklų siuntos keliaus į Ukrainą nuo spalio 1-osios. Iki spalio pradžios – vos kelios dienos. Tada ir pamatysime, su kuo valgomas amerikietiškasis lendlizas.
Kita keista tema – JAV Atstovų rūmų pirmininkės Nancy Pelosi vizitas į Armėnija. Kad aukšto rango Amerikos politikė atsibeldė į Jerevaną – nieko keisto. Su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu yra apie ką pašnekėti. Armėnijos premjerą derėtų pakamantinėti, kada gi jis ims gerbti teritorinio vientisumo principus, grąžindamas Azerbaidžanui visas prieš tris dešimtmečius neteisėtai užgrobtas žemes, kada liausis flirtavęs su Rusijos prezidentu V.Putinu? Bet ši ponia, remiantis ELTA pranešimais, sekmadienį pasmerkė naujausias Azerbaidžano atakas prieš Armėniją, pavadindama jas neteisėtomis. Esą tai oficialusis Baku pažeidžia Armėnijos suverenitetą.
Ar ponia N. Pelosi nieko nesupainiojo? Juk tai Armėnija 1992 – 1994-aisiais okupavo Karabachą, išvydama iš šio regiono visus azerbaidžaniečius. Tai pripažįsta visas pasaulis. Karabachas – ne Armėnija, tai – Azerbaidžanas. Azerbaidžanas tris dešimtmečius kantriai laukė Vakarų pagalbos, kad šie įkalbėtų armėnų separatistus taikiai pasitraukti iš svetimų žemų. Deja, armėnų okupantai savo noru nepasitraukė, o JAV ir Europos diplomatai niekaip nepadėjo Azerbaidžanui atkurti teritorinio vientisumo. Kaip įpasta, aprisibojo gražiais pliurpalais apie taiką, pagarbą teisei, įstatymo viršenybę. Elgėsi taip, tarsi skatintų armėnų separatistus dantimis ir nagais įsikibti į svetimas žemes.
Tad kas čia keisto ir smerktino, kad 2020-ųjų rudenį Azerbaidžanas jėga susigrąžino didžiąją dalį Karabacho, o šių metų rugsėjo 12-14 dienomis piktai atsakė į armėniškas karines provokacijas (Armėnija pirmoji apšaudė Azerbaidžano kariškius; ji vis dar nepripažįsta Azerbaidžano teritorinio vientisumo; ji vis dar nepateikia žemėlapių, kur kokios žemės užminuotos, be to, ėmėsi minuoti pėstininkų minomis naujas savo žinioje laikomas azerbaidžanietiškas teritorijas).
Armėniškasis ponios N.Pelosi akibrokštas pavojingas dar ir todėl, kad, vadovaudamiesi jos logika, turime pasmerkti Ukrainą, ginklu ginančią savas teritorijas.
Beje, atidžiai perklausiau, ką apie 2022-ųjų rugsėjo viduryje kilusius Armėnijos – Azerbaidžano susirėmimus politikai kalbėjo Jungtinių Tautų specialiame posėdyje. Graudu klausytis, liūdna žiūrėti. Ten – vien abstrakčios kalbos: susirūpinę jėgos eskalacija, atidžiai stebi, kas vyksta, ragina abi puses sėsti prie derybų stalo, tvirtina, jog visus ginčus privaloma narplioti taikiomis priemonėmis. Galimybė abstrakčiai padiskutuoti apie taikos privalumus buvo suteikta net Rusijos Federacijos atstovui…
2022.09.19; 11:00
